2017-aisiais metais Kauno klube karjerą baigęs ilgametis Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas dalijosi prisiminimais, nusikėlė tiek į ankstesnius laikus, tiek pasakojo apie dabartines savo pareigas.
Prie Kauno „Žalgirio“ 2011-aisiais metais prisijungęs aukštaūgis su žaliai-baltais marškinėliais praleido šešerius metus ir iškovojo šešis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempiono žiedus. Vis tik labiausiai R. Javtokui įsiminė 2013–2014 metų sezono čempiono titulas – kelyje jo link žalgiriečiams jau pusfinalyje pavyko įveikti tuometę Vilniaus „Lietuvos Ryto“ komandą.
„Pergalę atsimenu, nes tai buvo kažkas „tokio“. Pats užsivedimas, noras ir žinojimas, kad negali pralaimėti. Nėra šansų pralošti. Kai rūbinėje matai tokius pat žaidėjus, taip ir gaunasi. Vienintelė mintis buvo kaip laimėti. Jų komplektacija tada gal buvo net ir geresnė, tad va tokių laimėjimų ir norisi“, – prisiminimais dalinosi devynis kartus Lietuvos čempionas, atskleidęs, jog 2017 metais prieš atsisveikindamas su didžiuoju sportu dar svarstė galimybę karjerą užbaigti Utenos „Juventus“ klube.
Be žaidimo įvairiuose klubuose, R. Javtokas buvo ir svarbus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, o vėliau ir kapitonas.
„Mes pasirinkome tokią karjerą, kur skausmas yra neišvengiamas. Jei lauksi, kol kiekviena trauma visiškai sugis ir eisi žaisti tik visiškai pasveikęs, pusę laiko reikės nežaisti. Jei tai yra pasaulio čempionatas, kuriame man kiekvienos rungtynės yra svarbios, aš galiu paaukoti karjerą“, – tiesiai šviesiai rėžė 2010-ųjų metų pasaulio krepšinio čempionato bronzos medalininkas.
Šalia medalio pasaulio čempionate R. Javtokas taip pat turi du Europos čempionatų sidabro medalius ir vieną bronzos medalį, tačiau per karjerą iškovoti olimpinio medalio taip ir nepavyko. Kaip prisimena pats Robertas, didžiausias šansas ir skaudžiausias pralaimėjimas buvo 2004-ųjų metų Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose lietuviai pusfinalyje nusileido Italijos krepšininkams.
„Tai buvo vienas skaudžiausių visos karjeros pralaimėjimų. Kiek atsimenu, vienas pats ėjau gatve ir verkiau. Nesupratau, kaip mes galėjome pralaimėti. Atrodė, kad viskas pasiekiama ranka – finalas, pirma vieta arba blogiausiu atveju – antra. Ir staiga viskas dingsta iš po kojų. Buvo žiauru. Aš retai verkiu, bet tada teko. Tų rungtynių niekada nesu matęs ir nenoriu žiūrėti, bet žinau, kad tai kainavo man olimpinį medalį“, – pasakojo prieš mėnesį savo 40-metį atšventęs R. Javtokas.
