COVID-19 pandemija daug kam nulėmė ankstesnę nei buvo planuota krepšinio sezono pabaigą, todėl atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, iš šešių skirtingų GEALAN-SKL lygų, kovas tęsti nusprendė vos dvi. Tuo tarpu visose kitose aikštėje susitikti buvo nuspręsta jau kitą sezoną. Čempionais ir prizininkais tapo komandos, tuo metu turnyro lentelėse buvusios aukščiausiose vietose. Nors ir be galutinių kovų, čempionų vardai tapo aiškūs.

Vienas žinomiausių GEALAN-SKL veidų R.Matulis aukštų vietų ir solidžių asmeninių pasirodymų mėgėjų čempionatuose nesureikšmina, bet rezultatai, kokie jie bebūtų, yra nepaneigiami. Šį sezoną čempionu jis tapo C lygoje su „Naresta“ komanda, kuriai kovo mėnesio pradžioje padėjo iškovoti ir GEALAN-SKL taurę. Taip pat D1 lygoje auksu pasidabino būdamas JEPU komandos nariu.

Lyg to būtų negana, auksas R.Matuliui atiteko ir kaip trenerio asistentui, kadangi tokiu jis buvo „Sporto namų“ komandoje, kuri žaidė A lygoje.

„Jeigu kalbant apie profesionalus, tai vasarą jiems kovų pratęsti neapsimoka ir yra nenaudinga, nes yra tikimybė gauti traumą, o tada praleisti visą kitą sezoną ar jo dalį ir panašiai. O jeigu žvelgiant iš mėgėjiškos pusės, tai viskas kitaip.

Manau, kad čempionatų mėgėjams nutraukti nebūtina, nors tai ir buvo padaryta daugeliu atvejų. Juk jeigu judi, palaikai formą, viskas labai gerai. Manau, kad nieko blogo nebūtų jeigu ir vasarą su tam pritaikytomis sąlygomis vyktų mėgėjiškos rungtynės, vienoks ar kitoks turnyras“, – sprendimus pratęsti arba nutraukti krepšinio sezonus vertina buvęs profesionalas.

Daugybę metų patirties Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) prikaupęs vidurio puolėjas vis dar nestokoja energijos, o dėl to turi ir neapleidžiantį norą toliau bėgioti krepšinio aikštėje.

Profesionalaus krepšininko gyvenimą jis mielai prisimena kartu su savo bendraminčiais, kurie, anot jo, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinantis bėgant laikui vis dar nenumesti į šalį oranžinio kamuolio.

– Taip jau nutiko, kad šiemet tapote „auksiniu berniuku“. Čempionas C lygoje su „Naresta“, laimėta GEALAN-SKL taurė, D1 lyga Su JEPU komanda, taip pat auksą iškovojote kaip trenerio asistentas su A lygos nugalėtoju „Sporto namai“. Kokie įspūdžiai po nepilnai finišavusio sezono?

– Situacija buvo gera, kol nepaskelbė karantino. O ar dabar gera, jau sunku būtų pasakyti. Ir apskritai, visam sportui situacija nedėkinga buvo, tai krepšinis niekuo neišskirtinis.

Vertinant iš žaidėjo perspektyvų,tai gauti kažkokį medalį visada smagiau kai žaidi dėl jo finale, nes visada malonu dalyvauti rungtynėse, kuriose pilna emocijų. Na, o dabar neišvengiama situacija jau taip viską sudiktavo. Medaliai yra medaliai, bet ar galima tokiu būdu vadintis tikrais čempionais? Drąsiai taip nesakyčiau.

– Žvelgiant į visas lygas, kuriose tapote čempionu, ar išskirtumėte tą, kurioje kovoti buvo sunkiausia?

– Vieną, kurioje sunkiausia, išskirti būtų sunku. Man asmeniškai svarbiausia, kad krepšinis vis dar teikia malonumą. Nesvarbu, kokia tai būtų lyga, ar būčiau trenerio asistentas, ar žaidėjas. Visos rungtynės teikia džiaugsmo, o tai yra kasdienybė – vienos rungtynės sąlyginai lengvesnės, kitos sunkesnės. Įvairiai būna.

– Iš kur atsiranda tiek energijos žaisti net keliose skirtingose komandose?

– Kai kuriose komandose yra asmenų, bendraminčių su kuriais daug metų žaidėme kartu. Tai tiesiog smagu su jais bendrauti, džiaugtis įvairiais dalykais. Taip ir atsiranda nuolatinis noras. O šiaip, tikra energija atsiranda iš žinojimo, kad reikia gyvenime sportuoti, judėti, palaikyti formą. Juk dar ir sportuoju tai, kas man patinka.

– Rodos vis dažniau išvystame buvusių profesionalų žaidžiančių mėgėjų lygose. Galbūt tai tampa geriausiu šansu net ir po profesionalios karjeros neapleisti ilgametės meilės krepšiniui?

– Be abejo. Taip ir yra. Aišku, būna nemažai tokių krepšininkų, kurie baigę karjeras nebenori daugiau judėti aikštėje, ir renkasi kitus variantus. Bet džiugu matyti ir girdėti, kad vis daugiau atsiranda tokių, kurie nevengia pajudėti ir mėgėjiškai.

Sakyčiau, kad jiems tai įdomu, kadangi ir žaidimo lygis mėgėjų lygose dar pakankamai geras, kad galėtum tęsti savo, kaip sportininko veiklą.

– Kadangi „Sporto namų“ komandoje esate trenerio asistentu, ar netraukia profesionalaus trenerio karjera? Galbūt tokių minčių buvo ar yra?

– Aš tiesiog dalyvauju „Sporto namų“ veikloje dėl savo malonumo (šypsosi). Ten yra mano bendraminčių, gerų bičiulių. Šį sezoną pagal nuostatus negalėjau žaisti A lygoje, nes žaidžiu kitose. Tai pasirinkau kiek kitokį kelią, kad vis tiek išlikčiau šalia komandos ir draugų.

Kol kas esu pasirinkęs dirbti darbą, kuris nėra susijęs su krepšiniu. Manau, kad trenerio darbas man būtų nebent kaip hobis. Žinoma, patinka kai kam padalinti patarimų, bet aš pats, bent jau kol kas, jaučiuosi, kad esu labiau sutvertas būti žaidėju. Man labiau patinka pačiam dalyvauti veiksme, nei vadovauti kažkam už aikštelės ribų.

– Kuomet virusas sustabdė bet kokią galimybę palakstyti krepšinio aikštėje, ar palaikėte fizinę formą kitais būdais? Kur tai darėte?

– Žinoma, kad palaikiau formą. Ir tą dariau laikydamasis visų karantino metu nustatytų rekomendacijų. Iš pradžių namų sąlygomis sportavau, tuomet pradėjau judėti lauke. Tačiau tai vis tiek neatstoja komandinio žaidimo. Man asmeniškai krepšinio karantino metu labai trūko, labai pasiilgau gyvo kontakto aikštėje su bendraminčiais.

– Paskutinį kartą profesionaliai LKL žaidėte 2012 – 2013 metų sezone „Sakaluose“. Ar neaplanko nostalgija, nepasiilgstate profesionalaus krepšinio?

– Tas laikas tikrai buvo smagus, nepaneigsi, kad kažkokia nostalgija yra. Tik ateina metas ir supranti, kad tokie dalykai nebegrįžta. Kai užbrauktas brūkšnys, nieko nebepadarysi (juokiasi).

Žinoma, sėdėdami su draugais prie stalo karts nuo karto prisimename, kiek buvo nuveikta senais laikais ir pasijuokiame. Bet viskas praeityje, dabar žengiame toliau.

– Žvelgiant į sporto aktualijas, vieni čempionatus stabdo, kiti planuoja pratęsti. Jūsų nuomone, ar profesionaliam sportininkui naudinga tęsti sezoną vasarą, ar vis tik geresnis sprendimas, kai laikantis įprasto ritmo, viskas nukeliama į rudenį?

– Jeigu esi profesionalas, tai netinkamas laikas. Profesionaliame sporte dideli greičiai, turi būti atitinkamas pasiruošimas, išlieka traumų tikimybė. Manau,kad vien dėl to neverta tęsti sezono vasarą, o galvoti apie naują, kuris bus rudenį.

O jeigu iš mėgėjiškos pusės, tai viskas kitaip. Jeigu judi, palaikai formą, viskas labai gerai. Manau, kad nieko blogo nebūtų jeigu ir vasarą su tam pritaikytomis sąlygomis vyktų rungtynės, vienoks ar kitos turnyras. Juolab, kad mėgėjai visada nori judėti, juk tam ir žaidžia, kad formą palaikytų.