2021-aisiais mūsų šalies nacionalinė komanda dėl patekimo į Senojo žemyno pirmenybes iki paskutinės sekundės galynėjasi su be savo lyderio atvykusiais krepšinio liliputais danais (FIBA 56), po išvargtos pergalės prieš juos dėkoja sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivei Fortūnai, planetos reitinge yra smuktelėję iki aštuntos pozicijos.
Ši gali dar labiau susvyruoti, jei lietuviai vasarą per olimpinę atranką, kurioje galbūt pasirodys ir NBA superžvaigždė Luka Dončičius, neprasibraus į Tokiją.
Laimei, Lietuvos krepšinio federacija (LKF) su Arvydu Saboniu priešakyje iš savo pusės padarė viską, kad Dariaus Maskoliūno auklėtiniai turėtų kuo geresnius šansus pratęsti įspūdingą šalies rinktinės dalyvavimo olimpinėse žaidynėse seriją (po Nepriklausomybės atkūrimo dar nėra praleista nė viena olimpiada) – turnyras vyks Kaune.
Galbūt tik savos sienos išgelbėjo ir nuo fiasko kvalifikacijoje į Europos čempionatą, kurios metu lietuviai net penkerias iš šešerių atrankos rungtynių žaidė namuose – dukart su danais, dukart su čekais ir sykį su belgais. Kuo baigėsi vienintelė išvyka į Monso miestą ir dvikova jame su belgais (FIBA 37), geriau nė neprisiminti.
Grupėje, kurioje lietuviai turėjo jaustis kaip guliveriai, jie pagal tarpusavio akistatas nusileido tiek danams (76:80 ir 77:76), tiek belgams (65:86 ir 84:71) ir Europos čempionato krantą pasiekė tik sugriebę čekų pagalbos ranką – vieni būsimojo turnyro šeimininkų po sykį įveikė FIBA reitingo mažylius.
Taigi, kas tai – natūralus rinktinės rezultatų bangavimas, stagnacija ar visgi nuopuolis? Ir kas dėl to kaltas?
Pokalbis apie tai – „Delfi“ laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.
– Vaidai, visa ši atranka, ypač jeigu ją lygintume su paskutiniu Dainiaus Adomaičiu ciklu rinktinėje (11/1 kvalifikacijoje į pasaulio čempionatą), ir jos finišas, nepaisant galutinio rezultato, buvo itin prasti. Kodėl taip nutiko?
– Tam pačiam D. Maskoliūnui būtų klaidinga manyti, kad mes džiūgautume, jei rinktinė būtų pralaimėjusi. Tai būtų visai kvaila. Taip, įtampa slėgė visus, bet mūsų žaidėjai – labai patyrę ir užsigrūdinę vilkai: Mantas Kalnietis, Mindaugas Kuzminskas, Eimantas Bendžius, Jonas Mačiulis... Vadinasi, kai kurie žaidėjai yra psichologiškai silpni.
Šį kartą koncentracija buvo maksimali. Mes tikrai įvertinome danus ir žaidėme visa jėga, bet pasirodymas, sakyčiau, vis tiek buvo gėdingas. Pažiūrėkime, kokiuose klubuose žaidžia mūsų krepšininkai – Ispanijos, Italijos, Graikijos, Turkijos – ir kokiuose danai. Trys varžovų lyderiai yra iš antro Ispanijos diviziono, o visi kiti – iš Danijos lygos, kuri turbūt viena silpniausių visoje Europoje. Dėl to rinktinė nusipelno kritikos.
– Tomai, kaip paaiškinti tai, kad lietuviai, kurie pagal viską turėtų triuškinti tokius oponentus kaip danai 20-30 taškų skirtumu, su jais tamposi iki paskutinės minutės ir lemiamos atakos metu netgi rizikuoja nepatekti į Europos čempionatą? Negi viską galima nurašyti tam spaudimui, kurį jautė D. Maskoliūno komanda?
– Tikrai ne. Sakyčiau, kad kenčiame nuo anksčiau buvusios Lietuvos krepšininkų rengimo sistemos, kai nuo pat mažens labai akcentuodavome komandinį žaidimą ir mažai dėmesio kreipdavome į individualias savybes. Matant mūsų jaunimą, tai dabar jau yra pasikeitę.
Bet tose rungtynėse danai visą laiką keitėsi gindamiesi ir mums liko praktiškai tik žaidimas vienas prieš vieną. Pasakykite, kuris Lietuvos rinktinės žaidėjas tai daro gerai? Gal tik Vaidas Kariniauskas ir Tomas Dimša. J. Mačiulis, E. Bendžius ir kiti savo varžovo negali apžaisti. Laurynas Birutis nėra pakankamai fiziškai stiprus, M. Kalnietis yra lėtesnis ir labiau du prieš du žaidėjas.
Ką tada pamatėme? Kad žaidėjų lygių skirtumas ir taktinės gudrybės nebeturėjo jokios prasmės, nes esminiai buvo tik du dalykai – apsiginti vienas prieš vieną ir užpulti vienas prieš vieną. Gavome tai, kad varžovų centras įmetė tris tritaškius, o gynėjai, būdami greitesni, taip pat individualiai apžaidė mūsiškius ir pelnė taškus. O mes negalėjome tuo atsakyti. Taigi labai gaila, kad vienas prieš vieno žaidimo spraga Lietuvos krepšinyje buvo tokį ilgą laiką.
– Tomai, Lietuvos rinktinė ne tik krinta žemyn FIBA reitinge, bet ir nuo 2015-ųjų neparveža jokių medalių. Ar galima konstatuoti, kad ji dabar išgyvena tam tikrą krizę?
– Jeigu pažiūrėtumėme į mūsų krepšinio istoriją, galbūt patys susikūrėme tokią aureolę, kad esame geriausi pasaulyje ir kiekviena trečia-ketvirta vieta mums yra ne vieta. Po Šarūno Marčiulionio ir Arvydo Sabonio eros mes praktiškai daugiau niekada, pagal turimus Eurolygos ir NBA žaidėjus, nebuvome tarp geriausių. Tikėjome, kad žaidžiame kažkokį kone mistinį komandinį krepšinį, kurio kiti nemoka, todėl su individualiais silpnesniais žaidėjais galime nugalėti potencialiai stipresnius varžovus. Bet juk bet kokioje situacijoje tų individualiai stipresnių žaidėjų šansai laimėti yra geresni.
Tiek 2013, tiek 2015 metais sidabro medaliai buvo iškovoti, kaip Vaidas sakytų, per Marytės plauką, kai vos išėjome iš grupės ar į kitus etapus. Tačiau tai nebuvo tas dominuojantis krepšinis. Dabar irgi taip pat: galime sakyti, kad palaukime visų savo Eurolygos ir NBA žaidėjų, bet nepamriškime, kad toje pačioje NBA lygoje net trys iš penkių geriausių krepšininkų yra europiečiai – graikas, serbas ir slovėnas.
Nesutikčiau, kad dabar yra smarkus nuopuolis. Tiesiog patys kažkada įstatėme save į aukštumas, o dabar patys save ir žeminame. Mūsų krepšinis nėra prastas, tą rodo ir jaunimo rezultatai. Mes stabiliai būname aštuntuke, turime ir stiprią Eurolygos komandą.
– Vaidai, vos paskyrus D. Maskoliūną naujuoju rinktinės vairininku, nuogąstavai, kad jam gali pritrūkti vyriausiojo trenerio patirties ir praktikos. Ar šis atrankos ciklas tai ir patvirtino?
– Taip, iš dalies tai ir pamatėme. Juk didžiąja karjeros dalį jis dirbo asistentu. Matau trenerio kaltę, kad jis nesugebėjo įtikinti žaidėjų, kad visus varžovus reikia gerbti ir vertinti. Pareiškimai, kad esame daug stipresni ar kad net nežinome varžovų pavardžių, treneriui yra visiškai netinkami. Atskirų pastabų yra, bet jeigu žiūrėtume į visumą, aš tikrai nekarčiau visų šunų ant D. Maskoliūno, nes rinktinės taktika normali, o sprendimai – logiški. Tiesiog yra kitų priežasčių, kodėl rinktinę ištiko šioka tokia krizė ir turime kapotis su danais.
– Tomai, kaip pats vertini tai, kad Kauno „Žalgiris“ į lemiamą atrankos langą delegavo tik Mareką Blaževičių, nors ant kortos buvo pastatyta visos Lietuvos krepšinio garbė?
– Dviprasmiška situacija. Kai tau reikia žaisti su danais, kurie atvažiuoja be savo lyderio, nori nenori galvoji, kad pergalei prieš juos tikrai neprireiks Eurolygos žaidėjų.
Kitas dalykas, jeigu rinktinė būtų nepatekusi į Europos čempionatą, čia būtų buvęs smūgis visam Lietuvos krepšiniui. Aš nelabai suprantu, kodėl žalgiriečiai nevažiavo ir ar čia tikrai buvo ta situacija, kai komanda jų negalėjo išleisti. Žinoma, kiekvienas žiūri į savo kiemą. Manau, kad jeigu priešininkė būtų buvusi ne Danija, o pajėgesnė komanda, gal LKF ir būtų susitarusi su „Žalgiriu“ dėl didesnio žaidėjų skaičiaus.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
