„Labai norėtųsi, kad „Žalgiris“ šią dieną savo tautiečiams padovanotų pergalę. Žalgiriečiai pastaruoju metu yra lyg ant bangos, tad tikrai gali visko nutikti. CSKA yra Eurolygos lyderiai, jų gretose – daugybė krepšinio žvaigždžių, komandos biudžetas – milžiniškas, tačiau aikštėje žaidžia juk ne pinigai, o asmenybės, žmonės.

Sporte juk pasitaiko visko, būna, kad nugali ta komanda, kuri dėl pergalės atiduoda visą savo širdį“, – akcentavo krepšinio olimpinis čempionas Modestas Paulauskas.

Jis, buvęs „Žalgirio“ komandos vyriausiasis treneris ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas bei Klaipėdos krepšinio federacijos prezidentas, sporto istorikas Algirdas Vaicekauskas su „Vakarų ekspresu“ sutiko pasidalinti savo jausmais ir išgyvenimais, susijusiais su „Žalgirio“ ir CSKA dvikovomis, bei kitomis įdomiomis antrosios Lietuvos religijos – krepšinio – detalėmis.

„Lyg pasipriešinimas sistemai“

Sporto istorikas A. Vaicekauskas pamena laikus, kai prieš bemaž 40 metų studijavo Kauno politechnikos institute ir jautė tų laikų „Žalgirio“ pulsą.

„Kai „Žalgiris“ kaudavosi prieš Maskvos CSKA, Kaunas ir visa Lietuva būdavo susikoncentravę į šią dvikovą – vieni, laimingieji, suplūsdavo į Kauno sporto halę, kiti – namuose prie TV ekranų, tad mieste žmonių galėdavai sutikti tik vieną kitą.

Jei vykdavai troleibusu, per garsiakalbius pranešdavo rungtynių rezultatą. Ažiotažas ir susidomėjimas šiomis dvikovomis buvo milžiniškas. Juk tai buvo šventas reikalas, lyg savotiškas pasipriešinimas sovietinei sistemai. Visi lietuviai atkakliai ir itin nuoširdžiai palaikydavo „Žalgirį , – akcentavo A. Vaicekauskas.

Jo teigimu, rungtynių svarbą atskleisdavo ir tai, kad prie Kauno sporto halės būdavo daugybė pareigūnų.

„Vien kol patikrindavo rungtynių bilietą, tekdavo prasibrauti pro minias žmonių ir tris policijos užkardas. Pamenu, kad bilietą laikydavau kelnių kišenėje ir dar stipriai suspausdavau rankoje, kad, neduok Dieve, niekas nepačiuptų iš rankos. Buvo tokie laikai, kai „Žalgiris“ ir jo kovos su Maskvos CSKA buvo lyg didžiausias patriotinius jausmus atskleidžiantis koncertas ir lietuvybės išraiška“, – prisiminimais dalijosi A. Vaicekauskas.

Jis pamena ir Kaune sklandžiusius gandus, kad Arvydą Sabonį išsiveš į Maskvą ir mes liksime be savo krepšinio lyderio. Dėl to daugeliui buvo labai neramu.

„Žalgirio“ stiprybė buvo būtent vienybė ir susitelkimas, tarsi kova už savo Tėvynę. Juk „Žalgirio“ komandoje žaidė vien lietuviai, o CSKA komandoje buvo ir rusų, ir geriausių ukrainiečių, latvis, estas...“ – pabrėžė A. Vaicekauskas.

Kai jis baigė mokslus Kaune ir grįžo į Klaipėdą, ir čia jo namai ūždavo nuo „Žalgirio“ skanduočių ir palaikančiųjų šūksnių.

„Pamenu, kai atsikrausčiau, kaimynas skersai į mane žiūrėjo ir mąstė, ko aš čia vakarais taip klykauju. Vėliau paaiškinau, kad taip prie TV ekrano sergu už „Žalgirį“, ir jį patį įtraukiau į tuos krepšinio spektaklius. Vėliau rungtynes žiūrėdavome kartu“, – šypsodamasis pasakojo Kazimiero Budrio šeimų krepšinio turnyrų organizatorius A. Vaicekauskas.

Kauno sporto halėje – minios pareigūnų

Olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas, pats rungtyniavęs Kauno „Žalgiryje“ M. Paulauskas pamena laikus, kai dvikovos su Maskvos CSKA sutraukdavo minias žmonių.

„Kauno sporto halė tiesiog plyšdavo nuo sirgalių kiekio, net ant laiptų sėdėdavo ir palaikydavo „Žalgirį“. Klubo atstovai slapčia įleisdavo sirgalių ir be bilietų, tad klubas gaudavo baudas, kadangi nebuvo įmanoma laikytis saugumo reikalavimų – Kauno sporto halė buvo sausakimša“, – prisiminimais dalijosi M. Paulauskas.

Jis pamena ir tai, kad žmonės prie halės lūkuriuodavo ir vieni kitų prašydavo bilietų, nes visus juos greitai iššluodavo iš prekybos vietų.

„Vykdavo bilietų perpardavinėjimai, ieškojimai draugų ir panašiai. Visi norėjo bet kokiu būdu patekti į Kauno sporto halę. Būdavo ir tokių, kurie sugebėdavo pergudrauti policijos pareigūnus ir prasmukti pro jų postus. Tokie tada buvo laikai“, – kiek atsidusęs kalbėjo olimpinis krepšinio čempionas M. Paulauskas.

Modestas Paulauskas
Foto: DELFI / Kotryna Dagenytė

Anot jo, didžiausia intriga tarp „Žalgirio“ ir CSKA prasidėjo ne jo laikais, o A. Sabonio žydėjimo laikotarpiu.

„Žalgiris“ su Saboniu tris kartus tapo Sovietų Sąjungos čempionais. Tada ir prasidėjo tas ažiotažas, intriga. Žmonės iš Lietuvos specialiais traukiniais vykdavo į Maskvą stebėti šių komandų akistatų.

O kai aš rungtyniavau „Žalgiryje“, mums tik retkarčiais pavykdavo įveikti CSKA, tačiau pamenu, kad kartą juos Maskvoje nugalėjome net per armijos minėjimo dieną. Aikštėje mes buvome priešininkai, tai sporte – normalu, bet už aikštės ribų – bičiuliai, kadangi rungtyniavome vienoje rinktinėje, bendraudavome ir už aikštelės ribų“, – sakė M. Paulauskas, kuris „Žalgiryje“ debiutavo būdamas vos 17 metų ir šiai komandai paskyrė visą savo krepšininko karjerą – net 14 metų (1962-1976), buvo ir komandos kapitonu.

„Tuomet patekti į „Žalgirio“ komandą buvo kažkas nerealaus. Tai buvo visų krepšininkų svajonė“, – aiškino M. Paulauskas. Jis profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 31-erių.

Pabaigęs profesionaliai sportuoti, jis pats trumpai treniravo Kauno „Žalgirio“ ekipą. Dabar yra „Žalgirio“ Garbės klubo prezidentas. „Žalgirio“ arenoje į palubę yra iškelti M. Paulausko marškinėliai.

Per sportinę karjerą jis ne kartą sulaukė kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Lietuviui buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai. Taip pat jis buvo viliojamas ir į JAV, tačiau liko savo gimtinėje.

„Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Tuomet buvo tokie laikai“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo M. Paulauskas.

„Mano žodyne žodžio „žvaigždė“ net nėra. Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina. Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų“, – akcentavo Lietuvos krepšinio legenda.

Už nugaros – pašaipios kalbos

Europos jaunučių merginų U16 čempionatas: Lietuva - Vengrija
Foto: FIBA

Net dešimt metų (1979-1989) „Žalgirio“ komandą treniravęs V. Garastas puikiai pamena, kokius kelius jam pačiam teko nueiti, kad minėta Kauno ekipa vėl maudytųsi šlovės spinduliuose.

„Kai aš atėjau dirbti treneriu, „Žalgiris“ prieš tai buvusį sezoną buvo vienuoliktas, o man treniruojant jau pirmą sezoną pavyko iškovoti vicečempionų titulus – po daugiau nei 20 metų pertraukos „Žalgiris“ taip aukštai įkopė SSRS čempionate.

Kai iš Maskvos parskridome į Lietuvą, oro uoste mus pasitiko minios žmonių. Atrodė, kad nėra kur nutūpti lėktuvui. Pasitiko mus lyg parskrendančius Steponą Darių ir Stasį Girėną.

1985 metais jau tapome SSRS čempionais, kitą sezoną Budapešte žaidėme Europos taurės finale, be to, tais pačiais metais Argentinoje iškovojome tarpžemyninę Williamo Joneso taurę. Per mano dešimt „Žalgirio“ treniravimo metų iš viso SSRS čempionais tapome tris kartus, vicečempionais – penkis kartus.

Tada mūsų stiprybė buvo tai, kad 100 procentų žaidėjų – lietuviai. Tai buvo tautos komanda – tvirtas reikalas. Pamenu, kad dar manęs klausdavo, kada pasikviesiu žaidėjų iš kitur. Tada aš gudriai išsisukdavau: „Ieškome“, – šypsodamasis senus laikus prisiminė V. Garastas.

Tačiau jis pamena, kad iš pradžių teko patirti ir skaudžių užgauliojimų.

„Girdėjau tokių kalbų: „Ką čia į „Žalgirį“ atvyko kažkoks kaimietis iš Biržų, tuoj nuo visų gaus į kaulus ir jo dienos „Žalgiryje“ bus suskaičiuotos.“ Įsivaizduokite, treniruoju komandą ir net personalo nariai tarpusavyje kalba: „Lažinamės iš dėžės šampano, kad šiemet greitai iškrisime ir nieko nepasieksime. Įsivaizduojate, kaip turėjau jaustis?“ – retoriškai klausė buvęs „Žalgirio“ treneris.

V. Garastas ketverius metus ne tik vadovavo „Žalgirio“ komandai aikštėje, bet ir vedė fizinio pasirengimo treniruotes.

„Viską reikėjo atlikti pačiam. Tais laikais nebuvo tokio milžiniško kiekio personalo, koks yra dabar. Man dirbti „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu pasiūlė tik šeštam, iki manęs penki treneriai jokiu būdu nesutiko, kratėsi atsakomybės, žinojo, kad tai labai karšta kėdė. O aš nusprendžiau: „Pabandysiu“. Man dabar net juokas suima, kai žaidėjai sako „pavargome“, nes per savaitę žaidė dvejas rungtynes. Mes anais laikais į rungtynes vykdavome autobusais, vėliau dar 10 valandų traukiniais, po jų laukdavo skrydis lėktuvu ir dar kelios valandos autobusu.

Būdavo, kad kelyje praleisdavome daugiau nei parą. Įsivaizduojate, ką tai reikšdavo aukštaūgiui Saboniui? Mes po tokių kelionių kelias valandas bandydavome daryti viską, kad tik jis išsitiestų“, – pasakojo legendinis treneris.

„Šviesaus atminimo Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius kartą man pasakė: „Sąjūdis prasidėjo daug anksčiau – nuo „Žalgirio“ ir CSKA kovų.“ Buvo kažkas fantastiško, kai Lietuva laimėdavo prieš ginkluotąsias Sovietų Sąjungos karines pajėgas“, – prisiminė V. Garastas.

Jis pastebi, kad dabartinėse komandose jau nebėra to patriotizmo jausmo, kadangi klubuose – daugybė legionierių.

„Keičiasi karta, turbūt keičiasi ir požiūris, ir jausmas. Mes tada kovėmės ne dėl pinigų, geresnių kontraktų ar kažko panašaus, o dėl savo Tėvynės garbės. Tas jausmas mus ir vedė į priekį. Tai buvo kažkas neapsakomai malonaus“, – dėstė V. Garastas.

Rungtynių Maskvoje pradžia šį vakarą – 19 val.