Nors šiomis dienomis vidurio Rusijoje iš tiesų paspaudė maždaug 25 laipsnių šaltis, o vojažai į Kranojarską, Taliną ar kitus toliausiai nuo Permės krašto nutolusius VTB lygos taškus trunka bent po keliolika valandų, bene didžiausius išbandymus „Parmos“ treneriui pametėjo įsisiautėjęs koronavirusas.

Pats K. Maksvytis kažkokiu būdu kol kas sugebėjo išvengti klastingojo viruso pinklių, bet jo vadovaujamoje komandoje COVID-19 jau persirgo keturiolika iš penkiolikos žaidėjų, o apskritai – apie 20 ekipos narių.

Natūralu, kad kaip ir itin liūdnai šiemet pagarsėjusio Maskvos srities „Chimki“ klubo atveju, tai skaudžiai atsiliepė rezultatams: permiečiai, startavę sensacinga pergale Maskvoje prieš patį CSKA ir skambiu laimėjimu Saratove prieš „Avtodor“, vėliau mėnesį buvo priversti karantinuotis, o grįžę po tokios pertraukos strigo ir kurį laiką rinko pralaimėjimus.

Visgi išsilaižę savo žaizdas „Parmos“ krepšininkai vėl tapo rimta jėga: ne per seniausiai jie 84:81 patiesė TOP-4 turtingiausią Rusijos klubą Krasnodaro „Lokomotiv“, o du kėlinius vargę Krasnojarske (40:40) finišavo tiesiog įspūdingu spurtu 46:12 ir sutriuškino vietos „Jenisej“ – 86:52.

Komandoms sužaidus labai skirtingą rungtynių skaičių – nuo 9 iki 15 – Permės atstovai šiuo metu rikiuojasi devintoje turnyro lentelės vietoje, iškart už minėtojo „Chimki“, bet, pavyzdžiui, nuo penktojo laiptelio, kurį užima „Nižnij Novgorod“, juos teskiria viena pergalė.

Būtent tokioje aukštoje penktoje pozicijoje „Parma“ buvo įsitaisiusi pernai, kol sezono nesugriovė pandemija.

Turint omenyje, kad užpraėjusią vasarą K. Maksvytis perėmė priešpaskutinėje, 13-oje, VTB lygos, kur bent penkių klubų – CSKA, „Chimki“, „Zenit“, „Lokomotiv“ ir UNIKS – biudžetai yra didesni nei „Žalgirio“, vietoje likusį kolektyvą, rezultatai kalba patys už save.

Tiesa, Kazys anksčiau laiko neskuba plaukioti it sapne, kaip kad sakė po įsmintino trumfo prieš CSKA, nes jo tikslas – atkrintamosios varžybos.

Kokį padarytą liapsusą treneriui vis primena „Parmos“ vadovai? Ar su jais jau vyksta kalbos dėl galimo sutarties pratęsimo? Kodėl Permės klubą tempia ne amerikiečiai, o lietuviai? Kokios K. Maksvyčio ir jo auklėtinių ambicijos Europoje? Ir ar dar netraukia grįžti į Lietuvą?

Pokalbis apie tai – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“.

– Treneri, kaip kol kas vertintume šį sezoną ir „Parmos“ žaidimą jame?

– Šiais metais kalbėti apie krepšinį yra labai sunku. Daug ką lemia koronaviruso situacija. Gerai, kad pats čempionatas nėra sustabdomas ir procesas vyksta, bet pats krepšinis nėra pačios geriausios kokybės. Žaidėjai serga, sunku nukeliauti į išvykos rungtynes ir grįžti iš jų. Tai turi įtakos rezultatams.

Mūsų žaidėjai irgi nėra tokios būklės, kokios buvo pernai. Pavyzdžiui, VTB lygoje tos komandos, kurios mažiau persirgo, automatiškai yra aukščiau turnyro lentelėje. Yra ir sėkmės faktorius: kažkas geriau susitvarko su visa šita situacija, o kažkas – kaip mes ar „Chimki“ – esame labiau nukentėję. Reikia tikėtis, kad viskas su laiku grįš į tą lygį, koks buvo prieš tai.

– Turbūt ir klubo vadovai tai supranta. Jei tarkime, nepatektumėte į aštuntuką, gal jie per daug nesmerktų trenerių ir žaidėjų?

– Mums iškeltas tikslas – patekimas į atkrintamąsias. Nemanau, kad jie apsidžiaugs, jeigu mes jo neįvykdysime. Žinote, mes, lietuviai, esame čia pakviesti tam, kad darytume rezultatą. Jeigu jo nebus, galima laukti visokių įdomybių. Sezonas dar tik įpusėjęs, todėl tikiu, kad mes tą tikslą įgyvendinsime.

– Lietuviai tikrai daro rezultatą Permėje. Adas Juškevičius yra rezultatyviausias (vid. 13,9 taško) ir daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekantis (vid. 4,3), o Eigirdas Žukauskas – daugiausiai kamuolių atkovojantis komandos žaidėjas (vid. 5,5). Didelį indėlį duoda ir vietiniai žaidėjai. Kaip „Parmai“ pavyksta būti tokiai unikaliai VTB lygos kontekste, nes daugumoje kitų ekipų juk dominuoja amerikiečiai?

– Kalbant apie komandos formavimą, man pačiam smagu turėti tokius žaidėjus, kurie galbūt yra kažkiek mažiau talentingi, bet valdomi ir žaistų komandiškai. Tokiu principu ir formuoju komandą. Labai džiaugiuosi turėdamas keletą lietuvių, į kuriuos galiu atsiremti, ne tik trenerių štabe, bet ir sudėtyje. Palaikome gerą santykį, o jie dar yra ir komandos lyderiai.

– 32-ejų metų A. Juškevičius vis dar sugeba nustebinti tokiais galingais pasirodymais kaip prieš „Lokomotiv“, kai vien per lemiamą kėlinį sumetė 17 taškų, o iš viso surinko net 33-is. Ar nebijote, kad bus sunku išlaikyti tokį žaidimą demonstruojantį Adą savo gretose?

– Kalbėti apie ateitį yra labai sunku. Aš pats kitiems metams neturiu sutarties, nors kažkokių neoficialių užuominų gal ir buvo, bet vadovai turbūt laukia, kaip išsirutulios situacija ir kaip susitvarkysime su šio sezono iššūkiais. O Adas sutartį yra pasirašęs tiek šiam, tiek kitam sezonui. Aišku, visko gali būti, bet kiek žinau, jis yra patenkintas savo vaidmeniu čia ir bent kol kas nesiruošia keisti komandos.

– Kitas „Parmos“ lietuvis E. Žukauskas buvo įtrauktas į išplėstinį Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą atrankos langui į Europos čempionatą. Kiek džiugu dėl to ir ar išleisite Eigirdą, jeigu jis sulauks Dariaus Maskoliūno kvietimo?

– Be abejo, išleisime. Kiek teko kalbėti su pačiu Eigirdu, jis labai apsidžiaugė patekęs į išplėstinį sąrašą. Jo istoriją galima paminėti kaip tokią, žinote... Jis buvo mano auklėtinis jaunimo rinktinėse ir vis pretenduodavo į jas patekti. Paskutiniais metais turėjome stiprią, čempionišką 92-ųjų gimimo rinktinę, į kurią nebuvo lengva patekti, ir jį atkabinome kaip tryliktą žaidėją.

Tai už Eigirdą džiaugiuosi, kad jis nenuleidžia rankų, dirba, stengiasi ir, duok Dieve, gal pateks į vyrų rinktinę.

– Rinktinės laukia lemiamas mūšis su Danija, kurią į priekį tempia tikra šio sezono VTB lygos žvaigždė, pastarojo mėnesio MVP pripažintas Gabrielis Lundbergas. Ne per seniausiai jis nuskausmino ir „Parmą“. Treneri, kiek jo reikėtų prisibijoti Lietuvos komandai?

– Visų pirma, aš pusiau juokais gaunu pylos nuo vadovų, kadangi G. Lundbergas prieš sezoną buvo siūlomas ir mūsų komandai. Prieš tai jis turėjo vidutinį sezoną Ispanijoje, kur buvo atsarginis žaidėjas su nedaug žaidimo minučių. Mano pagrindinės abejonės buvo dėl jo tolimo metimo ir gebėjimo būti grynai pirmu numeriu, įžaidėju.

Na, bet šiemet pačiam teko nukentėti nuo jo. Be to, stebėjau kitas jo rungtynes – tai pamatęs, kokiu lygiu jis žaidžia ir kokius sunkius lemiamus metimus pataiko, manau, kad jis jau yra išaugęs Lenkijos lygą. Jis yra labai fiziškas, atletiškas gerai ginasi ir šiemet fantastiškai pataiko iš toli, todėl kitais metais, jis tikrai atsidurs, jei ne Eurolygos, tai Europos taurės komandoje.

– Kad jau paminėjote kitus metus, ar patį po šio sezono domintų darbo pasiūlymai iš Lietuvos, kurios, kaip suprantame, stipriai ilgitės?

– Tai be abejo, domintų, vasarą būsiu laisvas agentas (šypsosi). Šie metai yra kitokie. Jau daugiau nei pusę metų nėra galimybės matyti savo artimųjų – vaikų, žmonos, aplankyti mamą. Ta atskirtis jaučiasi. Ir žaidėjų veiksmuose tai pastebiu – matyti tam tikras nervingumas. Atrodo, toks paprastas faktorius, bet jis atsiliepia. Išeina tokia savotiška armija, kurioje tarnauji ir būni be savo artimųjų.

Visas pokalbis ir laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.