Galbūt „Juventus“ valtininkui rekordinį egzempliorių prisivilioti ir į krantą ištraukti pavyks jau šį sezoną. To tikisi ir pats Ž. Urbonas, nors kol kas sėkmė jo įgulos ir nelepina: sezono įkarštyje traumą patyrė pagrindinis centras Julius Jucikas, su kuriuo greitai buvo nutarta ir atsisveikinti, o Karaliaus Mindaugo taurės turnyro ketvirtfinalio burtai penktus metus iš eilės uteniškiams pametėjo ne ką kitą, o tą patį Vilniaus „Rytą“.

„Jeigu susietume žvejybą su KMT burtais, tai mes kiekvienais metais ištraukiame po ryklį. Kad ir kaip būtų keista, norėtųsi ištraukti kokią mažesnę žuvelę, o ne šamą ar ryklį, bet mums vis užkimba didelio kalibro varžovas. Galima atvirai pasakyti, kad „Rytas“ vis dėlto nėra nei Panevėžio „Lietkabelis“, nei šiųmetinis Klaipėdos „Neptūnas“, – sako strategas.

Pats būdamas LKL žaidėju Žydrūnas net keturis kartus iškovojo bronzos medalius Šiauliuose (sykį net tapo sezono MVP), o baigęs profesionalo karjerą ir tapęs treneriu savo apdovanojimų kolekciją 2015 m. papildė dar vienu bronziniu prizu, bet tik kaip Dainiaus Adomaičio asistentas.

Ar realu „Juventus“ klubui jau šį sezoną sugrįžti ant LKL prizininkų pakylos? Kiek komandos šansus padidina Vaido Kariniausko įsigijimas? Ar LKL lygis smunka? Ir kada išvysime uteniškius Europos taurėje?

Pokalbis apie tai – naujausioje „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“.

– Treneri, atmetus visas emocijas ir matant dabartinę „Ryto“ formą – vilniečiai pralaimėjo net penkis iš pastarųjų šešių savo LKL mačų, galbūt šiemet jums tekusių KMT burtų negalima laikyti tokiais jau nesėkmingais?

– Klausime yra dalis tiesos, tik žiūrėsime, koks mums teks tas „Rytas“ – jei dabartinis, kai dauguma žaidėjų pusiau serga arba yra traumuoti, o Maurice'as Ndouras į aikštę žengia tiesiai iš lėktuvo, tada taip, dabar būtų įdomu su jais sužaisti.

Visgi aš net neabejoju, kad po Naujųjų metų, kai mes žaisime su jais, dalis jų jau bus prasirgusių, dalis sugrįžusių ir jie vėl bus arti savo potencialo piko. Bet aš linkiu priešininkams sėkmės ir sveikatos – kad jie būtų geriausios sudėties ir formos. Taip yra įdomiausia žaisti, o ne laukti likimo pagalbų. Man tokie dalykai visai nepatinka.

– Tęsiant kalbą apie piktus likimo pokštus, neseniai pareiškėte, kad „šį sezoną gal net galutinius laimėtus medalius pavadinčiau šokoladiniais, vaikiškais, nes kol nebuvo susirgimų, LKL čempionate galima buvo vertinti komandas pagal pajėgumą, o vėliau atsidūrėme iškreiptų veidrodžių karalystėje.“ Ar tai reiškia, kad šių metų medaliai – ne tokie vertingi?

– Na, sakykime, kad netyčia tampi LKL čempionu. Juk iš principo po kokių 10 metų niekas nebeatsimins, kokia tuo metu buvo situacija. Tiesiog į tavo CV bus įrašyta, kad esi Lietuvos čempionas. Tačiau giliai širdyje visi supranta, kad šiųmetinė padėtis sporto pasaulyje yra iš tikrųjų iškreipta.

Kaip pavyzdys: iki šio laiko LKL buvo nesirgusios tik trys komandos, tai jos turėjo didžiulį pranašumą prieš kitus, nes jų fizinė forma nebuvo sutrikdyta, kai visi kiti klubai turėjo rimtų rūpesčių. Taigi turime pripažinti, kad šiai dienai koronavirusas yra dalis krepšinio, kaip ir visų mūsų gyvenimo.

– Ar esant tokioms sunkioms aplinkybėms šį sezoną sutiktumėte su ketvirta LKL vieta, ar visgi norite daugiau?

– Ar mes imtumėme ketvirtą vietą? Ne, mes norime daugiau nei ketvirta vieta, jeigu kalbėtume apie mūsų ambicijas. Bet jei žiūrėtume į realią situaciją, manau, kad mums patekimas į ketveriuką būtų fantastika. Yra labai daug komandų, kurios dėl to kovoja – ta pati Klaipėda, Pasvalys, Prienai ir visos kitos. Jos kausis ragais, nagais. Ir mes esame vieni iš jų, galime nugalėti kitus bet nesame tie, kuri privalo juos nugalėti.

Net Šaras su visu savo „Barcelonos“ žvaigždynu kalba apie paprastus dalykus: jeigu komanda nesigina, ar kažkur atsipalaiduoja, ji gali gauti nuo bet ko. Aš lygiuojuosi į geriausius, jeigu ką, tai dėl to tokį pavyzdį ir imu (šypsosi). Tai čia – žvaigždyną turinti komanda, o mes tik turime keletą žmonių, kurie kažkada buvo aukštame lygyje, bet jie nėra žvaigždės ir neprilygsta „Ryto“ ar „Žalgirio“ sudėčiai. Tai jie privalo visada prieš mus ar kokį „Lietkabelį“ laimėti.

– Treneri, įsibėgėjus sezonui atlikote stambaus masto vagystę ir iš Kėdainių į Uteną atsigabenote MVP ritmu žaidžiantį Vaidą Kariniauską. Kiek svarbus toks pastiprinimas jūsų komandai?

– Nemanau, kad čia yra vagystė, aš taip nevadinčiau, tai – natūralūs krepšinio procesai. Juk žaidėjų sutaryse ir įsipareigojimuose yra įrašyta galimybė su tam tikromis išlygomis sezono metu išvykti kitur. Tai yra krepšinio dalis.

Bet taip, tas perėjimas mums buvo labai laiku ir vietoje. Supratome, kad mums reikia priimti sprendimą ir žiūrėti įžaidėjo. Variantų buvo keletas iš tikro – ne tik Vaidas, bet jis labiausiai man imponavo savo žaidimo valdymu. Pasirinkome jį ir ačiū visai visatai aplinkui, kurį padėjo tam įvykti, nes tai nėra lengvi procesai, susitarimai ir visa kita.

Vaido aikštės matymas yra unikalus ir tikrai džiaugiuosi jo įsigijimu. Manau, kad mes Utenoje dar pakelsime jo pataikymo procentus, nes jo metimas yra pakankamai gražus ir taisyklingas. Kelis niuansus pataisius tikrai galima jo pataikymą iš distancijos 5-10 proc. dar pagerinti. Jo labai ilgos rankos ir man jis, kaip žaidėjas, savo duomenimis primena Dimitrį Diamantidį, kuris irgi buvo kairiarankis ir kurio metimas svyravo.

– O prieš pasirenkant V. Kariniauską jums nesėjo abejonių jo karjeros dėmė dėl įtarimų galimai prisidėjus prie nesąžiningų lažybų?

– Taip, mes visą tą informaciją surinkome ir turime. Kiek suprantame, žmogus yra padaręs išvadas. Aišku, ten nebuvo ir nėra jokių įrodymų, bet dėmė užmesta. Ją nuplauti ir viską pakeisti gali tik darbas ir tolesnis gyvenimas be dėmių, nes žmogui neduoti antros galimybės yra kvaila.

Kaip sakau, apgauti gali vieną kartą, antrą kartą tai padaręs tu tiesiog prarasi pasitikėjimą. O vieną kartą suklysti yra žmogiška, jeigu tai ir buvo klaida. Vaidas vedė, turi šeimą dabar ir elgiasi tikrai atsakingai. Ir tas požiūris į gyvenimą nebėra toks jaunatviškas, bravūriškas, o rimtesnis. Tai jaučiasi.

Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.