Žvaigždes įžiebė per trejus metus
Profesionaliai krepšinio nežaidęs jaunas specialistas, niekada nevadovavęs komandai Europoje ir atvykstantis iš pirmenybių, kuriose varžomasi ne dėl pergalių, o dėl statistikos.
Kauno „Žalgiris“ priėmė vieną originaliausių sprendimų šiame amžiuje, dalį komandos gerbėjų nustebindamas taip, kaip stebinti sugebėdavo nebent buvęs klubo savininkas Vladimiras Romanovas.
Vos dvejais metais už 36-erių komandos kapitoną Paulių Jankūną vyresnį M. Schillerį lydi nemažai palankių rekomendacijų.
Tačiau faktas ir tai, kad iš visų nuo nepriklausomybės atkūrimo „Žalgirio“ pakviestų užsienio specialistų tik latvis Ainaras Bagatskis turėjo mažiau patirties vyriausiojo trenerio pareigose.
Žinoma, neskaitant Marcuso Browno, 2010 metais V. Romanovo staiga paskirto komandos strategu vietoje Dariaus Maskoliūno pačiame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos įkarštyje.
Tad kas gi tas staiga visoje Europoje nuskambėjęs nepažįstamasis, kuriam artimiausius du sezonus patikėtas stipriausio Lietuvos klubo likimas?
Austro ir britės šeimoje gimęs M. Schilleris nuo dešimties metų gyveno Vokietijoje ir žaidė krepšinį Hamburgo priemiesčio jaunimo komandoje.
Profesionalu jis netapo ir vietoje to kibo į mokslus Kelno sporto universitete, kuriuos derino su asistento darbu antros lygos Diuseldorfo „Magics“ klube.
2007-aisiais grįžęs į tėvynę austras trejus metus darbavosi Velso WBC ekipos trenerių štabe, o į platesnius vandenis išplaukė sulaukęs Kvakenbriuko „Artland Dragons“ kvietimo.
Sykį Vokietijos čempionato prizininku tapęs specialistas Žemutinėje Saksonijoje praleido penkerius metus iki klubo griūties. 2015-aisiais jis persikėlė į Liudvigsburgo „Riesen“, tuo pat metu rado vietą Chriso Flemingo vadovaujamame Vokietijos rinktinės trenerių kolektyve, kuriam priklausė iki šiol.
Vyriausiojo trenerio karjerą M. Schilleris pradėjo tik 2017 metais su žmona Katja ir dviem dukterimis išvykęs gaudyti amerikietiškos laimės paukštės.
Austro žvaigždutė ėmė žiebtis mormoniškoje Jutos valstijoje. Solt Leik Sičio „Stars“ – dukterinė „Jazz“ klubo komanda – tuo metu buvo prasčiausia NBA G lygoje.
Per trejus M. Schillerio vadovavimo metus ji virto viena lyderių ir praėjusį pavasarį būtų turėjusi favoritės statusą atkrintamosiose varžybose, jei tik šių nebūtų sužlugdžiusi koronaviruso krizė.
Dėl pandemijos anksčiau laiko nutrauktame sezone „Stars“ užėmė antrą vietą (30 pergalių/12 pralaimėjimų) tarp 28 lygos komandų.
„Žaidėjų treneris“, gynybos specialistas krepšinyje be gynybos
Denverio „Nuggets“ administracijoje dirbantis Martynas Pocius asmeniškai niekada nesusidūrė su M. Schilleriu, tačiau klubui galinčią praversti informaciją apie jaunus talentus renkančio buvusio krepšininko ausis pasiekė keletas atgarsių apie austro darbą.
Lietuvis specialistą apibūdina dviem žodžiais – „žaidėjų treneris“.
Tai reiškia, jog M. Schilleris puikiai moka bendrauti su savo auklėtiniais ir randa bendrą kalbą nepriklausomai nuo jų charakterių. Dėl tokio trenerio krepšininkai paprastai yra pasiryžę aukotis, nes tiki, jog ties svarbiausia atsarginių suolo kėde turi tvirtą užnugarį.
„Visi žaidėjai jį labai giria – tai pagrindinis dalykas, kurį galiu pasakyti apie šį trenerį. Tiesa ir tai, kad iš kitų NBA G lygos komandų „Stars“ išsiskyrė protingesniu žaidimu“, – Delfi sakė M. Pocius.
Birželio pabaigoje M. Schilleris buvo paskelbtas geriausiu metų lygos strategu.
Tokio įvertinimo jis susilaukė daugiausia dėl JAV žiniasklaidoje išliaupsintos „Stars“ gynybos.
Problema ta, kad „gerai gintis“ NBA pasaulyje reiškia ką kita nei Europoje.
Mat gynyba nėra svarbiausia žaidimo dalis NBA G lygoje. Kaip ir treneriai nėra pagrindiniai veikėjai šioje scenoje.
Solt Leik Sičio ekipa visoje lygoje geriausiai gynėsi ties perimetru, varžovams leisdama pataikyti tik 31,4 proc. tolimų metimų, o pagal į savo krepšį praleidžiamų taškų vidurkį užėmė antrą vietą.
Vidutiniškai „Stars“ per rungtynes praleisdavo 106,1 tašką. Nereikia pamiršti, jog ketvirtis NBA G lygoje trunka 12 minučių. Matematika paprasta: per europietiškas 40 žaidimo minučių išeitų 88,4 taško.
Palyginimui, tiek šiame sezone praleisdavo prasčiausiai besiginanti Eurolygos komanda – Berlyno ALBA. Į Šarūno Jasikevičiaus treniruojamo „Žalgirio“ krepšį konkurentai vidutiniškai sumesdavo dešimčia taškų mažiau.
Panašų vaizdą galima susidaryti ir analizuojant komandų gynybos reitingą, eliminuojantį žaidimo spartos faktorių. M. Schillerio ekipa per šimtą varžovų atakų vidutiniškai praleisdavo 105 taškus. Remiantis overbasket.com duomenimis, tarp Eurolygos klubų tai būtų blogiausias rezultatas. Šios statistikos vidutiniokas „Žalgiris“ varžovams leisdavo pelnyti 97,7 taško.
Vis dėlto tiesmukai lyginti skaičių skirtingose Atlanto pusėse nėra prasmės, nes NBA aikštės šiek tiek didesnės, dėl ko sunkiau apginti savo krepšį, be to, skiriasi kai kurių taisyklių traktavimas.
Puolime „Stars“ nepasižymėjo rezultatyvių perdavimų gausa (20-a vieta lygoje), tačiau pateko į geriausių komandų trejetą tiek pagal dvitaškių, tiek pagal tritaškių pataikymą – tai signalizuoja apie neblogą metimų selekciją.
Labiausiai naujojo „Žalgirio“ vairininko auklėtiniai tarp konkurentų išsiskyrė tuo, jog neturėjo akivaizdžių lyderių. Dviženklius taškų vidurkius rinko net devyni krepšininkai – lygiai pusė iš visų, spėjusių pažaisti M. Schillerio komandoje.
Tarp jų buvo ir „Žalgirio“ praeityje medžiotas įžaidėjas Nigelas Williamsas-Gossas, 2018-2019 metais rungtyniavęs Pirėjo „Olympiakos“, bei tame pačiame Graikijos klube praėjusį sezoną pradėjęs vidurio puolėjas Willie Reedas.
Pakluso kitokiems dėsniams
Sunkiausia ligšiolinę M. Schillerio patirtį vyriausiojo trenerio pareigose vertinti dėl to, jog čempionatas, kuriame varžėsi jo komanda, pernelyg artimas NBA Vasaros lygai.
Pergales į antrą planą klubų prioritetų sąraše čia nustumia žaidėjų individualių įgūdžių tobulinimas, o patiems krepšininkams asmeninė statistika ir galimybė būti pastebėtiems svarbiau nei komandos interesai.
Nerašytoms žaidimo taisyklėms turi paklūsti ir treneriai. Neatsitiktinai daugiausiai minučių aikštėje M. Schilleris suteikdavo vadinamuosius dvipusius kontraktus turintiems Jarrellui Brantley ir Justinui Wrightui-Foremanui, kurie bet kada galėjo būti pakviesti į „Jazz“ ekipą.
Be to, G lygos ekipų sudėtyse sukasi pašėlusi rotacija. „Stars“ praėjusiame sezone skirtingu metu atstovavo net 18 krepšininkų, bet tik dešimt jų pasirodė daugiau nei pusėje komandos rungtynių.
Kitoks žaidimas, kitokios ir treniruotės. Kitaip nei NBA, dukterinės lygos komandos nevengia darbo pratybose ir sezono metu. Tačiau jose daugiau dėmesio skiriama ne taktikai ruošiantis konkrečiam varžovui, o individualiam meistriškumui. Paprasto žaidimo plano reikalauja ir nesibaigianti krepšininkų migracija.
Žaidėjams reikia „apsitrinti“, o treneriui?
Kaune M. Schilleris turės laižyti kito skonio druską nei buvo įpratęs gyvendamas prie Didžiojo Druskos ežero Jutoje.
Krepšinį įsimylėjusioje Lietuvoje jo laukia ir karjeros pradžioje vokiškai kalbančiuose kraštuose nepatirtas dėmesys – Austrijos žiniasklaida apie tėvynainio karjeros šuolį antradienį informavo kur kas glausčiau ir santūriau nei, pavyzdžiui, nušviesdama trumpą buvusio ilgamečio futbolo rinktinės žaidėjo H. Pfeifenbergerio karjeros etapą „Sūduvoje“.
2016 metais Austrijos nacionalinę krepšinio komandą treniravęs Kęstutis Kemzūra pripažįsta – naujojo „Žalgirio“ stratego laukia dideli iššūkiai.
Kuomet stojo prie 56-ą vietą Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) reitinge užimančios rinktinės vairo, lietuvis įnešė Austrijos krepšinyje nematytų naujovių – išplėtė ekipos trenerių štabą, įtraukdamas į jį skautą bei fizinio parengimo trenerį.
Kokių vėjų į Lietuvos krepšinį gali įpūsti priešinga kryptimi pajudėjęs austras?
„Turbūt klubas rinkosi trenerį ne pagal tautybę, o žiūrėjo į jo CV, kalbėjosi, surinko informaciją. Bet man tai irgi naujas vardas, negaliu pasakyti, kad daug apie jį žinau, nepamenu, kad būčiau girdėjęs dirbdamas Austrijoje. Galbūt kažkokių naujovių ir pamatysime. Bet turbūt visi supranta, kad nebus paprasta“, – Delfi sakė 50-metis specialistas.
Jo nuomone, pirmiausia M. Schilleriui šešėlį mes Š. Jasikevičiaus aukštai pakelta kartelė.
„Prie gero greitai priprantama, todėl įpėdinis neišvengiamai bus lyginamas su pačiu Šarūnu. Tai – vienas sunkumas. Kita problema yra pandemija – spėju, jog klubo biudžetas bus silpnesnis. Bet treneris ateis su savomis idėjomis – reikia jam duoti laiko ir bus matyti, kaip sekasi. Bus įdomu“, – svarstė K. Kemzūra.
Jis pats savęs nevadina NBA G lygos žinovu, bet neslepia, jog ten žaidžiamas krepšinis jam ne prie širdies.
Praeityje K. Kemzūra į savo treniruotus klubus yra kvietęs žaidėjų iš antrinės NBA pakopos, ir lūkesčių jie nepateisindavo.
„Taip susiklostė, kad mano patirtis su žaidėjais iš ten – nelabai gera. Gal tiesiog nepasisekė, gal aš ne tiek geras treneris, kad surasčiau tinkamus žaidėjus. Bet ne veltui ir Jasikevičius norėdavo krepšininkų, kurie yra jau „apsitrynę“ Europoje.
Truputį kita filosofija, truputį kitoks žaidimas, kitokia rungtynių kaina. Juk ir pati NBA G lyga anksčiau vadinosi vystymosi. Pergalė ten nėra pagrindinė siekiamybė, tikrasis tikslas – ruošti žaidėjus NBA.
O Europoje kiekvienas mačas kažką lemia: didesnė atsakomybė, įtampa, spaudimas. Dažnam žaidėjui reikia laiko, kad suprastų, kaip čia žaidžiamas krepšinis. Individualus bagažas, fizinės savybės atrodo tinkamos, bet europietiško krepšinio supratimo trūksta, ir charakteris būna kitoks“, –lygino K. Kemzūra.
Jei nelengva persiorientuoti žaidėjams, sunku bus ir treneriui? K. Kemzūra tiki, kad M. Schilleriui padės Vokietijos čempionate sukaupta patirtis.
O taip pat – „Žalgirio“ vadovybės pasitikėjimas bei adekvati visuomenės reakcija.
„Manyčiau, kad jei klubas padarė pirmą žingsnį, turi daryti ir antrą: leisti treneriui atsivežti savo pagalbininkus. Turbūt „Žalgiris“ norės, kad štabe būtų europiečių, kurie žinotų Eurolygos komandas, žaidėjus, galėtų patarti. Rekomenduoti galima, bet būtų gerai palikti teisę pasirinkti. Bent jau aš taip daryčiau, čia tik mano nuomonė.
Svarbiausia – nebūti iš anksto nusiteikusiems skeptiškai ir priešiškai. Reikia žmogui duoti laiko. Supraskime, kad nebus lengva, kad galbūt nereikia laukti kažkokio stebuklo.
Jei neklystu, 2016 metais, kai Jasikevičius nuo pradžių pradėjo pirmą sezoną vyriausiojo trenerio poste, „Žalgirio“ viešai deklaruota užduotis buvo dešimt pergalių Eurolygoje. Galbūt tai yra geras pavyzdys ir dabartinei situacijai“, – prisiminė K. Kemzūra.
Beje, Š. Jasikevičiui liepos pradžioje susikrovus lagaminą į „Barcelona“ klubą, pats K. Kemzūra kurį laiką buvo minimas tarp pretendentų užimti laisvą kėdę.
Vis dėlto neskaičiuojant vieno pokalbio su klubo direktoriumi Pauliumi Motiejūnu, rimtesnės derybos neužsimezgė.
„Buvo susitikimas, pasikalbėjome apie viziją. Ir tiek. Paskui „Žalgiris“ nusprendė eiti kitu keliu“, – sakė specialistas, kitą sezoną treniruosiantis Turkijos aukščiausiosios lygos naujokus Izmiro „Petkimspor“.
Nepavykus susitarti su Dariumi Maskoliūnu ir Kazio Maksvyčio išleisti nenorėjusiu Permės „Parma“ klubu, „Žalgiris“, pasak P. Motiejūno, toliau kalbėjosi su keturiais kandidatais iš užsienio.
Ir pasirinko variantą, krepšinio auditorijai keliantį daugiausiai mįslių.
„Rizikos yra, bet faktą, kad jis nėra žinomas ir išskautintas Europoje, mes traktuojame kaip privalumą“, – drąsų žingsnį komentavo P. Motiejūnas.
„Žalgirio“ gerbėjams belieka viltis, kad paties Kauno klubo žvalgyba surinko pakankamai tikslių duomenų ruošdama pasalą savo konkurentams Eurolygoje.
