Netrukus po šių Šaro ištartų žodžių įvykiai pasisuko tokia linkme, kad krepšinio sezonas apskritai buvo nutrauktas, o artėjant naujajam Dainius taip ir nebesulaukė garbingo pasiūlymo iš sostinės klubo.
Vilniuje papūtus permainų vėjams „Rytas“ pasirinko kitą kursą – pasamdė Donaldą Kairį. O už borto atsidūręs buvęs Lietuvos rinktinės vairininkas D. Adomaitis jau pusmetį yra be šturvalo savo rankose.
Galbūt 46-erių metų laivo kapitonas jau dairosi naujos įgulos? Ar jam liko kokių nors nuoskaudų po išsiskyrimo su „Rytu“? Ką strategas mano apie Roko Giedraičio proveržį? Ir kaip aiškina Lietuvos rinktinės medalių sausrą olimpinėse žaidynėse?
Pokalbis apie tai – naujausioje „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“.
– Treneri, naujasis krepšinio sezonas jau įsibėgėjo, rungtynės veja rungtynes. Pats dar nepasiilgote to streso prie šoninės linijos?
– Atvirai pasakysiu: jau tas noras grįžti yra. Prasidėjo ir Eurolyga, ir LKL. Per dieną peržiūriu po 3-4 rungtynes, dar ir parsisiunčiu įrašus tų komandų, kurios domina, stebiu, kokias treneriai naujoves taiko. Faktas, kad kyla tų minčių.
Pavyko išsispręsti savo sveikatos problemas ir susitvarkyti įvairius asmeninius reikalus, kurie ilgą laiką kaupėsi. Tad atsiradus galimybei esu pasirengęs grįžti ir prie komandos vairo.
– Susidomėjimo sulaukiate ar dar reikia laiko, kad nesėkmingai startavę klubai imtųsi ėjimų rinkoje?
– Mūsų darbe yra taip: arba tu pasirašai sutartį vasarą ir įsijungi į tą visą komandos komplektavimo procesą, arba lauki suaktyvėjimo rinkoje lapkričio mėnesį. Tai kalbuosi su agentais ir lapkritį jau būsiu 100 procentų pasiruošęs apsvarstyti pasiūlymus.
– O ar yra likę kokių nors nuoskaudų po išsiskyrimo su „Rytu“?
– Mano požiūris tokiose situacijose yra labai aiškus ir paprastas. Aš manau, kad viešai skalbti nešvarių skalbinių ar kelti nuoskaudų nereikia. Turi viską išsiaiškinti viduje.
Vilniuje praleidau dvejus tikrai labai įdomius ir darbingus metus. Buvau pasirašęs sutartį pagal formulę „2+1“. Klubas turėjo galimybę tos sutarties nepratęsti ir ja pasinaudojo. Galiausiai tai – tik biznis. Aš turėjau vieną ateities viziją, dėl jaunų žaidėjų ir taip toliau, o klubas nusprendė pasukti kitu keliu. Čia yra jų sprendimas ir šioje vietoje aš negaliu jausti jokių nuoskaudų.
– Neseniai tuos nešvarius apatinius viešai skalbė „Ryto“ vadovai. Kaip jums iš šono atrodė tas jų špagavimasis?
– Man visada komanda – tai šeima. Visi žaidėjai, kurie žaidžia pas mane, yra kaip šeimos nariai. O šeimoje negerus dalykus tu aiškiniesi viduje. Neišeini juk į lauką ir nepradedi rėkauti visiems kaimynams. „Rytas“ naudoja grotažymę #RytasFamily ir ji visa tai labai gerai apibūdina. Todėl viską reikia aiškintis kaip šeimoje – už uždarų durų.
– Šiuo metu vienas buvęs jūsų šeimos narys, t. y. auklėtinis, Rokas Giedraitis žaidžia geriausią karjeros krepšinį ir yra antras pagal rezultatyvumą visoje Eurolygoje (vid. 19,3 taško). Ar matydamas tokį įspūdingą Roko proveržį nesusimąstote, kad galbūt ir pasaulio čempionate jam buvo galima patikėti svarbesnį, o ne 12-ojo žaidėjo vaidmenį?
– Rinktinės žaidėjai savo vertę įrodo kiekvienoje treniruotėje ir kiekvienose rungtynėse. Kai vyko pasaulio čempionatas, Rokas dar buvo truputį kitas žaidėjas. Dabar jis yra po labai solidaus sezono Berlyno ALBA gretose ir atlieka didelį vaidmenį Vitorijos „Baskonia“ klube. Jei dabartinį Roką įdėtume į tą rinktinę prieš dvejus metus, jis tikrai gautų daugiau minučių ir užduočių. Bet tada situacija buvo kitokia ir pats Rokas, sutikite, buvo kitoks.
Man labiausiai džiugu dėl tų žaidėjai, kurie yra ne tik geri krepšininkai, bet ir geri žmonės. R. Giedraitis yra fantastiškas žmogus, kurį seku visą karjerą. Mes buvome susidūrę ir rezervinėje rinktinėje. Aš mačiau tą jo užsispyrimą ir norą, žinau ir kolegų bei trenerių nuomonę apie jį, jo darbą ir žmogiškąsias savybes. Labai džiaugiuosi dėl jo.
– Neseniai sukako 20 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzai, kurią 2000-aisiais iškovojo ir jūsų atstovauta rinktinė. Deja, tai – kol kas paskutinis olimpinis mūsų šalies krepšininkų medalių komplektas. Kodėl nepavyksta nutraukti apdovanojimų sausros šiame amžiuje?
– Olimpinės žaidynės yra pats prestižiškiausias krepšinio turnyras. Vien į jį papulti yra labai sunku. Kitas dalykas – ir visi priešininkai yra sustiprėję bei padarę pažangą.
Mūsų krepšinio mokykla visada buvo gera ir tokia bus. Natūralu, kad būna ir pakilimų, ir nuosmukių, kurie dažnai susiję su pačių talentingiausių žaidėjų skaičiumi, traumomis ir įvairiomis nuo NBA priklausančiomis situacijomis.
Viskas susideda į vieną vietą, o mums vis nepavyksta turėti to optimaliausio varianto. Aš tik linkėčiau, kad Lietuva visada žaistų olimpinėse žaidynėse ir turėtų jose geriausią įmanomą sudėtį.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
