Ko gero, panašūs sapnai ir svajonės prieš svarbiausius turnyrus aplanko ir profesionalus. Skirtumas tarp jų ir mūsų – tik tas, kad jie žaidžia tarpvalstybines rungtynes, kurias transliuoja visas pasaulis ir kurios rūpi visai šaliai, o ne tik 7B klasei (kad ir kokia svarbi ji mums būtų).

Ta jų pečius slegianti nežmoniškai didelė atsakomybė ir įtampa kartais išeina į naudą, nes tik dar labiau motyvuoja ir užgrūdina, tačiau dažniau kaip tik pakiša koją – iki tokio lygio, kad suaugę vyrai per paskutinę ataką net atsisako pakelti akis į krepšį ar, iki tol metę be klaidų, švysteli pro šalį dvi, tris ar net visas keturias baudas iš eilės, taip paleisdami pergalę iš savo rankų.

Tokių labai apmaudžių ir liūdnų pabaigų neišvengė nei garsūs Lietuvos krepšininkai, nei NBA žvaigždės. Kai kuriuos jų tų itin skaudžių nesėkmių šešėlis ir kaltės jausmas persekiojo visą likusią jų karjerą.

Gal Gustas – „Maccabi“ žaidėjas?

Tokia antraštė mirgėjo viename lietuviškame dienraštyje po 2004-ųjų balandį Kauno „Žalgirį“ ištikusios tragedijos Tel Avive.

„Kvapą gniaužianti šių rungtynių drama dar ilgai bus prisimenama kaip vienas didžiausių neišnaudotų šansų per visą Lietuvos krepšinio istoriją. Likus žaisti iki ketvirtojo kėlinio pabaigos 15,7 sek. ir pirmaujant 92:86, sunku buvo patikėti, kad kauniečiai išleis pergalę iš savo rankų. Deja, tuomet kauniečių gretose atsirado „nelaimė“ vardu Giedrius Gustas – rungtynės buvo nelaimėtos vien dėl jo kaltės“, – buvo rašoma objektyvumo stokojusiame straipsnyje.

Prabėgus daugiau nei 15 metų ir nurimus visoms aistroms, ilgai kaltintą G. Gustą galima reabilituoti – ne mažesnė kaltės dalis dėl to pralaimėjimo „Maccabi“ klubui krenta ant nesuvokiamai pasielgusio Tanokos Beardo, kuris komandos draugui metant baudas nusprendė gerokai anksčiau nei leistina įžengti į trijų sekundžių zoną. Kitu atveju, net ir po netaiklių „Žalgirio“ baudų žydų šansai išsigelbėti būtų buvę mikroskopiniai – jiems būtų tekę sviesti kamuolį per kone visą aikštę.

Kitas kabliukas – chaotiška žaliai-baltų gynyba per tas lemiamas 2 sekundes: nė vienas žaidėjas nė nepamėgino patrukdyti Gurui Shelefui išmesti kamuolio iš užribio, Ainaras Bagatskis pats save eliminavo iš žaidimo striktelėdamas aikštės viduryje, kur nebuvo nė vieno varžovo, prieš nugarą į krepšį kamuolį priėmusį Derricką Sharpą niekam nė nekilo mintis prasižengti, o jam jau pašokus atakuoti šalia lyg tyčia buvo abu žemiausi „Žalgirio“ žaidėjai – tas pats G. Gustas ir Edas Cota.

Atsitiktinimų ir sutapimų virtinė lėmė, kad kelialapį į Eurolygos Finalo ketvertą savo kišenėse jau turėję, bet lygioje vietoje pametę žalgiriečiai buvo priversti žaisti pratęsimą, bet kovoti iki galo taip ir nebeprisivertė. Pridėjus ketvirto kėlinio pabaigą Antano Sireikos auklėtiniai finišą Tel Avive pralaimėjo net 3:18 ir tik du nieko nebelėmę T. Beardo taškai leido jiems išvengti dviženklio deficito – 99:107.

Įdomiausia, kad G. Gustas, ant kurio nepelnytai buvo sukarti visi šunys, iki to nelemto mačo Tel Avive tą Eurolygos sezoną baudas realizavo 100 procentų taiklumu (17/17), todėl net ir sprendimas tokiu metu patikėti kamuolį būtent jam, atrodytų, buvo daugiau nei logiškas.

Kitas dalykas – tas susitikimas Giedriui visomis prasmėmis buvo vienas nesėkmingiausių karjeroje: pro šalį skriejo visi 6 jo metimai iš žaidimo (0/3 dvitaškiai, 0/3 tritaškiai) ir 3 iš 4 baudų, o asmeninėje grafoje degė minus 7 naudingumo balai.

Ir nors tai buvo paskutinis G. Gusto sezonas „Žalgiryje“, jis pats į visą tą situaciją žvelgė filosofiškai.

„Tikrai vis dar yra žmonių, krepšinio mėgėjų, kurie galvoja, kad per mane „Žalgiris“ nepateko į Eurolygos Finalo ketvertą, kad tai per mane Arvydas Sabonis prarado progą dar kartą iškovoti Eurolygos trofėjų. Tik šįsyk – su gimtojo miesto komanda.

Vis dar yra žmonių, galvojančių, kad tos dvi pramestos baudos sugriovė man karjerą ir kad aš palūžau psichologiškai. Negaliu uždrausti žmonėms taip galvoti. Tai jų teisė. Kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, bet tai nėra tokia tiesa, kokią matau aš.

Aišku, vėliau pagalvodavau: „O kas būtų buvę, jei būčiau įmetęs bent vieną baudą?“. Gal kažkas ir būtų buvę kitaip, bet tai jau fantazijos. Sulaukiau palaikymo ir iš komandos draugų, ir iš žmonių, suprantančių krepšinį. Akivaizdu, kad net ir prametus baudas buvo dar kokie penki scenarijai, kaip galėjome laimėti tas rungtynes. Bet nelaimėjome. Buvo ir tokių vertinimų, kad tos pramestos baudos nuvarė mano karjerą žemyn. Aš galiu tik paklausti: „O kas būtų, jeigu būčiau pataikęs? NBA? Atėnų „Panathinaikos?“ – platformoje „Sporto namai“ svarstė jis.

Po dūrio tiesiai į paširdžius „Žalgirio“ treneriai ir žaidėjai taip ir nepasirodė oficialioje spaudos konferencijoje, tyla spengė ir komandos rūbinėje. O labiausiai gaila dėl tokios sezono atomazgos buvo 39-erių Sabo, kuris spjovė į keliolika jam pagal sutartį Portlande dar priklausiusių milijonų JAV dolerių ir praktiškai už dyką grįžo užbaigti karjeros Kaune.

Maža to, jis, įsigijęs kontrolinį į skolas sulindusio „Žalgirio“ akcijų paketą, ne tik atsisakė kone milijoninio kasmėnesinio uždarbio NBA ir Kaune sutiko žaisti už simbolinį atlygį, bet ir pats iš savo kišenės mokėjo žaidėjams vėluojančias algas.

Šiškausko prakeiksmas

Idealiame pasaulyje Lietuvos krepšinio rinktinė galėtų būti dviejų paeiliui olimpiadų čempionė. „Antrasis“ olimpinis auksas lietuviams švietėsi tais pačiais 2004-aisiais Atėnuose, kur net ir amerikiečius auklėjusi A. Sireikos kariauna pusfinalyje susidūrė su savo ietis rekordiškai aštriai pasigalandusia italų falanga, kuri susmeigė net 18 tritaškių ir nepraleido mūsiškių į finalą – 91:100. Jame italai nusileido Argentinai ir džiaugėsi sidabru.

O pirmieji olimpiniai aukso medaliai buvo ranka pasiekiami 2000-aisiais Sidnėjuje. Tuomet Jono Kazlausko diriguoti lietuviai pusfinalyje metė rimčiausią (iki tol) istorijoje išbandymą JAV komandai su Timu Hardaway'umi, Gary Paytonu, Jasonu Kiddu, Ray'umi Allenu, Vince'u Carteriu, Allanu Houstonu, Kevinu Garnetu, Alonzo Mourningu, Vinu Bakeriu ir kitomis NBA garsenybėmis priešakyje.

Grupių etape žvaigždėms nusilenkę po garbingos kovos 76:85, pusfinalyje Lietuvos atstovai vien ja jau nepasitenkino: po pirmosios pusės atsilikdami 12 taškų (36:48) lietuviai spurtavo 20:6 ir patys išsiveržė į priekį – 56:54. Sulig kiekviena minute baimė amerikiečių akyse tik augo, o Rudy Tomjanovichius ėmė rauti sau plaukus, kai likus 43 sekundėms Antonio McDyessas prasižengė prieš iš toli atakavusį Ramūną Šiškauską.

Iki tol turnyre sumetęs 18 baudų iš 18-os Šiška Lietuvos rinktinei galėjo suteikti trijų taškų persvarą, o likusio laiko veikiausiai būtų užtekę tik abiem komandoms apsikeisti savo išpuoliais (tuo metu dar galiojo 30 sek. taisyklė). Tačiau kamuolys, išleistas iš R. Šiškausko rankų, neskrodė tinklelio nei po pirmo, nei po antro bandymo, įkrito tik trečiuoju – 81:80.

Gaivaus oro gurkšnį ir pasirinkimo laisvę lemiamai atakai gavę JAV vyrai atsakė dviem V. Carterio taškais ir tapo padėties šeimininkais. Trijų taiklių R. Šiškausko baudų atveju, Lietuva vis dar būtų pirmavusi 83:82 ir turėjusi kamuolį savo rankose tiksint paskutinėms 30 sek. Galiausiai JAV išnešė sveiką kailį ir finale pranoko Prancūziją. Tą pačią, kurią lietuviai grupėje buvo sutriuškinę 81:63...

Net „New York Times“ pripažino, kad Lietuva ne juokais išgąsdino JAV ir buvo per plauką nuo to, kad pasiektų tiesiog neįsivaizduojamą pergalę. Lietuviai tuščiomis neliko ir pasidabino bronza, o Ramūno dėl nepavykusios pabaigos niekas pernelyg ir nesmerkė. Vien tai, kad su amerikiečiais kautasi kaip lygūs su lygiais, buvo nemenka paguoda.

Kur kas daugiau atgarsių sulaukė puolėjo pramestos baudos po 12 metų Stambule vykusiame Eurolygos finale.

Savo sąlygas beveik tris kėlinius diktavę Maskvos CSKA su R. Šiškausku ir Darjušu Lavrinovičiumi vienu metu prieš Pirėjo „Olympiakos“ turėjo net 19 taškų persvarą (53:34), bet papuolė į tokią duobę, kad paskutines 12 min. pralaimėjo net 8:28 ir akyse jau regėtą Eurolygos sostą matė kaip savo ausis – 61:62.

Kertiniu finalo epizodu tapo dvi netaiklios R. Šiškausko baudos likus žaisti mažiau nei 10 sek., po kurių OLY atsikovojo kamuolį, nuskuodė į puolimą ir sukūrė progą tapti didvyriu Georgiui Printeziui.

CSKA legionierius iš Lietuvos negalėjo pasakyti, kas nutiko.

„Nežinau. Atrodo, normaliai stovėjau prie baudų metimų linijos, nesinervinau, bet nepataikymų niekada negali iš anksto numatyti. Jeigu visi viską tiksliai žinotų, ką reikia daryti, kad visada mestum taikliai, niekas tada ir nepramestų“, – kritiškai nusiteikusiems rusų žurnalistams teisinosi jis.

Savo ruožtu jau antrą kartą panašiai nukentėjęs J. Kazlauskas buvo griežtenis ir tiesmukiškesnis.

„Mus pribaigė nepataikyti baudų metimai. Nesuprantu, kaip patyrę krepšininkai gali taip nervintis ir nepataikyti baudų“, – po glėbyje jau turėto, bet išslydusio trofėjaus stebėjosi jis.

Strategas paaiškino, kad iš pradžių norėjo, jog baudas mestų Milošas Teodosičius, bet matė, kad jis labai jaudinasi, nes prieš tai nerealizavo vienos iš dviejų, todėl ir buvo pasirinktas Šiška.

Liūdniausia visoje šioje istorijoje yra tai, kad tai buvo paskutinės tokios svarbos rungtynės R. Šiškausko karjeroje – būdamas 33-ejų jis jau po kelių dienų atsisveikino su didžiuoju krepšiniu.

O netaiklių baudų prakeiksmas persekiojo CSKA ir toliau. Po metų Londone surengtame Eurolygos Finalo ketverte maskviečiai pataikė viso labo 17 iš 30 bandymų ir krito nuo to paties „Olympiakos“ – 52:69.

Volkovo ir Nosovo košmarai

Ar žinote, kad įmesti baudą krepšinyje yra lengviau nei įspirti 11 metrų baudinį futbole? Tą patvirtina ir statistika. Šį sezoną NBA ir Eurolygoje yra realizuojama vidutiniškai 77 proc. visų baudų, o štai UEFA Čempionų lygoje ir Anglijos „Premier“ lygoje įmušami tik 75 proc. paskirtų 11 m baudinių.

Pernai vienu metu Eurolygos turnyre net 55 baudas iš eilės sumetęs Marius Grigonis tikina, kad atsistojus 4,6 metro atstumu nuo krepšio svarbiausia tai, kas dedasi žaidėjo galvoje.

„Baudų metimai yra visiška psichologija. Jei pasitiki – pataikai. Panašiai būna ir atakuojant iš toli: turi tikėti, kad įkris, o ne drebinti kinkas. Tai labai svarbu – gal iš šono nesimato, bet tai yra labai didelė sėkmės dalis“, – dėsto Marius, vos netapęs visų laikų rekordininku (ilgiausia realizuotų baudų serija priklauso Igoriui Rakočevičiui iš Vitorijos „Tau Ceramica“ – 58).

Su kuo kuo, bet su psichologija savo laiku niekaip nesusitvarkė du sovietinės krepšinio mokyklos atstovai – Aleksandras Volkovas ir Vitalijus Nosovas.

Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) rinktinės jau dairėsi į 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių finalą ir JAV Svajonių komanda, nes tirpstant paskutinei pusfinalio su Kroatija minutei pirmavo šešiais taškais (74:68).

Nors pergalė jau buvo rusų ir jų draugų delne, A. Volkovas lemiamu metu įsigudrino pramesti penkias baudas iš eilės (tais laikais jos buvo atliekamos principu 1+1, taigi teoriškai tai kainavo net 10 taškų) ir NVS neįtikėtinai prapylė turėtą šešių taškų persvarą bei kapituliavo 74:75. Tikslo nepasiekė ir to paties Aleksandro aidint sirenai paleistas viską dar pataisyti galėjęs šūvis iš vidutinio nuotolio.

Iki tol Barselonoje taikliau nei 80 proc. baudas šaudęs A. Volkovas per pusfinalį prie jų linijos drebėjo kaip vaikas – kai kurie jo metimai vos lyžtelėjo lanko priekį.

Jungtinės komandos nariai buvo šokiruoti tokio fiasko, o kroatų didvyris Draženas Petrovičius netvėrė džiaugsmu ir po sirenos it lengvaatletis apibėgo areną su Kroatijos vėliava ant pečių.

NVS delegatams viskas baigėsi išvis minoriniu akordu: jie principiniame mūšyje dėl bronzos buvo priversti nukelti kepures prieš Nepriklausomybę išsikovojusią Lietuvą – 78:82.

Tuo metu legendinio centro V. Nosovo cirkas prie baudų metimų linijos Lietuvos rinktinei kaip tik galimai tik patrukdė.

1999-ųjų Europos čempionato pirmojo etapo finiše Vitalikas varė neviltį ne tik saviškius, bet ir TV komentatorių Vladimirą Gomelskį. Taškas į tašką vykusio mačo su Ispanija pabaigoje varžovai tyčia prasižengdavo prieš V. Nosovą, o šis niekaip negalėjo pataikyti baudos ir taip pasikeisti su komandos draugu. Ir V. Gomelskis nebeišlaikė:

„V. Nosovas mes baudas esant rezultatui 57:59. Vilties, kad jis pataikys iš dviejų dvi, apskritai nėra jokios. Jei įmes vieną, bus didelė laimė. Vitalijus prie baudų metimų linijos – visiškai nepavojingas. Labai norėtųsi, kad jis realizuotų antrąją ir pasikeistų, bet kamuolys net neliečia lanko...

Ispanai prasižengia ir vėl prieš V. Nosovą! Taip pralaimimos rungtynės. Nesakau, kad Vitalijus jas pralaimėjo, bet jis padarė viską, kad Rusijos rinktinė šio mačo nelaimėtų. Žinote, juk iš tikrųjų tai yra būdas tai nutraukti: na, prieik prie teisėjo ir pasakyk, kad tau išniro pirštas ir kad yra reikalingas keitimas, sėskis ant suolo. Kiek gi galima „durnių volioti“? Tokiose rungtynėse kiekvienas taškas svarbus, o mes negalime atlikti keitimo, tai – tragedija!“ – nebeapsikentė V. Gomelskis.

Kai pagaliau įvyko stebuklas ir V. Nosovas pataikė baudą, rusų TV komentatorius ironiškai puolė į ekstazę: „Viena taikli bauda iš 8-ių! Fantastika, mums ploja visa salė“.

Vitalikas iškart atsidūrė ant atsarginių suolo, bet jo varganų 3 iš 12 baudų neužteko – 69:72 ispanų naudai.

Jei ne ši jų pergalė, galbūt 1999-ieji būtų buvę kur kas sėkmingesni ir Lietuvai. Būtent niekuo tame čempionate pernelyg neišsikyrusi Ispanija ketvirtfinalyje, į kurį pralaimėjusi rusams net nebūtų patekusi, sugebėjo sensacingai 74:72 įveikti lietuvius su Šarūnu Jasikevičiumi, Sauliumi Štombergu, Artūru Karnišovu, pačiu A. Saboniu ir kitais.

Beje, V. Nosovo baudų taiklumas tose pirmenybėse siekė 29 proc. (10 iš 34) ir buvo geresnis nei Roberto Javtoko 2006 m. pasaulio čempionate Japonijoje – vos 8 iš 36 baudų (22 proc.).

Andersono ir Malone'o baubai

Problemų su baudų metimais kyla ir stipriausios pasaulio krepšinio lygos atletams: prieš porą metų Andre Drummondas pagerino visų laikų NBA antirekordą, kai per vieną dvikovą prametė net 23 baudas!

Tačiau skaudžiausiai tie neišnaudoti šansai atsiliepia tada, kai vyksta svarbiausios kovos – NBA Superfinalai.

1995-aisiais Rytuose triumfavęs Orlando „Magic“ (57/25) klubas, kuriame magiškus triukus išdarinėjo Anfernee Hardaway, Horace'as Grantas, Shaquille'as O'Nealas ir kiti, atkrintamosiose sugebėjo susidoroti net su Čikagos „Bulių“, į kurių gretas grįžo ir Michaelas Jordanas, jėga.

NBA Superfinale laukė vos šeštąją vietą Vakaruose užėmę Hjustono „Rockets“ (47/35), todėl savaime suprantama, kad namų aikštės pranašumas priklausė „Magic“ trupei.

Favoritais laikyti orlandiečiai pirmose rungtynėse iškart atitrūko 20 taškų skirtumu (57:37) ir įrodinėjo, kas yra kas. „Rockets“ anksčiau laiko nepasidavė ir Hakeemo Olajuwono bei Clyde'o Drexlerio pastangomis priartėjo iki kovinio atstumo – likus 10 sek. jie atsiliko 107:110 ir prasižengė prieš Nicką Andersoną.

22 taškus tą vakarą jau pelnęs pakankamai patikimas baudų metikas (70 proc.) stojo užtikrinti šeimininkams pergalėms. Abu metimai atšoko į lanko priekį, bet pats Nickas atsikovojo kamuolį puolime ir gavo teisę į dar du bandymus. Tačiau ir jie neskrodė tinklelio, „Raketos“ paprašė pertraukėlės.

Maždaug 6 sek. išsigelbėjimui turėję svečiai pavyzdingai išpildė derinį ir Kenny Smithas tritaškiu išplėšė pratęsimą, kuriame reikalus sutvarkė Hakeemas – 118:120.

Tiek namų sienų, tiek ir favoritų statusą superapmaudžiai praradę „Magic“ visiškai pakriko, o keturis baudų metimus sudeginęs N. Andersonas ilgai negalėjo atleisti sau – netrukus jo baudų pataikymas krito net iki 40 procentų, sumažėjo ir rezultatyvumas.

Hjustoniečiai laimėjo likusius tris mačus ir iškėlė NBA čempionų taurę. Ir dabar jau niekas nepasakys, kaip viskas būtų pasisukę, jei Nickas būtų pataikęs bent vieną iš tų keturių metimų.

„Kai mes išplėšėme tą pergalę Orlande, viskas buvo baigta“, – pastebėjo Mario Elie.

O N. Andersonui beliko ieškoti susitaikymo su savimi.

„Aš jį radau. Man – nebe gėda. Anksčiau būdavo, todėl teko ilgai kovoti su savimi. Man sekėsi sunkiai, bet jau esu susitaikęs su tuo“, – tikina Nickas, kuris ir dabar dirba „Magic“ organizacijoje.

Dirkui Nowitzkiui ir Jamesui Hardenui priklauso daugiausiai iš eilės sumestų baudų per vieną mačą rekordas – po 24, o daugiausiai per savo karjerą varžovus tokiu būdu yra baudęs Karlas Malone'as. Su 9787 taikliomis baudomis jis daugiau nei 2400 lenkia artimiausią aktyvų žaidėją LeBroną Jamesą.

Per vieną 1997-ųjų atkrintamųjų susitikimą Paštininkas realizavo visas 18 baudų, bet paskui tą patį sezoną susimovė, kai pigių taškų reikėjo labiausiai.

Jutos „Jazz“ kolektyvą NBA Superfinale, žinoma, pasitiko „Bulls“ su M. Jordanu. Ir nors pirmasis susitikimas vyko Čikagoje, atvykėliams iš Solt Leik Sičio sekėsi visai neprastai: įpusėjus ketvirtam kėliniui svečiai priekyje – 70:65.

Iniciatyvos jie neprarado iki pat paskutinių akimirkų: likus 9 sek. Dennisas Rodmanas kirto per rankas K. Malone'ui ir šis galėjo priartinti „Jazz“ prie daug ką keičiančios pergalės – 82:82.

Karlas, prieš atlikdamas pirmąjį metimą, kaip įprasta kažką pamurmėjo sau po nosimi, tačiau nepataikė. Stojusia trumpa pauze pasinaudojo Scottie Pippenas, kuris priėjo prie K. Malone'o ir šį tą jam tarė. Tai suveikė – šis nebūdingai sau neįmetė ir antrosios baudos, o šeimininkai suskubo paimti minutės pertraukėlę. Po jos M. Jordanas išmaudė Bryoną Russellą bei prieš pat sireną smeigė vinį iš distancijos – 84:82 ir sekmadienio vakarą „United Center“ arenoje koncertavo nebe „Jazz“, o „Bulls“.

Paklaustas, ką pakuždėjo K. Malone'ui, kad šiam lemiamu momentu sudrebėjo ranka, Scottie šypsodamasis atskleidė: „Pasakiau, kad sekmadienį paštininkai pašto nepristato“.

„Jazz“ nepavykus pavogti pergalės Čikagoje, galiausiai serijoje 4:2 triumfavo „Buliai“, o ar K. Malone'o taiklios baudos būtų pakoregavusios Superfinalo eigą, galime tik spėlioti.

Belieka tik reziumuoti, kad visada laimi stipriausias ir talentingiausias – tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai.