Atrankos į Europos čempionatą finiše varžovėms neprilygta 61:96, o vienu metu atsilikta ir 41 taško skirtumu. Pralaimėjimas juo būtų buvęs pats didžiausias XXI amžiuje, kadangi 2007-aisiais Europos čempionate prieš Čekijos komandą buvo neatsilaikyta „tik“ 39 taškais – 54:93.

Labai skalpuoti mūsiškių nesinori: rinktinei dėl traumų ir ligų negalėjo padėti net kelios svarbios žaidėjos, tad daug minučių buvo suteikta jaunosioms šalies talentėms Justei Jocytei ir Audronei Zdanevičiūtei. Jos vaizdo aikštėje tikrai negadino, bet turbūt neįmanoma įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, lemiamose rungtynėse Lietuvos vyrų rinktinės garbę gintų du 15 ir 17 metų amžiaus krepšininkai.

Visgi moterų krepšinio nuopolis akivaizdus: lietuvės nepateko į jau trečią iš eilės Europos čempionatą (2017, 2019 ir 2021 m.), tuo pačiu – ir antras paeiliui planetos pirmenybes (2018 ir 2022 m.). Pridėkime dar dvejas olimpines žaidynes (2016 m. Rio ir 2021 m. Tokijo) ir bus jau net septyni pastarieji tarptautiniai turnyrai be Lietuvos trispalvės juose.

Drastiškas skirtumas – tiek finansavime, tiek susidomėjime

Nuosmukis palietė ir klubinį moterų krepšinį. Jei prieš 15 metų – 2005 ir 2006 m. – legendinis Vilniaus „Lietuvos telekomas“ dėl prizinių vietų grūmėsi Eurolygos finalo ketverte, tai dabar apie tokias europines aukštumas belika tik pasvajoti: Lietuvos Moterų lygoje kovoja šešios komandos, o daugumos žaidėjų amžius svyruoja tarp 15-19 metų.

Tai atspindys to, kad mergaičių susidomėjimas krepšiniu Lietuvoje, nepaisant J. Jocytės fenomeno, slopsta geometrine progresija: Sostinės krepšinio mokykla (SKM), kuri yra didžiausia šalies krepšinio mokykla, iš viso turi apie 5,5 tūkstančio auklėtinių, iš kurių mergaičių – tik apie 150 (t. y. vos 2,7 proc. visų augintinių arba maždaug 35 kartais mažiau nei berniukų). Ir tai, daugiausia jų – darželių grupėse, nes vėliau nemaža dalis paprasčiausiai meta krepšinį.

Maža to, lygiai pusė – net 30 iš 60 Lietuvos savivaldybių – neturi nė vienos mergaičių krepšinio grupės.

Foto: FIBA

„Tas skirtumas (tarp treniruotes lankančių berniukų ir mergaičių – „Delfi“) taip sudrastiškėjo ir stipriai pakrypo į vieną pusę paskutiniu metu. Mes kiekvienais metais skaičiuojame Moksleivių lygos komandas ir trenerius. Vaikinų grupėse jų atsiranda vis naujų ir naujų – ir dešimtimis, o merginų – beveik ne, tik vienetai. Tas naujas treneris galbūt atsivestų naujų mergaičių, įkvėptų jas ir užvestų ant to kelio. Tai yra viena opiausių problemų.

Pirmas sunkus dalykas – tą panelę reikia atsivesti į krepšinį. Antras – ją išlaikyti, nes jį pamatys, kad čia reikia sunkiai dirbti ir panašiai“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ kalbėjo Lietuvos jaunimo rinktinių treneris Rolandas Radvila.

Apie šviesą moterų krepšinio ateitį sunku kalbėti ir dabartiniam rinktinės strategui M. Šerniui, kuris bedė pirštu į jam mūsų šalyje skiriamą per mažą dėmesį.

„Daug ką lemia pinigai. Lietuvos miestai, kuriuose populiarus krepšinis, vyrų komandoms skiria dešimt ar dvidešimt kartų didesnes sumas nei moterų ekipoms. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Šiaulių miesto valdžia vyrų klubui davė daugiau nei pusę milijono eurų, o moterų – 30 tūkstančių. Panašiai yra ir daugelyje kitų miestų. Žodžiu, niekas nepaiso lygių teisių. Mano nuomone, ir vyrams, ir moterims reikėtų skirti daugmaž po lygiai pinigų. Tik tada imtų atsigauti mergaičių ir kartu moterų krepšinis“, – „Olimpinė panoramai“ teigė M. Šernius.

Savo ruožtu Lietuvos krepšinio federacija (LKF), pasak R. Radvilos, kaip tik vis didina rėmimą moterų krepšiniui, o parama iš savivaldybių pradėtų augti tik tada, jei atsirastų kokybiškas produktas.

„Finansavimas gal ir būtų, bet esmė ta, kad mes neturime kiekio, konkurencijos ir kokybės. Jūs pažiūrėkite, mūsų Moterų lygoje žaidžia tos, kurios yra iš Moksleivių lygos. Komandų sudėtys jomis ir užkišinėjamos, nes daugiau nėra iš ko. Neturime kadrų, kas žaistų. O jeigu būtų, atsirastų ir produktas, ir pinigai“, – tikino R. Radvila.

Kuo būti – krepšininke ar manekene?

„Ji nužvelgia savo figūrą atidžiai/Po to Klaudijos Šifer nuotrauką pavydžiai/Slapčiausios jos svajonės, gyvenimo kryžius/Ji taip trokšta dirbti manekene Paryžiuj“, – dainuoja kašio fanatas iš SEL grupės, o jam pritardama galimai niūnuoja ne viena perspektyvi šalies krepšininkė.

Kai kurioms jaunoms, aukštoms ir sportiškoms paauglėms iš tiesų tenka spręsti dilemą, ką pasirinkti – sporto ar grožio kelią, t. y. krepšininkės ar manekenės karjerą.

„Yra viena Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) merginų rinktinės narė, kurią kalbina į manekenes eiti, o mes ją kviečiame į rinktinę. Kaip mums konkuruoti su grožio industrija, kai jai sako, kad jei būsi manekene, tai tik podiumu lengvai praeiti reikės, o krepšinis ir sugadinti gali?

Mergaitės dabar turi tiek daug tų pasirinkimų, ko prieš tai nebūdavo. Anksčiau galėdavai rinktis krepšinį, rankinį, gal dar kokį kitą sportą, o dabar pasirinkimas didžiausias: ir gatvės šokiai, dainos, talentų konkursai ir taip toliau. Jau nekalbu apie žmonijos kompiuterizaciją, kai panelėms pasėdėti telefone ir gauti laiką bei dėmesio yra daug smagiau nei krepšinio aikštelėje, kur tikrai reikia dirbti“, – pastebi R. Radvila.


Ta jo neįvardyta perspektyvi žaidėja kol kas dar neatsisakė krepšinio, bet tokie atvejai – tikrai ne unikumai. Štai prieš dvejus su puse metų Roberta Mizgerytė (dabar Vaškienė – „Delfi“), kai būdama 22-ejų tapo naudingiausia LMKL sezono krepšininke, netikėtai padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Buvusi jaunimo rinktinių lyderė atsisakė patrauklių užsienio klubų pasiūlymų ir garbės apsivilkti nacionalinės komandos aprangą.

Talentinga klaipėdietė neįvardijo konkrečios savo pasitraukimo priežasties, bet užsiminė, kad krepšinis – ne amžina profesija, čia vyrai uždirba keliolika ar keliasdešimt kartų daugiau nei moterys, o ir tą atlyginimą gauni tik 7 mėnesius per metus bei neturi jokių socialinių garantijų.

Tiesa, R. Radvila, nepaisant visų niūdienos bėdų ir skaudulių, įžvelgia ir pozityvių dalykų.

„Norėčiau pasidžiaugti, kad atrankos rungtynėse labai gyvai pasirodė mūsų jaunimukas – tos merginos, kurios yra jaunesnės ir dar tik apšilinėja moterų krepšinyje. Jeigu jos nebūtų gabios, niekas jų neleistų žaisti, o jos net naudos davė, o tai yra labai pozityvu. Jos – mūsų ateitis. Tikimės, kad po metų kitų jos dar labiau užsikurs ir įneš to gaivumo į mūsų moterų krepšinį, padės atsispirti ir kilti aukštyn. Su tokia viltimi ir dirbame“, – vylėsi jis.

Treneris atskleidė, kad dideles viltis deda ir į dar porą jaunų žaidėjų, kurios yra ir talentingos, ir dega noru, ir turi ypač dideles galimybes. Tai – 17-metė Rusnė Augustinaitė, studijuojanti JAV, ir 18-metė Urtė Čižauskaitė, žaidžianti Prancūzijoje.

Visas pokalbis ir laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.