44-erių strategas pastaraisiais metais spėjo tapti „Juventus“ sinonimu – sunku šį klubą įsivaizduoti be Ž. Urbono. Visgi, anot paties trenerio, Utenos komanda nesugriūtų ir be jo.
„Manau, kad klubas nesužlugtų. Aš natūraliai tapau klubo veidu – kaip Virginijus Šeškus Prienuose ar Antanas Sireika Šiauliuose. Bet už mano nugaros stovi komanda. Burdamas klubą rinkausi žmones, kuriais pasitikiu. Yra žmonių, kurie tęstų veiklą, man patinka posakis „nepakeičiamų – pilnos kapinės“, – kalbėjo Ž. Urbonas.
R. Valatkai paklausus apie Utenoje augančius krepšinio talentus, Ž. Urbonas neslėpė, jog vietinių krepšininkų norėtųsi matyti daugiau, nors du jaunuolius savo sudėtyje uteniškiai turi ir šiemet.
„Modelis, kurį mes norime sukurti Utenoje – 60 procentų „legionierių“ (užsieniečių ir lietuvių iš kitų miestų) ir 40 procentų vietinių žaidėjų. Realu – 20-30 procentų. Rajono taryboje susilaukiu priekaištų, nes žaidžia nevietiniai žaidėjai. Bet aš užduodu klausimą – „ar Žalgirio mūšį laimėjo tik lietuviai?“ Niekada nežais tik uteniškiai“, – apie Utenos krašto žaidėjų stygių užsiminė treneris.
Kalbėdamas apie mažiau su krepšiniu susijusius dalykus, „Juventus“ klubo veidas teigė, jog dabar savo gyvenimu yra patenkintas bei papasakojo, kurie dalykai leidžia jam taip jaustis.
„Jaučiuosi laimingas žmogus. Dėl to, kad gyvenu savoje šayje, galiu kalbėti lietuvių kalba, tai yra didžiulė vertybė. Dažnai galiu gyvai sutikti tėvus, ne kažkur feisbuke. Šeima, bendruomenė – tai veža. Tai svarbūs dalykai, nes jautiesi saugus“, – gyvenimu Utenoje džiaugėsi Ž. Urbonas.
Pokalbyje buvo paliesta ir lietuviškojo krepšinio tapatybės tema. Pasak „Juventus“ vairininko, nors lietuviai puikiai supranta žaidimą, jiems koją dažniausiai pakiša pernelyg švelnus charakteris.
„Žvaigždės be egoizmo – utopija. Charakteris yra krepšininko savybių viršūnėje. Lietuvoje mes esame per geri. Vystosi tema, kodėl trūksta individualybių. Bendrąja prasme tai parodo mūsų tapatybę – mes esame protinga tauta, suprantame, kaip žaisti šį žaidimą. Mums būdingas nepasitikėjimas, galvojimas, kad kitas yra geresnis“, – esminę problemą įvardino Ž. Urbonas.
