25 metų 191 cm ūgio atakuojantis gynėjas – akivaizdžiai vienas „Lietkabelio“ lyderių. Jo pelnomų taškų vidurkis (14,6) beveik dvigubai viršija bendrą lygos vidurkį, o pagal naudingumo balų vidurkį (13,3) jis taip pat vienas lyderių visame LKL čempionate.

P. Valinskas LKL „Facebook“ paskyroje antradienį priešpiet su savo bendravardžiu Pauliumi Vaitiekūnu ir visais krepšinio sirgaliais pasidalijo mintimis apie karjerą ir pomėgius. Dalį klausimų paruošė būtent gerbėjai.

– Pauliau, ar vis dar jaučiatės jaunas krepšininkas, ar jau esate tas, kuris pats gali pamokyti jaunesnius kolegas?

– Jeigu atvirai, tai jaučiuosi per viduriuką. Nesu visiškai jaunas, kuris atėjo ir visko mokosi. Esu per viduriuką, nes komandoje nesu jauniausias, bet aišku, nesu ir vyriausias. Dabar ateina pats gazas, jaučiuosi tikrai gerai. Patiems jauniausiems galiu kažką ir patarti, o iki veteranų dar toli. Kažkokį žodį rūbinėje šiemet jau tikrai turiu – kai buvau jaunesnis, visada norėjau turėti žodį rūbinėje, tas smagu.

– Kas, būnant jūsų amžiaus, yra sunkiausia, jei kalbame apie profesionalų krepšinį? Ko tenka atsisakyti?

– Kiekvienam skirtingai – kiekvienas turi analizuoti savo kūną ir žinoti, ką jis gali valgyti, ko negali valgyti. Ką jis gali daryti, ko negali daryti. Problemų su viršsvoriu tikrai niekada neturėjau ir neturiu Aš plius minus galiu valgyti ką noriu, aišku, sezono metu valgau tik tai, kas naudinga, bet svarbiausia yra pažinoti save ir žinoti, kas tau geriausia. Svarbu gerai jaustis.

– O jūsų komanda turi „šimtuko“ tradiciją?

– Dabar galvoju, ar esame įmetę šimtą taškų šiame sezone. Bet tradicija tikrai yra.

– Ką galėtumėte pasakyti apie komandos kapitoną Vytenį Lipkevičių?

– Žmogus, kuris tikrai daug patirties prikaupęs. Tikrai vienas geriausių kapitonų, kuriuos esu turėjęs. Apie dėdę nieko blogo negaliu pasakyti.

– Kapitonas jus vadina stilingiausiu komandos žaidėju. Sutinkate?

– Kai yra proga, tai tikrai mėgstu apsirengti. Turiu silpnybę batams, man tikrai patinka, daug jų turiu, gal dėl to ir pavadino. Nesu madistas kažkoks rimtas, bet tikrai pažiūriu naujas tendencijas.

– Koks šio sezono legionierius, kalbant apie jūsų poziciją, išsiskiria labiausiai?

– Šiais metais nėra super išsiskiriančių legionierių. Bet vis tiek didžiausią vardą sukelia Andrew Goudelockas – atsimenu jį nuo pat vaikystes, iš Eurolygos laikų. Gal šį sezoną dar pilnai neatsiskleidė, bet manau, kad mano pozicijoje jis yra geriausias legionierius šiuo metu Lietuvoje.

– Kokios rungtynės šiame sezone įsiminė labiausiai?

– Įsimena tos rungtynės, kuriose žaidi prieš prieš stipriausias komandas. Būkime atviri, tai Lietuvoje yra dvi komandos: „Rytas“ ir „Žalgiris“. Tai rungtynės prieš šias komandas ir įsiminė labiausiai. O Europos taurėje, tai net nėra per daug ką išskirti – mūsų grupėje buvo Eurolygos lygio komandos.

– Koks jausmas jums pačiam rungtyniauti prieš „Žalgirį“?

– Tos rungtynės, aišku, kitokios. Gal taip, kaip reaguodavau anksčiau, nebereaguoju. Anksčiau tikrai būdavo jaudulys krūtinėje ir panašiai. Bet aišku, motyvacijos yra, daug draugų likę, trenerius pažįstu. Motyvacijos tikrai netrūksta, emocinis nusiteikimas šiek tiek yra kitoks.

– Jūsų legionieriaus karjera Prancūzijoje netruko nė metų. Papasakokite, kaip susiklostė tas laikas užsienyje?

– Labai daug vasarą turėjau pasiūlymų, svarčiau variantus, nerealų dėmesį rodė ta Prancūzijos komanda. Patikėjau, bet išėjo truputį ne taip, kaip norėjau. Tai tikrai nėra ta lyga, kur negalėtum žaisti – žaisti tikrai galima. Aš nuvažiavau ten, sezonas prasidėjo gerai, tada jie įsigijo naują žaidėją į mano poziciją, pradėjome konkuruoti, manęs nebetenkino situacija, ilgai svarsčiau ir nusprendžiau, kad reikia palikti komandą. Ten reikia palankių sąlygų, bet man nepavyko. Tikrai nespjaunu į legionieriaus karjerą, jei bus galimybių ir gerų pasiūlymų – gali visko būti.

– Prisiminkime rungtynes prieš Holono UNET, kur pataikėte tris lemiamus baudų metimus ir išplėšėte pergalę. Kokios mintys tada buvo jūsų galvoje?

– Pati pirma mintis šovė, kad štai, gal čia ta akimirka, apie kurią vaikystėje svajodavau. Tada susikaupiau, paėjau į šoną, pagalvojau, kad tiesiog turiu sumesti tris baudas ir laimėsime. Nebuvo lengva, nes ten ir sirgalių nemažai buvo, bandė provokuoti. Bet kai įmečiau pirmą, tai žinojau, kad abi tikrai įmesiu.