Prieš porą savaičių geriausias savo jaunos karjeros rungtynes sužaidęs puolėjas, kurio inicialai labai simboliški – AK, tarsi tas kalašnikovo automatas (AK-47) varžovų krepšį neužsikirsdamas suvarpė net septyniais tiksliais tolimais šūviais.

Šią vasarą Kauno „Žalgirio“ pasiūlymo ir galimybės kilti nuo suolo Eurolygos komandoje atsisakęs 22-ejų metų A. Kulboka yra tvirtas starto penketo žaidėjas Bilbao „Basket“ klube ir įrodinėja savo vertę Ispanijoje.

Iš nė tūkstančio gyventojų neturinčio Igliaukos bažnytkaimio, netoli Marijampolės, kilęs suvalkietis ko jo ko, o tritaškių tikrai nešykšti – jų per mačą atseikėja vidutiniškai po 2,2 ir pagal šį rodiklį patenka į pirmąjį ACB taikliarankių dešimtuką.

Už Arnoldo nugaros – tokie pripažinti snaiperiai, kaip Jaycee Carrollas, Luca Vildoza, Alexas Abrinesas ir Rokas Giedraitis.

AK rankelės ypač įkaitusios pastaruoju metu: per du paskutinius mačus lietuvis pataikė 10 trijų taškų vertės metimų iš 15 ir tai turėtų itin džiuginti Šarlotės „Hornets“ atstovus. Būtent šis NBA klubas patikėjo A. Kulbokos talentu ir 2018-ųjų naujokų biržoje pakvietė jį 55-uoju numeriu.

Nors šaukimas – ir ne pats aukščiausias, legendinio Michaelo Jordano vadovaujama „Širšių“ šeima nepamiršta įspūdingų fizinių duomenų (208 cm ir 107 kg svorio) Lietuvos talento ir vis rodo jam dėmesį. Tikėtina, kad jei tik Arnoldas nenustos tobulėti, komandos branduolį iš jaunų ir daug potencialo turinčių žaidėjų formuojantys „Hornets“ vieną dieną atras savo sudėtyje vietos ir jam.

Kiek drąsios yra paties A. Kulbokos mintys apie NBA? Kaip jis vertina savo progresą Ispanijoje? Kodėl tarpsezonį nepasidavė „Žalgirio“ vilionėms? Ir ar labai stipriai laukia kvietimo į Lietuvos rinktinę?

Pokalbis su juo apie tai – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“.

– Arnoldai, nepaisant sėkmingo tavo paties žaidimo, Bilbao klubas sezono pradžioje stringa tiek Ispanijos ACB lygoje (2/9), tiek ir FIBA Čempionų lygoje (0/2). Kodėl taip yra?

– Taip, tas sezono startas – tikrai ne toks, kokio tikėjomės. Pačioje pradžioje žaidėme su stipriausiomis ACB ekipomis. Be to, esame tokia kaip ir namų komanda, kuriai labai daug padeda fanai. Dabar žaidžiame be jų, o pernai prieš Eurolygos klubus laimėdavome praktiškai dėl tų emocijų. Šiais metais tai padaryti yra daug sunkiau.

Kartais atrodo, kad patys nebetikime savimi. Ne vienos jau buvo tokios rungtynės, kuriose 37-38 min. žaidžiame labai gerai, o paskutines minutes tiesiog paleidžiame.

Po kelių pralaimėjimų iš eilės kritome į tam tikrą duobę, bet manau, kad dabar viskas bus geriau. Pradėsime žaisti prieš turnyro lentelėje žemiau esančias komandas ir turėtume po truputį įsivažiuoti.

– Į Bilbao šią savaitę atvyko ir Regimantas Miniotas. Kaip manai jam seksis Baskijoje ir ar nesibaimini galimos konkurencijos su juo dėl minučių aiktėje?

– Jis – labai protingas žaidėjas, suprantantis, ką gali duoti komandai. Regimantas mums tikrai padės. Viskas bus gerai, tik reikia laiko įsižaisti.

O konkurencija visada yra sveika. Ji stumia į priekį kiekvieną dieną dar daugiau treniruotis. Jokio skirtumo nėra – tai mano draugas lietuvis ar užsienietis.

– Šį sezoną meti labai daug tritaškių – per mačą vidutiniškai net po 5 ir pataikai 44 procentus jų, o iš dviejų taškų zonos atakuoji gerokai rečiau (vid. 2,6). Toks yra trenerio nurodymas tau – praplėsti puolimą?

– Reikia suprasti, kad mano pranašumas yra praplėsti aikštę ir padėti veržlesniems komandos draugams. Tai yra mano didžiausias pliusas. Aišku, kartais sunku būna grumtis prieš didesnius ketvirtus numerius, kurie yra fiziškai už mane stipresni. Bet aš stengiuosi išnaudoti savo stipriąsias puses ir pranašumus prieš oponentus.

Treneris Alexas Mumbru manimi labai pasitiki. Likau komandoje iš esmės dėl to, kad būtent jis yra treneris. Žinojau, kad būsiu svarbi komandos dalis. Žinoma, reikia šiek tiek pasitempti, nes komandos rezultatai taip pat nemažai priklauso nuo mano paties žaidimo. Trenerio akcentai – greitas žaidimas ir žalia šviesa man mesti, galima sakyti, kada noriu. Be abejo, reikia atakuoti su protu, o ne bet kada, per rankas. Man toks stilius ir pats ispaniškas krepšinis yra prie širdies.

– O ar gauni kokių nors nurodymų ar patarimų dėl žaidimo ir treniruočių iš „Hornets“ klubo, kuriam priklausai?

– Kažkokių konkrečių nurodymų tikrai nėra, tiesiog žaidžiu savo žaidimą. Bendravimas su NBA klubu vyksta, bet tik tiek. Jeigu ne koronavirusas, ko gero, ir šiemet būčiau vykęs į JAV, į Vasaros lygą ir treniruočių stovyklą bei pabandęs savo šansus, bet atsitiko, kaip atsitiko.

Su „Hornets“ vadovais vis pasikalbame, tik dar niekada neteko bendrauti su pačiu M. Jordanu. Jie akcentavo, kad man reikia sutvirtėti, ir aš per trejus metus pridėjau 10-12 kilogramų raumenų masės. Tas tikrai jaučiasi, nes dabar nebėra tiek daug problemų baudos aikštelėje.

– Kada pats tikiesi praverti NBA duris? Ar turi tokį tikslą?

– Žinoma, toks tikslas yra. Noriu žaisti aukščiausiame lygyje, kokį tik galiu pasiekti. Tiktai laiko klausimas, kada tai bus. Pats savimi tikiu, kad tai galiu padaryti, ir ties tuo dirbu.

– Kaip vertinti Deivido Sirvydžio šuolį NBA ir pasirašytą sutartį su Detroito „Pistons“?

– Smagu, kad dar vienas lietuvis yra NBA. Nors daug žmonių apstulbo ir rašė, kad tai – didžiulis nesusipratimas, nemanau, jog čia kažkokia sensacija: Deividas nusipelnė to šanso. Vadinasi, „Pistons“ mato jame daug potencialo.

– Pats daugiausiai žaidi ketvirtoje pozicijoje, bet per vieną interviu minėjai, kad krepšininkai, į kuriuos lygiuojiesi, yra Joe Inglesas ir Bojanas Bogdanovičius. Kaip čia taip yra?

– Nelaikau savęs grynu ketvirtu numeriu. Taip, žaidžiu sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, bet mano žaidimas yra kaip trečiojo numerio. Manau, kad tarp tų pozicijų labai didelio skirtumu šiuolaikiniame krepšinyje nebėra.

– Buvo tokių gandų, kad šį sezoną galėjai apsivilkti ir Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Kodėl taip neįvyko?

– Taip, tai tiesa, viskas buvo tikrai labai realu. Kalbėjau nemažai su treneriais ir pačiu Šarūnu Jasikevičiumi, tiesiog galiausiai priėmiau kitokį sprendimą. Manau, kad man dar reikia laiko įrodyti, jog aš dar galiu žaisti aukštesniame lygyje. Nesinorėje būti tuo lietuviu, kuris žaidžia tik LKL ir galbūt gauna kelias minutes Eurolygoje.

– Jau esi žaidęs ir Lietuvos rinktinėje, tačiau per pastarąjį langą tavęs sudėtyje nebuvo. Nesulaukei kvietimo ar tai lėmė kitos priežastys?

– Ne, šį kartą nebuvau kviestas ir dėl to labai nenustebau. Prieš tą langą krūvoje rungtynių buvau gilioje duobėje – mano žaidimas tikrai nebuvo pats geriausias. Nežinau, stengsiuosi, galbūt būsiu pakviestas į kitą langą.

Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.