Tačiau psichologiškai stiprus kieto charakterio kaunietis nepalūžo. Jis greitai perprato „Žalgirio“ žaidimo sistemą ir tapo vienu komandos lyderių. Deja, krepšininko karjerą pristabdė sunki pėdos trauma, kurią teko gydytis ilgiau nei tris mėnesius.

Kovą jis buvo pasirengęs grįžti į aikštę, bet krepšinį ir apskritai visą sporto pasaulį pristabdė koronaviruso pandemija.

Gynėjas yra laimėjęs sidabro, bronzos medalius atstovaudamas Lietuvos jaunių, jaunimo rinktinėms pasaulio, Europos čempionatuose, prieš trejus metus su Tenerifės „Iberostar“ (Ispanija) klubu triumfavo FIBA Čempionų lygos turnyre, dukart su „Žalgiriu“ tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu, bet maksimalistui Mariui to per maža. Gynėjas trokšta iškovoti titulų ir medalių su Lietuvos rinktine, laimėti Eurolygą.

Su gerą humoro jausmą turinčiu M. Grigoniu gegužės viduryje „Olimpinė Panorama“ kalbėjosi ne tik apie krepšinį.

– Mariau, ką veikiate per karantiną?

– Daug laiko praleidžiu su šeima – žmona Salomėja ir metukų sūnumi Emiliu. Su juo nuolat žaidžiame įvairias dėliones. Pažiūriu filmų, paskaitau knygų. Nemažai skaitau apie verslą, ekonomiką. Gal baigęs karjerą tapsiu verslininku (juokiasi). Treneriu tai savęs neįsivaizduoju, nes šis darbas suėdą sveikatą. Va, mūsų treneris Šaras kaip smarkiai pražilo.

Turime du šunis, tad tenka juos pavedžioti. Bėgioju krosus, sportuoju namie pagal „Žalgirio“ fizinio rengimo trenerių sudarytą programą. Jau galima ir pamėtyti salėje. Tą ir darau. Dar apsilankau treniruoklių salėje.


– Krepšinio gerbėjai matė, kaip per karantiną kartu su „Žalgiris TV“ atstove, buvusia krepšininke Dalia Belickaite kepėte keksiukus. Kokius dar patiekalus mokate gaminti? Ką dažniausiai valgote?

– Man labai patinka įvairūs desertai. Kas jų nemėgsta. Moku pagaminti tuos klasikinius valgius, kuriems paruošti nereikia daug žinių: galiu padaryti tuno salotas, išsikepti parduotuvėje pirktą kepsnį, lašišą orkaitėje. Stengiuosi gaminti ir valgyti sveikesnį maistą. Aišku, sugebu sūnui košę išvirti. Moku ir sauskelnes pakeisti (juokiasi).

– Esate neblogas kulinaras. O ar mokate namie atlikti vyriškus darbus – įkalti vinį, įsukti lemputę, sutaisyti durų spyną?

– Oi, nelabai. Šioje srityje esu diletantas. Kai reikia, pasikviečiu žmogų, kuris tai moka.

– Ką? Gal Edgarą Ulanovą ar Paulių Jankūną?

– Jų dar nekviečiau, bet Jankūną gal ir pasikviesčiau. Jaučiu, kad jis sugeba padaryti tokius darbus, o dėl Ulios labai abejoju (šypsosi).

– Jūsų žmonos senelis yra garsus krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis. Turbūt nepraleidžiate nė vienos jo kuriamos laidos „Krepšinio pasaulyje“?

– Ponas Vidas man nuolat primena, kada bus laida ir kad nepamirščiau įsijungti televizoriaus. Ne visada tuo metu būnu namie, tai vėliau susirandu tą laidą ir pažiūriu. Jis turi didžiulį krepšinio archyvą, tai bet kada galiu paprašyti, kad parodytų kokį nors „kompromatą“ apie vieną ar kitą žaidėją (juokiasi).

– O kaip jūsų pėda? Ar dar skauda?

– Tarkime, jei ilgiau pabėgioju ar intensyviau pamėtau į krepšį, dar jaučiu nesmarkų skausmą. Tada pėdą reikia pašaldyti. Tačiau tai natūralu – dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad visiškai dingtų traumos padariniai ir nejausčiau jokios baimės treniruodamasis ar žaisdamas normalų kontaktinį krepšinį.

– Pasklido gandų, kad jus vilioja šio sezono Eurolygos lyderis Stambulo „Anadolu Efes“ klubas, kuris nė kiek nežada mažinti biudžeto. „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas sakė, kad Kauno komandos piniginė gerokai paplonės. Kas turėtų nutikti, kad paliktumėte „Žalgirį“? Tarkime, ar toliau žaistumėte Kaune, jei alga sumažėtų perpus?

– Aš tikrai nežinau, ar manimi domisi „Anadolu Efes“. Mama kažkur perskaitė ir man tai pasakė. Dažnai jūs, žurnalistai, naujienas sužinote anksčiau nei mes. Jei atlyginimas sumažėtų 50 procentų, manau, nė vienas krepšininkas nenorėtų likti. Tikiu, kad „Žalgiryje“ taip nenutiks. Jei alga sumenktų 30 proc., tada nežinau. Reikėtų mąstyti.

Jeigu alga gerokai mažėtų, o kažkoks stiprus klubas pasiūlytų kur kas didesnį atlyginimą, turbūt kiekvienas krepšininkas norėtų išvykti. Man jau norisi laimėti svarbų titulą – kažką su rinktine ar klubu. Turiu omenyje Eurolygos čempionų vardą ar kažką panašaus. Jau laikas tai padaryti, nes iki karjeros pabaigos liko maždaug 9–10 metų.

– O apie NBA nepasvajojate?

– Iki keturiolikos metų dar svajojau, bet dabar jau ne. Nesu atletiškas, o NBA tai labai svarbi savybė. Nemanau, kad ten rasčiau kažkokią savą nišą.

– Sezono pradžia jums buvo labai sunki. Nebuvote toks rezultatyvus kaip vėliau, kartais žaisdavote trumpai, jums vis duodavo velnių Š. Jasikevičius. Kodėl?

– Man reikėjo laiko, kad priprasčiau prie trenerio sistemos. Šarūnas labai didelį dėmesį skiria detalėms, kurias reikia įsisavinti. Daugiausia priekaištų sulaukdavau dėl komandinės gynybos, kad ne ten atsistoju, ne ten nubėgu. Be to, Šaras pyko, kad mesdavau ne iš pačių geriausių padėčių. Tos kritikos visada bus, su tuo jau susitaikiau.

Prieš ateidamas į „Žalgirį“ maniau, kad jau niekas nebaisu, bet realybė pasirodė kiek kitokia. Kažkur giliai pasąmonėje atsirasdavo minčių, kad gal reikia viską mesti ir išeiti, bet tokias mintis greitai nuvydavau šalin ir toliau atkakliai dirbau. Tikrai buvo sunku, bet paskui persilaužiau. Ne krepšinio aikštėje arba kai nekalbame apie krepšinį, su Šarūnu puikiai sutariu (juokiasi).

– Dėl koronaviruso pandemijos metams nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės, olimpinis atrankos turnyras. Galbūt tai ne į naudą Lietuvos rinktinei, kuriai atstovauja būrys veteranų – Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Renaldas Seibutis, Mantas Kalnietis?

– Nežinau. Lietuvoje yra pakankamai gero lygio krepšininkų, kurie turbūt galėtų pakeisti šiuos veteranus, jei jie neberungtyniautų olimpiadoje. Va, mano geras bičiulis Tomas Dimša, žaisdamas Panevėžio „Lietkabelyje“, padarė didelę pažangą. Gal reikės pakalbėti su Dariumi Maskoliūnu, kad jį paimtų į rinktinės dvyliktuką (juokiasi).

– Anksčiau T. Dimšą į pagrindinę „Žalgirio“ ekipą pakvietė buvęs klubo treneris Ilias Zouros, o jus paliko už borto…

– Taip, buvo tokia istorija. Tada mano atsakomybės jausmas nebuvo toks, koks dabar, turėjau šiek tiek žalingų įpročių, mėgdavau ir treniruotes praleisti. Tikrai kvailai elgiausi. Dabar tokius dalykus esu metęs į šalį. Žmona kontroliuoja, nebeleidžia nuklysti (juokiasi).

– Anksčiau rungtyniavote rinktinėje, kurią treniravo Dainius Adomaitis. Kuo jis skiriasi nuo Š. Jasikevičiaus ar D. Maskoliūno?

– D. Adomaitis yra geras treneris. Taktikoje buvo panašių dalykų kaip ir „Žalgiryje“. Visiškai nesuprantu tų sirgalių, kurie varė ant Dainiaus, kai mes pasaulio čempionate iškritome antrajame etape. D. Adomaitis labai reiklus strategas, bet Š. Jasikevičius griežtesnis. Be to, jis labai kapsto įvairius žaidimo niuansus, truputį giliau nei D. Adomaitis.

Su D. Maskoliūnu, kaip vyriausiuoju treneriu, dar nesu susidūręs, Na, bet žinau, kad Dariaus propaguojamas krepšinis panašus į Šarūno, juk jie kartu dirba klube. Žinoma, D. Maskoliūnas ne toks griežtas kaip Š. Jasikevičius. Bet nežinau, kaip Darius elgiasi, būdamas vyriausiuoju rinktinės treneriu (juokiasi).