Priešingai – tiek patys krepšininkai, tiek ir dauguma klubų dėkojo Eurolygai už patį teisingiausią sprendimą, kurio pagrindine priežastimi buvo įvardyta vis dar nepažabota koronaviruso pandemija ir jos keliama rizika žaidėjų sveikatai.
Tokiu būdu Eurolygos vadovai vienu rankos mostu nubraukė šį sezoną kaip nė nebuvusį ir finalo ketverto dalyviams numatytą 2 milijonų eurų premijų lagaminėlį pasiliko kitiems metams. Neskaičiuojant sumų, kurios būtų atitekusios paskutinių šešių turų rungtynių nugalėtojams (2 mln.) bei atkrintamųjų mačų laimėtojams (dar virš 1 mln.).
Jei kai kurios Eurolygos komandos dar svyravo – vertėtų ar ne – tęsti šį sezoną, tai krepšininkai savo „ne“ ištarė choru: bumpsėti kamuolio šiemet nebenorėjo nė vienas iš 36-ių bendrame kapitonų, žaidėjų ir lygos vadovų nuotoliniame pokalbyje pasisakiusiųjų.
Vėlgi – priežasčių buvo pateikta daugybė, bet lemiama (arba bent viena tokių), tikėtina, taip ir liko neįgarsinta: galima numanyti, kad žaidėjai nematė reikalo iš tikrųjų kažkiek rizikuoti sveikata ir karjera vos dėl 1/20 savo metinio atyginimo.
Būtent tiek – miniatiūriniai 5 procentai – teskyrė du scenarijus, tarp kurių, atrodytų, turėtų žiojėti praraja: žaisti, t. y. gauti 85 proc. sutarto uždarbio, ar nebežaisti, t. y. pasiimti 80 proc. priklausančios algos.
Tam, kad būtų lengviau suvokti realius skaičius, įsivaizduokime vidutinį Eurolygos žaidėją, kuris, tarkime, žaidžia už 500 tūkst. eurų per sezoną. Tokiam krepšininkui tie 5 procentai, kurie būtų prisidėję, jei kovos būtų atnaujintos, tesudarytų papildomus 25 tūkstančius prie garantuotų 400 tūkst. eurų. Nepernelyg didelė dalis, ar ne?
O štai jei tolesnis nežaidimas grėstų, sakykime, ne 5, o kokių 30 proc. atlyginimo praradimu (150 tūkst. eurų), koks tuomet būtų jo pasirinkimas keliant rankas per balsavimą? Dabar galime jau tik paspėlioti.
Tačiau visame niūriame šių dienų kontekste stebina viena – nepaisant to, kad JAV yra labiausiai ir skaudžiausiai koronaviruso paveikta pasaulio valstybė, kurioje suvaldyti pandemijos niekaip nepavyksta, beveik nebėra abejonių, kad NBA lyga šį sezoną vis dėlto finišuos.
Ir jei solidų kapitalą jau susikrovusiems Lebronui Jamesui ar Gianniui Antetokounmpo pirmiausia, ko gero, rūpi galimybė varžytis dėl čempiono žiedo, tai kiek paprastesniems lygos vyrukams, įskaitant ir lietuvius, veikiausiai aktualus ir finansinis aspektas: kitaip nei Eurolygos, NBA sezono nutraukimo atveju, žaidėjams, jų sutartyse pritaikius force majeure aplinkybę, galėtų būti nurėžta net iki trečdalio suplanuoto užmokesčio – Domantui Saboniui iki 1,176 mln., o Jonui Valančiūnuinet iki 5,3 mln. JAV dolerių.
Ar tai ir yra lemiamas veiksnys, kodėl NBA žvaigždės net ir pandemijos akivaizdoje nepasuoja ir dega noru eiti iki galo, o Eurolygos žaidėjai – tokie vieningai abejingi? Kiek dėl nubrauktų metų nukentės lygos prestižas? Koks šviečiasi kitas sezonas ir kitų metų „Žalgiris“ bei jo biudžetas? Kokius ekstremalius sprendimus Kaune gali tekti priimti? Ir kaip vertinti žaliai-baltų pasirodymą 2020-aisiais?
Pokalbis apie tai – specialioje „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ su komentatoriumi Vaidu Čeponiu ir treneriu Tomu Purliu.
– „Liūdna diena, nes vilties dar buvo, kad galėsime pratęsti ir pabaigti tai, ką pradėjome“, – po žinios apie Eurolygos pabaigtuves sakė „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas. Vaidai, ir tau tai buvo liūdna naujiena ar jau nebepuoselėjai didesnės vilties?
– Turėjau dar šiek tiek vilties, bet nesakyčiau, kad labai nuliūdau. Vis dėlto žaidėjų sveikata, gal net ir gyvybė yra daug svarbiau už krepšinį. Be to, būtų išaugusi tikimybė, kad žaidėjai galėtų patirti traumų, nors jie kažkiek ir sportavo individualiai bei ruošėsi. Bendros komandinės treniruotės visgi yra kas kita.
Plius į komandas būtų grįžę tikrai ne visi legionieriai, ypač iš JAV, kur koronavirusas itin išplitęs. Taigi nukentėtų kokybė, varžybų lygis kristų, būtų daug atsitiktinumų. Kažin, ar norėtųsi matyti tokį reginį.
– Yra toks garsus lietuviškas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, pagal kurį šio Eurolygos sezono pabaigą turbūt galėtume perfrazuoti į „Niekas nenorėjo žaisti“. Kodėl net patys žaidėjai, įskaitant ir žalgiriečius, ne tai, kad nebenorėjo, bet net ir priešinosi krepšinio sugrįžimui?
– Buvo nelogiškai nuspręsta, kad jeigu krepšininkai nerungtyniauja, jie vis tiek gauna 80 proc. savo atlyginimo, o jeigu žaidžia – 85 proc. Akivaizdu, kad tas skirtumas – labai menkas, todėl ir matėme, kad net ryškiausios Eurolygos žvaigždės – tarp jų ir Mike'as Jamesas bei Shane'as Larkinas – pareiškė, kad šio sezono jie nebenori.
– Tomai, tavo manymu, jei kiekvienam žaidėjui asmeniškai būtų grėsę kur kas didesni nuostoliai, ar tai būt galėję pakeisti jų poziciją?
– Labai sunku pasakyti, ar jų tokią poziciją lėmė vien tas finansinis aspektas. Manau, kad čia susidėjo ir pinigai, ir nuogąstavimai dėl fizinės formos. Jiems labiau apsimoka tuos artimiausius 2-3 mėnesius skirti kuo geriau pasirengti ateinančiam sezonui.
– Vaidai, kai kurie „Delfi“ komentatoriai klausia, kuo tie krepšininkai yra tokie ypatingi? Juk ir „Maxima“ parduotuvių kasininkės dabar rizikuoja kasdien eidamos į savo darbą, bet vis tik eina ir atlieka savo pareigą.
– Geras klausimas, bet aš visada sakau, kad šitame gyvenime nebus teisybės. Ir mano močiutė stebėdavosi, kodėl kažkokie sportininkai, kurie mėto ar spardo sviedinį, uždirba milijonus, o žmogus, kuris aria, vargsta prie staklių ar pluša prekybos centre, uždirba vos ne minimumą ir paskui dar negauna normalios pensijos. Turbūt reikia priimti tai kaip realybę ir, kaip aš juokauju, susitaikyti su tuo, kad teisybės čia nerasi.
– Turnyro nutraukimu patenkinti Eurolygos žaidėjai puolė tikinti, kad kitas sezonas bus tiesiog neįtikėtinas, nes visi bus labai gerai pailsėję ir motyvuoti. Bet kur garantija, kad jie tikrai žais grįš stipresni nei bet kada arba – iš viso, kad grįš, juk atšalus orams baiminamasi antros koronaviruso bangos?
– Taip, tokių nuogąstavimų yra. Todėl labai realu, kad kai kuriose šalyse naujasis sezonas prasidės be žiūrovų arba jų kiekis bus ribojamas. Kitas dalykas, kad dalis gerbėjų iš pradžių ir patys kažkiek bijos plūsti į arenas. Taigi prognozės nėra labai optimistinės.
– Pakalbėkime apie kitą sezoną ir „Žalgirį“. Šiemet Kaune buvo planuojamas rekordinis – beveik 12 mln. eurų biudžetas, kurio 3,6 mln. turėjo sudaryti pajamos iš bilietų pardavimų. Pastaroji dalis kitą sezoną dėl saugumo reikalavimų gali gerokai susitraukti. Vaidai, kaip prognozuotum, ar labai stipriai susiverš „Žalgirio“ biudžetas?
– Jeigu sumažės trečdaliu, tai tikrai nebus blogai. „Žalgiris“ labai priklausomas ir nuo Kauno savivaldybės. Gal jai pavyks šiek tiek padidinti savo paramą? Prisiminkime, kad žalgiriečiai pernai nerado generalinio rėmėjo, o dabar ekonominė padėtis šalyje – dar sudėtingesnė.
Jeigu kurį laiką nebus leidžiama į areną patekti ir žiūrovams, tai būtų dar vienas smūgis komandai. Spėju, kad bus labai sudėtinga situacija. Nebent įvyktų stebuklas ir „Žalgiriui“ pavyktų išlaikyti Edgarą Ulanovą ar Zachą LeDay'ų, kurie uždirba daugiau nei po pusę milijono. Man kyla abejonių bei klaustukų ir dėl Thomo Walkupo, Luko Lekavičiaus, Artūro Milaknio pasilikimo Kaune.
Tačiau optimistiškai nuteikia tai, kad Šarūnas Jasikevičius tikrai moka dirbti su jaunimu ir žaliais krepšininkais, kurie dar neturi Eurolygos patirties. Tik aišku, tam reikės laiko, turėsime apsišarvuoti kantrybe. Sunku bus tikėtis labai gerų rezultatų kitą sezoną, nes manau, kad padidės atotrūkis tarp turtingiausių Eurolygos klubų ir biedniausių.
– Tomai, gal tokia finansinė padėtis, kurią mes čia piešiame, „Žalgirio“ veidą pavers dar lietuviškesniu? Jau ir šiemet žaliai-baltų lietuviai (45 proc. visų komandos taškų) pagal vietinių žaidėjų indėlį buvo vieni Eurolygos lyderių – nusileido tik Vilerbano ASVEL prancūzams (52 proc. visų taškų).
– Galbūt. Aš irgi tikiuosi, kad esant tokiai situacijai kai kuriuos lietuvius išlaikyti komandoje gal bus lengviau nei amerikiečius. O pakentėti metus ir pas Š. Jasikevičių pakelti savo vertę daug kas norės. Tuo labiau, kad tikiu, jog atlyginimai daugumoje Europos komandų tikrai kris. „Žalgirio“ – ne išimtis, bet nemanau, kad kauniečių padėtis bus daug blogesnė nei kitų. Gal naujas sezonas mūsų ir nelaukia superinis, bet jeigu išlaikysime Š. Jasikevičių ir gerą sistemą, tikrai būsime konkurencingi.
– Kadangi Eurolygoje nuskambėjo paskutinis skambutis, kokį metinį pažymį „Žalgiriui“ už šiuos metus parašytum?
– Vidury sezono matėmė įspūdingą „Žalgirio“ šuolį, todėl labai gaila, kad šis sezonas nutrūko, nes žalgiriečiai vėl galėjo pakartoti pasaką. Tad iki dešimtuko gal šiek tiek dar pritrūko sėkmės ir daugiau pergalių, bet devintuką su pliusu rašau drąsiai.
– Vaidai, o koks būtų tavo galutinis įvertinimas?
– Gal ne devyni su pliusu, o devyni su minusu. Buvo ta devynių pralaimėjimų serija ir nemažai nesėkmių paskutinėmis rungtynių minutėmis ar sekundėmis, vadinasi, kažko trūko. Bet man nepasiverčia liežuvis kritikuoti „Žalgirio“, kuris tikrai vertas pagarbos, nes komandos biudžetas vienas mažiausių Eurolygoje. Buvo geras žaidėjų pasirinkimas ir man sezonas tikrai patiko. O vienas didžiausių šviesulių ir pragiedrulių man buvo Lukas Lekavičius.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
