Apskritai per pastaruosius metus Dariaus Maskoliūno auklėtiniai spėjo pralaimėti Belgijai (FIBA 37), Estijai (FIBA 49) ir jau minėtai Danijai (FIBA 59) bei kai kam net sukelti skaudžius prisiminimus apie 1993-iųjų atrankos varžybas Vroclave.

Tuomet Sabo neturėjusi Lietuvos komanda apmaudžiai neįveikė baltarusių ir lenkų barjero bei liko be 1993-iųjų čempionato Vokietijoje.

Sutapimas ar ne, bet lemiamos 2022-ųjų čempionato kovos taip pat vyks ten pat, Berlyne, o Europos krepšinio grandė Lietuva, turinti penktą reitingą žemyne, ir vėl rizikuoja būti palikta už borto.

Nors lietuviai po patirto „pazoro“ (taip nesėkmę prieš danus pavadino trenerio asistentas Benas Matkevičius – Krepšinis.lt), bent iš dalies reabilitavosi nugalėdami belgus, jeigu atranka būtų stabdoma dabar, turnyro lentelė mums būtų pražūtinga: pirmi būtų belgai, antri – danai, o treti iš grupės į pirmenybes būtų deleguojami vieni šeimininkų čekai.

Laimei, Lietuvos atstovai dar viską laiko savo rankose ir, sėkmingo pasirodymo paskutinio rinktinių lango atveju, išvengtų liūdno likimo: tam reikės būtinai pranokti danus, o galbūt dar ir čekus.

Tiesa, ši užduotis gali būti ne tokia ir lengva: istorinį šansą iškopti į elitinį turnyrą užuodžiantys vikingų palikuonys gali mobilizuoti visas savo pajėgas ir į lemiamą burbulą pabandyti prisišaukti vienintelį savo Eurolygos atstovą – po vidutiniškai 13 taškų renkantį snaiperį Shavoną Shieldsą iš Milano „Armani“. Jo ir šį savaitgalį Vilniaus burbule net 33 taškų vidurkį fiksavusio Gabrielio Lundbergo duetas varžovams garantuotų galvos skausmą gynyboje.

Tuo metu dėl savo vietos EČ ramūs Čekijos krepšininkai pamėginti paspirginti padus lietuviams gali ne tik iš malonumo, bet ir dėl praktinių sumetimų: tokios rinktinės, kaip Lietuva, eliminavimas automatiškai padidintų vidutiniokų šansus turnyre. Beje, čekai kandžiojosi ir pirmame rate, kai po trijų kėlinių buvo priekyje 5 taškais. Tada juos apraminti padėjo ir solidus Roko Jokubaičio žaidimas.

Ar kritiniu metu Lietuvos rinktinei gali pagalbos rankas ištiesti žalgiriečiai? Kas lėmė istorinį pralaimėjimą danams? Kaip vertinti D. Maskoliūno retoriką? Ir kodėl į paskutinį langą bus vykstama nebe kaip į kvalifikaciją, o kaip į tikrą čempionatą?

Pokalbis apie tai – naujausioje „Delfi“ laidoje „Krepšinio zona“ su rinktinės trenerių štabo nariu B. Matkevičiumi ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.


– Benai, po pergalingų rungtynių su belgais D. Maskoliūnas pareiškė, kad nebuvo akcentuojamas taškų skirtumas, nes jis nėra svarbus. Visgi gali nutikti net taip, kad visos grupės komandos finišuos su vienodu pergalių ir pralaimėjimų balansu, o tada būtų svarbus kiekvienas taškas. Nemanote, kad reikėjo stengtis laimėti kuo didesne persvara?

– Viskas vis tiek priklausys nuo mūsų pačių ir nusiteikimo. Užtenka laimėti abu likusius mačus. Aišku, būtų gerai, jeigu būtume laimėję 30 taškų – buvome pajėgūs tai padaryti, bet, kadangi rungtynės ėjo į mūsų pusę, nusprendėme gale ir Marekui Blaževičiui duoti pažaisti.

Dėl savigarbos taip pat būtų buvę gerai laimėti daugiau nei 21 tašku, nes atsirevanšuoti visada yra gerai. Bet svarbu, kad parodėme chrakaterį ir visas 40 min. žaidėme energingai.

O jeigu mes blogai pasirodysime trečiame lange, tie taškai taip ar taip skirtumo nedarys. Privalome laimėti dvejas rungtynes ir važiuoti tolyn. Į paskutinį langą turime vykti kaip į tikrą čempionatą, o ne į kvalifikaciją.

– Vaidai, ar čia nebuvo padarytas liapsusas? Juk vienu metu lietuviai jau buvo įgiję 22 taškų pranašumą, tačiau leido jį ištirpdyti iki 13.

– Tas skirtumas didelės įtakos neturės. Dabar tiesiog būtina laimėti prieš Daniją. Net jei įveiksime čekus, žūtbūtinės rungtynės vis tiek bus su Danija.

Bet aš nepulčiau labai džiaugtis ta pergale prieš Belgiją, nebent būtume nušlavę juos. Nepamirškime, kad belgų komandoje nebuvo kelių labai svarbių žaidėjų, net neskaičiuojant Samo Van Rossomo iš Eurolygos.

Sakyčiau, kad D. Maskoliūnui nereikėtų prieš rungtynes taip kalbėti, kaip prieš pirmąjį mačą su belgais, kai jis sakė, kad mes vis tiek esame stipresni. Arba taip, kaip prieš dvikovą su danais, kai paatviravo, kad nepažįsta dalies varžovų. Tokie žodžiai padaro meškos paslaugą.

Bet danus lietuviai turi sutriuškinti be kalbų ir netgi jokių trenerių. Jie privalo tai padaryti.

– Benai, sutinkate su trenerio ir žaidėjų adresu išsakyta kritika?

– Noriu Darių apginti. Jis visada sako tiesiai šviesiai tai, ką galvoja. Jis to neslėps. Bet esminis dalykas yra tai, kad jau ne pirmas kartas, kai mums kyla sunkumų – ir ne tik prie Dariaus taip yra: patiriame mikroinsultą pirmose rungtynėse ir tada atsigauname antrose.

Sukrėtimų būdavo ir anksčiau: 2013 m. prieš bosnius drebėjome iki paskutinių sekundžių, o vėliau viskas ėjo kaip iš natų, 2015 m. prieš belgus ir estus kovėmės lygiai, o kitame etape įsibėgėjome. Taigi negalima sakyti, kad čia – vien trenerio kaltė, nes jis neparuošė komandos.

Čia – ne tik nusiteikimo, bet ir kultūrinis faktorius. Mes kartais tikimės, kad varžovai bijos mūsų vien užrašo „Lietuva“. O jie priešingai – tik dar labiau užsiveda. Turime tai suprasti. Tikiuosi, kad jau pasimokėme ir tai bus paskutinis kartas.

Žaidėjų kaltinti nenoriu, atsakomybė tenka visiems – nuo A iki Z. Esame vienas nuo kito priklausomi. Mes, treneriai, turbūt irgi nesuradome tų tikrų žodžių, kaip iš jų išsireikalauti maksimumo.

– Matome, kad kai kurios rinktinės į langus sugeba atsivežti net ir tokias Eurolygos žvaigždes kaip Shane'ą Larkiną ir Tornikę Šengeliją. Turint omenyje, kokios svarbos mums bus paskutinis langas, ar nėra minčių ir planų pasikviesti daugiau žalgiriečių, o ne tik M. Blaževičių?

– Šiuo metu mes apie tai dar negalvojame. Žiūrėsime, kokias bus situacija artėjant langui ir tada spręsime. Nėra daug reikalo kalbėti apie tai, kas bus po trijų mėnesių, kai mes nežinome net, kas bus po dviejų savaičių.

– Vaidai, paskutinių rungtynių kaina – labai didelė. Galbūt LKF prezidentas A. Sabonis turėtų kreiptis į Kauno „Žalgirio“ direktorių Pauliu Motiejūną su prašymu išleisti į lemiamą rinktinių langą bent jau Marių Grigonį?

– Ir dabartinės sudėties Lietuvos rinktinė privalo ne tik nugalėti Daniją, bet ir užtikrintai tai padaryti. Žinoma, gali atsirasti įtampos. Visgi bus lemiamas mačas dėl patekimo į Europos čempionatą.

M. Grigonis tikrai nepakenktų, nes ant kortos pastatyta labai daug. Jeigu liktume be Europos čempionato, tai būtų viena didžiausių katastrofų per visą Lietuvos krepšinio istoriją. Palyginti galima būtų tik su 1993-iųjų Vroclavo tragedija.

Visa laida – vaizdo įraše.