Žurnalisto Vido Mačiulio ir režisieriaus Kęstučio Bražiūno sukurtas filmas pasakoja apie Europos ir keturiskart Eurolygos čempiono vaikystę, pradžią jaunimo krepšinyje ir ankstyvąją profesionalo karjerą.

Šalies kinoteatruose ši dokumentika turėtų pasirodyti lapkričio 27 d., tačiau išankstinė premjera surengta ketvirtadienį Kaune.

„Viską esu pats išgyvenęs, nieko ypatingai naujo man čia nebuvo. Bet padarytas didelis darbas, surinkta daug medžiagos, kurią ne visą iki šiol buvau matęs“, – pirmaisiais įspūdžiais po kino seanso su Delfi dalinosi L. Jasikevičius.

Filmo vinis – V. Mačiulio įamžintas Š. Jasikevičiaus pasirodymas pergalinguose Europos 18-mečių ir 20-mečių čempionatuose atitinkamai 1994 metais Izraelyje bei 1996-aisiais Turkijoje.

O taip pat ir pasirengimas jiems, kuris neapsiėjo be kontroversijos. Mat 1994 metais Lietuvos jaunių rinktinę treniravęs Jonas Kazlauskas buvo trumpam pašalinęs Š. Jasikevičių iš komandos.

Filme pasakojama komiška istorija: tuomet vos pilnametystės sulaukęs gynėjas rado būdą, kaip pasitaupyti per krosus Palangos paplūdimiuose – pabėgėjus toliau nuo trenerių kaunietis smukdavo į kopas, kuriose palaukdavo, kol grįš nurodytą atstumą įveikę komandos draugai.

L. Jasikevičius šį nutikimą prisimena kiek kitaip.

„Konflikto ten nebuvo. Šarūnas tik buvo grįžęs iš JAV, ir pirmą treniruočių dieną reikėjo bėgti 8 km. Jis nubėgo tris ir „numirė“. Kitą dieną – 5 km. Po dviejų vėl baigėsi jėgos. O tais laikais buvo konfrontacija tarp likusių Lietuvoje ir išvažiavusių į Ameriką. Kiekviena pusė savaip buvo teisi, nors aš laikau, kad teisus buvo Šarūnas.

Tada jis iš rinktinės išvažiavo. Bet pasikalbėjome su Kazlausku, jis suprato, koks reikalas, sutiko vėl priimti Šarūną. Aš pats jį nuvežiau į Palangą, toliau sėkmingai ten sportavo. Nuo to laiko jo santykiai su Kazlausku yra nuostabūs. Ir mes su Jonu vienas kitą pasveikiname per gimtadienius – man lengva nepamiršti, nes tą pačią dieną gimusi mano jaunėlė. Tegul niekas neužsigauna, bet aš laikau, kad Lietuvoje Kazlauskui lygių trenerių nebuvo“, – kalbėjo Jasikevičius vyresnysis.

Bet gal jau yra arba atsiras netolimoje ateityje?

„Čia – kitas klausimas. Viskas dar priešakyje“, – įvykių neskubina praėjusią vasarą turtingiausio Senojo žemyno klubo vairą perėmusio 44-erių specialisto tėvas.

Puspenktų metų Kauno „Žalgirio“ žaidimui prieš tai dirigavęs Š. Jasikevičius tapo pirmuoju „Barcelona“ (Ispanija) ekipos vyriausiuoju treneriu iš Lietuvos.

O Kaune likę jo artimieji neslepia, jog ne visi miestiečiai susitaikė su savo numylėtinio karjeros šuoliu.

Dokumentinio filmo "Krepšinio evangelija pagal Šarą" pristatymas
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kaip sutikote sūnaus karjeros posūkį į Barseloną? „Žalgiryje“ jis irgi neturėjo šiltnamio sąlygų, bet „Barcelona“ klube atsakomybės našta visgi kitokia.Delfi paklausė L. Jasikevičiaus

– Taip, visiškai kitokia. Ten sunkiau dirbti. Komandoje – dvylika žvaigždžių, ir jas suvaldyti yra didžiulis darbas. Pas mus čia buvo pusantros žvaigždės, o ten – kitokia aplinka. Bet blogas kareivis, kuris nenori būti generolu. Po truputį, po truputį, ir viskas bus gerai. Kol kas nesiseka dėl traumų, bet manau, kad Šarūnas susitvarkys. Jis moka rasti bendrą kalbą su visais, klubas jį labai palaiko, sirgaliai – taip pat. Tereikia dirbti.

– Kaip, jūsų akimis, Šarūnui sekasi tas žvaigždes rikiuoti? Juk jos dažnai būna įnoringos.

– Šarūnas visus vertina pagal sugebėjimus. Gali save laikyti žvaigžde, bet jei aikštėje „grybauji“, sėsi ant suolo.

Šarūnas Jasikevičius su žmona Anna Douka

– Ar visi aplinkiniai Kaune supranta Šarūno sprendimą išvykti į Kataloniją, o gal sulaukiate klausimų, kodėl jo neliko „Žalgiryje“?

– Tie žmonės, kurie išmano krepšinį, visiškai normaliai supranta šią situaciją. Nors kai kurie sako: išdavikas. Gal mažiau išsilavinę, nežinau, aš jų nepažįstu. Būna, kad praeiviai mesteli: pardavei sūnų. Nepykstu, nesiveliu į diskusijas. Juk čia – vien emocijos. Atsakau, kad galėsime diskutuoti, kai krepšinį suprasime vienodai.

– Ką jums papasakojo sūnus apie COVID-19, kuriuo persirgo šį mėnesį?

– Ne tokia jau lengva ta liga. Tik jis nesiskundžia, ne viską ir man pasako. Nenori, kad tėvai nervintųsi, žino, kad tai niekuo nepadės. Gultis į ligoninę nereikėjo, bet ne taip jau lengva buvo. Laimei, dabar jau yra neblogai. Dar serga žmona, bet viskas jau eina geryn.