Karantino laikotarpį Kroatijoje su savo šeima praleidęs M. Popovičius prisipažino, kad dievina žvejybą, bet pakvietė labai nepasikliauti socialiniais tinklais. „Aš skelbiu savo nuotraukas su žuvimis, visiems atrodo, kad aš puikus žvejys. Ne, aš nesu. Dažniau namo grįžtu be didelės žuvies. Nepervertinkit socialinių tinklų“, – juokėsi jis.
Prieš pora sezonų karjerą baigęs kroatas sakė, kad pasiilgsta krepšinio: „Ar kokiame nors kitame darbe jausiu tokį pasitenkinimą, kaip žaisdamas? Tikrai ne. Ar aš puoliau į depresiją? Ne. Aš vis dar mėgaujuosi žaisdamas krepšinį su draugais, kai būnu Rusijoje, žaidžiame kartą per savaitę, tai iš esmės vis dar ieškau savęs, savo vietos po saule. Pereiti nėra lengva, bet aš toli nuo depresijos“.
Paskutinė komanda, kurios marškinėlius vilkėjo M. Popovičius, buvo „Fuenlabrada“, o sprendimą atsisveikinti su profesionaliu sportu lėmė čiurnos ir kelio traumos bei noras būti kartu su šeima. „Jau buvau 37-erių, nusprendžiau baigti karjerą, nebenorėjau alinti savo kūno, nenorėjau negalėti vaikščioti, sulaukęs penkiasdešimties ar šešiasdešimties. Manau, kad pasielgiau puikiai ir baigdamas karjerą maždaug šito ir galėjau tikėtis. Viskas susiklostė net geriau, nei tikėjausi“, – kalbėjo jis.
Ar netraukė M. Popovičiaus trenerio darbas? „Na, nereiškia, kad aš nieko nedarau ta kryptimi dabar – vienas vaikinas Zadare paprašė pagelbėti, aš su juo dirbu individualiai, stebiu ir visas „Zenit“ treniruotes, nes man įdomu, žinoma, labiau mėgstu žiūrėti rungtynes, bet net nežinau, ką atsakyti. Reikalas tas, kad buvo labai ankstyvas metas priimti kokį nors pasiūlymą – tapti generaliniu vadybininku, tapti agentu...
Tiesą sakant, negalėčiau būti agentu. Aš bandžiau, bet kažkaip viduje... Dariau tai septynias dienas ir pasakiau sau – velniop, negaliu šito dirbti. Būti tarp žaidėjų ir klubų – ačiū, bet ne. Trys mėnesiai po to sulaukiau šito pasiūlymo ir jį priėmiau. Nežinau, ar ateityje nepasigailėsiu, bet dabar smagu būti „Zenit“ organizacijos dalimi“, – teigė penkiomis kalbomis (kroatų, rusų, ispanų, italų ir anglų) kalbantis kroatas.
Ar dar prisimena ir lietuvių kalbą? „Taip, taip. Aš suprasdavau beveik viską, ką jūs kalbėdavotės, bet nemokėjau kalbėti pats. Atsimenu, kad Mario Delaš galėjo kalbėti lietuviškai, bet ne aš. Suprasdavau beveik viską, ypač kai kalba būdavo apie krepšinį. Bet apie ką nors kitą – nesuprasdavau“, – juokėsi M. Kuzminsko laidos „Iš rūbinės“ svečias.
Laidos vedėjas nepraleido progos paklausti apie gandus, kurie sieja Artūrą Gudaitį ir „Zenit“ klubą. „Artūras yra vienas iš perspektyviausių žaidėjų ir net dabar – vienas iš geriausių centrų Eurolygoje. Stiprus, atletiškas žaidėjas, man jis labai patinka. Yra ir kitų žaidėjų mūsų radare. Ar jis yra pirma opcija? Gal. Ar jis penkta opcija? Gal. Tiksliai nepasakysiu, bet man jis labai patinka“, – konkretumo išvengė M. Popovičius.
Prisimindamas 4 metus Kauno „Žalgiryje“ M. Popovičius atskleidė, kad geriausias dalykas buvo rungtynės prieš tuometinį Vilniaus „Lietuvos rytą“.
„Kodėl? Nes arenoje pusė fanų palaikė mus ir laimėti rungtynes ir titulus ten buvo didžiulis džiaugsmas, bet tuo pačiu metu nenoriu būti nepagarbus. Gal autobuse ir dainuodavom kažką nepagarbiai – buvau jaunas, kvailas, gal dabar to nedaryčiau. Tos pergalės buvo geriausios. Blogiausias dalykas – kiekvieno sezono pabaigoje pasikeisdavo generalinis vadybininkas. Iš viso buvo keturi skirtingi, ne visais jais galėjau pasitikėti, kildavo klausimai dėl pinigų. Nežinojimas, kas vadovaus klubui, man buvo baisiausias dalykas, aš norėjau apsisaugoti. Jeigu būtų man kas nors pasakęs, kokia situacija bus ateityje, būčiau paklausęs, bet niekas su manimi nesikalbėjo, mes neradome kompromiso, dėl to ėjau į teismą ir atgavau savo pinigus.
Kas privertė sugrįžti? Nesakyčiau, kad pagrindinė problema buvo generaliniai vadybininkai, buvo tiesiog nejauku nežinoti, kas liks klube. Tuo metu atrodė, kad jis nestabilus, net žinant, kad Lietuvos sporte didžiausias prekinis ženklas yra „Žalgiris“. Nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Kai atvykau antrąkart – po to, kai su UNICS laimėjau Europos taurę – prieš tai derėjausi su vienu iš didžiųjų Europos klubų, bet nesusitarėm. Tuomet prasidėjo Europos čempionatas Lietuvoje, gavau pasiūlymą ir jį priėmiau. Nesigilinsiu į detales, buvo kiek keista, bet aš žinojau, kur einu“, – prisiminė buvęs žalgirietis.
Pasak jo, dėl „Žalgirio“ fanų jis jautėsi kaip tikras sportininkas: „Mane atpažindavo gatvėse, restoranuose. Būti jaunam ir būti tokiame dėmesio centre buvo ypatingas jausmas, bet ar norėčiau tai dar kartą išgyventi? Antrą kartą – ne. Tada man patiko, bet dabar – nebepatiktų. Kaune buvo dvasia, tradicija, kažkas, ko negalėtum nupirkti – tą jaučiau ten. Ar buvo blogų akimirkų? Taip, bet džiaugsmas, kurį patyriau ten, atsveria visas nemalonias akimirkas. Nekeisčiau nė akimirkos, kurias ten praleidau“.
M. Popovičius išskyrė du dalykus, kurie buvo sunkiausi jo karjeroje. Tai – paduoti „Žalgirį“ į teismą dėl pinigų ir žaisti už „Cibona“, kai visi gimtajame mieste jį „nušvilpinėjo“.
M. Kuzminskas paklausė laidos svečią, ar šis prisimena kokią istoriją su buvusiu „Žalgirio“ savininku Vladimiru Romanovu?
„Ooo, seni... Man nebuvo kaip Milovanui Rakovičiui, kuris boksuodavosi prieš mačus, tada suprakaitavęs ateidavo į rūbinę ir per rungtynes mėtydavo „airballus“, bet su juo turėjau labai keistų pokalbių: jis kaltino, kad aš su Dainium Šalenga pardavėme rungtynes. Aš norėjau išvažiuoti, iškart paskambinau savo agentui ir pasakiau, kad šitam vyrui nebežaisiu. Man paskambino treneris [Aleksandras] Trifunovičius ir pasakė, kad aš ne vienintelis, kurį jis tuo kaltina, tai tiesiog palaukiau kelias dienas, kol situacija nurims, mes pabaigėme sezoną. Visi žino, kad aš ne vienintelis, kuris buvo tuo kaltinamas, gal dvidešimt kitų žaidėjų patyrė tą patį. Taip pat patyriau, kai reikėjo eiti į aikštę pagal V. Romanovo surašytus nurodymus, nesvarbu, kaip sekėsi tose rungtynėse – taip, tai keisčiausia situacija mano karjeroje“, – prisiminė M. Popovičius.
Kroatas atskleidė, kad po žaidimo „Žalgiryje“ sulaukė skambučio iš Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos. „Nesakysiu, kas, bet man paskambino ir paklausė, ar norėčiau žaisti už „Rytą“ ir aš atsakiau, kad kartą jau perėjau iš „Zadar“ į „Cibona“ ir nenoriu to daryti antrąkart, ypač po ketverių metų „Žalgiryje“. Padėkojau, bet atsisakiau. Fanai mane gerbė, jiems esu už tai dėkingas, neturėjau drąsos taip pasielgti“, – sakė buvęs krepšininkas, vėliau prisipažinęs, kad vis dar palaiko ryšius su kitais žalgiriečiais Mantu Kalniečiu, Pauliumi Jankūnu, Jonu Mačiuliu, Mindaugu Kuzminsku ir Robertu Javtoku.
Ar kroatas negavo pasiūlymų iš NBA komandų?
„Kai žaidžiau už „Zadar“, laimėjome Kroatijos taurę, Adrijos lygą, įveikdami [Tel Avivo] „Maccabi“ finale, aš tapau naudingiausiu žaidėju, tikrai patekau į skautų radarą. Tikriausiai būčiau pakviestas antrame rate, ne aukščiau, jeigu būčiau pateikęs paraišką, bet po to sezono pasirašiau sutartį su „Valencia“, kur beveik nežaidžiau. Tai buvo blogiausia mano žaidėjo patirtis karjeroje, bet nieko nekaltinu, turbūt pats buvau kalčiausias. Turbūt vienintelė galimybė būti pašauktam ir buvo tada, po pergalės Adrijos lygoje, jeigu būčiau pats pateikęs paraišką“, – atviravo M. Popovičius.
Anot jo, dabar kasmet trys-keturi, gal net penki žaidėjai iš viso pasaulio būna pašaukiami NBA naujokų biržoje ir jų bus dar daugiau, kai taip gerai žaidžia Luka Dončičius, Domantas Sabonis, Bogdanas ir Bojanas Bogdanovičiai, Bobanas Marjanovičius, Nemanja Bjelica.
Buvęs žalgirietis sakė, kad niekada nesigailėjo, kad kažkur nežaidė – labiau jam buvo gaila, kad su rinktine taip ir nelaimėjo medalių.
„Nežinau, gal ego, gal voodoo, gal oras, bet mes visada būdavome labai arti, bet nepatekdavome į pusfinalius, išskyrus vieną kartą, kai žaidėme Slovėnijoje ir pralaimėjome lietuviams vėl, kaip ir Ispanijoje, prieš puikią komandą, kurią tada turėjo Lietuva. Pralaimėjom kitus mačus – prieš Ispaniją 2005 metais per pratęsimą ketvirtfinalyje. Mes visada būdavome taip arti, bet niekada nepereidavome atkrintamųjų varžybų. Turbūt geriausią galimybę turėjome Belgrade, 2005 metais, kai ketvirtfinalyje pirmavome 17 taškų ir kažkaip sugebėjome pralaimėti“, – atviravo M. Kuzminsko vedamos laidos svečias.
Ir tęsė: „Gerai pasirodėme grupės etape, pralaimėjome Lietuvai, bet Lietuva mums visada keldavo problemų. Pamenu, kad [Simas] Jasaitis gerai pasirodė tame mače ir [Ramūnas] Šiškauskas. Grupėje įveikėme Italiją ir Turkiją ir gavome Ispaniją. Ir tai buvo mačas, kuriame buvo daug įtampos dėl to, kas vyko Serbijos ir Kroatijos tarpusavio istorijoje ir daug žiūrovų mus nušvilpinėjo, bet mes buvome labai motyvuoti, kad parodytume geriausią įmanomą krepšinį, bet, deja, pralaimėjome Ispanijai per pratęsimą“.
Kroatas geru žodžiu paminėjo Rimą Kurtinaitį, kurio treniruojamas žaidė Maskvos srities „Chimki“ komandoje.
„Rimas Kurtinaitis turi vieną puikią savybę. Visų pirma, jis yra puikus žmogus. Antra, jis labai gerai jaučia žaidimą. Akivaizdu, nes jis buvo puikus žaidėjas ir puikus metikas. Jis man labai daug padėjo, kai niekas netikėjo, kad aš galiu žaisti įžaidėju, pusė mano karjeros praleista toje pozicijoje, jis man sakė – „Marko, man reikia, kad tu būtum įžaidėjas“. „Chimki“ praleidau du gerus sezonus, jam jaučiu vien tik pagarbą“, – sakė buvęs krepšininkas.
Paprašytas įvardinti penkis geriausius visų laikų Lietuvos krepšininkus M. Popovičius tik antroje pozicijoje įvardijo tris krepšininkus, o visur kitur – turėjo pasiruošęs po vieną kandidatą: Šarūnas Jasikevičius, (Rimas Kurtinaitis, Arvydas Macijauskas) Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas, Darjušas Lavrinovičius ir Arvydas Sabonis.
