Vienas ryškiausių pergalingų pasaulio ir Europos čempionatų bei pralaimėtų olimpinių žaidynių dalyvių buvo įamžintas dešimtyje juokingų nutikimų, kuriuos iki šiol prisimena jo bendraklubiai ir draugai“ – taip savo itin spalvingą publikaciją, pavadintą „Tkačenka – sovietinio krepšinio Čiapajevas, kuris apžaisdavo Sabonį ir gerdavo degtinę iš kibiro“, pradeda portalas sports.ru.
Dabar V. Tkačenka Rusijoje – anekdotų herojus, o Lietuvoje vyresnės kartos krepšinio gerbėjai jį prisimena iš legendinių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA mūšių, kur 221 cm ūgio 141 kg svorio galiūnas, savotiškas Rytų pasaulio Shaquille'o O'Nealo prototipas, po krepšiais galynėjosi su gerokai jaunesniu ir lengvesniu A. Saboniu.
„Rūstaus žvilgsnio milžinas, kuris beveik niekada nesišypsojo ir sėkmingai konkuravo su savo pagrindiniu varžovu – linksmuoliu Sabu. Ši dvikova, kurioje susidurdavo tuo metu patys pajėgiausi tų laikų Europos žaidėjai, buvo centrinė visoje klubų priešpriešos istorijoje. Ji netgi tapo folkloru, minimu anekdotuose: „Sugrįžta kartą Sabonis ir Tkačenka iš draugiško pasisėdėjimo ir randa gatvėje po geležinį rublį. Ryte prabunda, o tai – kanalizacijos dangčiai“, – rašo sports.ru.
Įdomiausia, kad ukrainietis V. Tkačenka niekada nenorėjo žaisti CSKA, bet 1982-aisiais centrą, tuo metu atstovavusį Kijevo „Strojiteliui“, prispyrė problemos, kurias padėti išspręsti galėjo tik Maskvos klubas.
„CSKA komandoje nebuvo normalaus centro, o „Žalgiris“ jau skleidėsi. A. Saboniui tuo metu buvo 19. Aš ir paaiškinau valdžiai, kai jei turėsime aukštaūgį, tada kausimės. Dėjau visas pastangas, kad atsivežtume V. Tkačenką. Mums pagelbėjo tai, kad jis muitinėje įkliuvo su valiuta. Tuomet pasakėme jo mamai, kad jei Volodia atvyks į CSKA, tai ne tik žais, bet ir uždirbs. Pats jis nežinojo, ko nori, bet mama pasirūpino, kad atsidurtų CSKA“, – prisiminė buvęs treneris Jurijus Selichovas.
Pirmais metais Maskvoje V. Tkačenkai dar sekėsi tvarkytis su vis labiau tvirtėjančiu A. Saboniu, bet galiausiai viršų paėmė Sabas ir „Žalgiris“.
Ir nors aikštėje abu bokštai negailėdavo vienas kito, po finalinės sirenos jie būdavo draugai.
„Darbas toks. Tuo momentu, toms dviem valandoms, turėdavai tapti priešu. Aš pirmus dvejus metus nuo jo nuolat griuvinėdavau, nuo žemės neatsikeldavau. Aišku, kelis griuvimus ir suvaidini, kad kiti pradėtų piktintis, kaip čia skriaudžia tokį mažiuką“, – Vytauto V. Landsbergio filme-portrete „Sabas“ pasakoja Arvydas.
„Jo ir Sabo dvikova – tai ne jų ir net ne klubų, o Maskvos ir Lietuvos priešprieša, turėjusi ir politinį atspalvį. Kai atsirado Sabonis, lietuviai patikėjo, kad gali nugalėti CSKA. Nors pralaimėjo pirmus du finalus, „Žalgirį“ palaikė ne tik Kaunas, bet ir visa Sąjunga. Jų motyvacija buvo gerokai didesnė nei mūsų. Tai buvo nepakartojamas reginys, pats įdomiausias krepšinis per visą istoriją“, – teigia komentatorius Vladimiras Gomelskis.
Jis atskleidė ir tai, kad A. Sabonis iki šiol padeda sunkiau gyvenančiam buvusiam savo aršiausiam varžovui.
„Tai – draugai. Jie kovodavo, grumdavosi, stumdydavosi, bauduodavo vienas kitą, bet paskui išeidavo kartu. Ir iki šiol draugauja. Sabonis siunčia Tkačenkai drabužius, batus, nors niekas jo specialiai neprašo, Sabas pats viską supranta. Niekas apie tai nepasakoja, bet yra taip“, – tikina V. Gomelskis.
V. Tkačenkos, kuris 1979 metais italų žurnalo „Superbasket“ buvo paskelbtas Misteriu Europa, karjera baigėsi 1990-aisiais, kai jį, persikėlusį į Ispanijos antros lygos „Guadalajaros“ ekipą, užpuolė sveikatos bėdos.
Nepaisant to, kad jis Ispanijoje neišbuvo nė sezono, ten V. Tkačenka iki šiol yra kultinė figūra ir itin populiari parodijų medžiaga.
