„Tiesiog viskas sustojo. Nebegalime „atidirbti“ rėmėjams, ką turėjome. Turime grąžinti pinigus už įsigytus bilietus – pajamas, kurias gavome. Gyvename nežinomybėje. Taigi, biudžetas susitrauks smarkiai. Galvojame, kad beveik trečdaliu, ir tai yra pakankamai reikšminga suma“, – Delfi laidoje „Atsakingas požiūris“ ketvirtadienį kalbėjo P. Motiejūnas.
Nors Eurolygos sezonas dar oficialiai nebaigtas (lyga dėl galutinio sprendimo turi apsispręsti iki gegužės 24-osios), o Lietuva yra tarp pretendenčių surengti teoriškai galimą finalinį turnyro etapą, P. Motiejūnas neslepia – iš esmės tai tik viltis, kurią realiai įgyvendinti vargu ar būtų įmanoma.
Sunkiai „Žalgirio“ direktorius įsivaizduoja ir šiuo metu JAV esančių Kauno klubo amerikiečių sugrįžimą į Europą vasaros viduryje.
P. Motiejūno interviu – apie „Žalgirio“ ir Eurolygos realybę koronaviruso akivaizdoje, krepšininkų algas, „Žalgirio“ arenos prastovas, keblumus su rėmėjais ir didžiausią nerimą prieš kitą – nežinia kaip atrodysiantį 2020-2021 m. krepšinio sezoną.
– Pauliau, šią savaitę pradėjote grąžinti pinigus sirgaliams už bilietus į trejas nesužaistas Eurolygos namų rungtynes, nors oficialiai sezonas dar nėra baigtas. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
– Matėme, kad užklausų dėl bilietų grąžinimo vis daugėjo. Jautėsi, kad žmones slegia ta nežinomybė ir neaiškumas, todėl ir nusprendėme, kad galime grąžinti pinigus už bilietus nebelaukiant. Nes su Eurolyga kai kalbamės, pagrindinė mintis yra ta, jog jei sezonas ir būtų pabaigtas, jis vyktų be žiūrovų.
Taigi, toks ir yra pagrindinis argumentas: faktas, kad bilietus nusipirkę žmonės kažką už juos išvys, galimybių nedaug. Skirtingai nei koncertų, mes rungtynių negalime nukelti į kitą sezoną, jas tiesiog reikia atšaukti, todėl ir yra toksai sprendimas.
Tiesa, turime ir „Žalgirio“ garbės klubo akciją, ir mūsų fanų akciją – jie ragina tų bilietų negrąžinti. Tai tokia įkvepianti iniciatyva, kad mes prarastume kuo mažiau pinigų. Po jos paskelbimo trečiadienį matome, kad kol kas kreipėsi nedidelis kiekis žmonių. Bet galvojame, kad per dvi savaites 50-60 proc. pinigus susigrąžins, o kiti sakys, kad pajamas palieka klubui.
– Toliau yra kalbama apie tai, kad Eurolygos sezonas gali būti atnaujintas neįprastu formatu. Buvo gandų ir apie tai, kad viena iš finalinio turnyro etapo rengėjų pretenduoja tapti Lietuva? Kiek tai būtų realu?
– Kalbant procentaliai apie tai, ar sezonas bus užbaigtas, visi supranta, kad tas procentas nėra didelis. Bet mes stengiamės galvoti pozityviai ir stengiamės susidaryti tokį planą, kad atlaisvinus karantiną būtų galima žaisti be žiūrovų ir įvykdyti likusias varžybas. Jei tik bus galimybė, tą ir padarysime.
Faktas, kad Lietuva yra kandidatė rengti tas sezono pabaigos varžybas – intensyviai dirbame ir bandysime šį projektą įgyvendinti, jei tik aplinkybės leis. O iš esmės pabaigti sezoną reikėtų tam, kad įvykdytume visas sutartis su televizija, su rėmėjais, kad patys klubai išsiaiškintų, kas laimėjo.
– Bet apskritai, ar jūs realiai vis dar tikite, kad Eurolyga gali būti atnaujinta? Ar beprecendentis Tokijo olimpiados perkėlimas visam sporto pasauliui netapo ženklu, kad su visais sportais šią vasarą yra baigta ir rizikuoti elementariai neverta? Ir kaip jūs įsivaizduotumėte į namus išvykusių amerikiečių ir kitų legionierių sugrįžimą į Europos klubus – juk, visų pirma, jie turbūt nenorėtų rizikuoti, visų antra, jiems reikėtų karantinuotis.
– Visi kaip ir suprantame, kad šio sezono nebus, bet turime tą viltį, kad jisai bus (šypteli). Jeigu tik leistų jiems atskristi, jų lauktume, bet viskas priklauso nuo valdžios institucijų – ką nuspręstų JAV, ką nuspręstų Lietuva ir kitos Europos šalys.
Taigi, jeigu jie patys atsisakytų važiuoti, atsirastų teisinių niuansų – ar jie rizikuotų negauti tų savo pinigų, nes klubas kaip ir turi teisę kviesti. Apskritai, niuansų labai daug. Neįsivaizduoju kaip tai galėtų vykti, bet teoriškai galvojame apie tokią galimybę ir kabinamės į tą teoriją, kad ir tą 1 procentą. Tačiau, reikia pripažinti, kad šiuo momentu tai atrodo labai nerealistiškai.
– Kokia yra situacija su atlyginimų žaidėjams išmokėjimais? Ar jie yra sustabdyti ir kada galėtų būti atnaujinti?
– Kaip tik šiandien sužinojome, kaip vyko derybos tarp pačios Eurolygos ir žaidėjų asociacijos. Žaidėjai taip pat supranta, kad klubai išgyvena nelengvą metą, kad praranda pajamas ne tik iš bilietų ir rėmėjų, bet ir iš televizijos transliacijų. Algos kol kas nebuvo mokamos, nes laukėme derybų pabaigos, o dabar jos bus sumažintos.
Taigi, vienas dalykas, kad žaidėjai tikrai susimažins algas, kitas – jie leis klubui jas sumokėti ne iš karto, leis suvaldyti pinigų srautą ir padaryti atidėjimus (plačiau apie tai – čia). Taigi, šis sezonas pasibaigs taip, o tada prasidės kitas etapas: mūsų sutartys yra ilgalaikės, o rinka keisis iš esmės. Taigi, reikės peržiūrėti ateities sezono algas ir kontraktus, kad šiek tiek suprastume realybę ir klubams netektų bankrutuoti. Nes tikrai yra krepšinio klubų kurie bankrutuoja ir manau, kad tokių bus daugiau, nes ne visi sugebės atsitiesti po tokios krizės.
– Kokį įsivaizduojate kitą Europos klubinio krepšinio ir apskritai sporto sezoną? Net ir pastaruosius porą metų, esant gerai ekonominei situacijai, "Žalgiriui" nepavyko rasti generalinio rėmėjo? Ar nebijote, kad gali kilti problemų ir su kitais rėmėjais, ir su miesto parama?
– Žinote, esminis klausimas yra tas, ar mes galėsime žaisti arenoje palaikomi savo fanų. Mūsų pajamos iš bilietų sudaro 40 proc. biudžeto. Ir jeigu mums pasako, kad mes negalėsime turėti žiūrovų, tada mes, Eurolygos klubai, klausime: kokia prasmė žaisti, jeigu biudžetas yra beveik per pusę mažesnis, nes rėmėjai irgi mažins pajamas?
Kitas klausimas, ar žaidėjai suvoks, kad reikia susimažinti algas? Nes jeigu ne, žaisime silpna sudėtimi, lygis kris. Taigi, kertinis klausimas yra tas – ar mes turėsime savo sirgalius? Jeigu turėsime, tada bus už ko kabintis. Žinosime, dėl ko dirbame, bandysime pritraukti pilną areną, garantuoti saugumo sąlygas ir grįžti realiai į praeitį, kokią norėtume vėl matyti.
Nes žaisti be žiūrovų... Mes matėme, kad italų klubai kabina žmonių nuotraukas, neva žmonės susimoka vien už tai, kad stadione būtų, nors stadionas tuščias. Faktas, kad kol mes negalėsime turėti sirgalių, mes negalėsime kažko išskirtinio pasiūlyti rėmėjams. Bet jeigu išsigimsime ir pasidarysime tokie, kad žaidžiame tik dėl televizijos, o gyvai niekas nepalaiko ir rėmėjai savo pozicijas mato tik per televiziją, mes nekursime jokios emocijos.
O emocija mums, kaip klubui, yra pamatinė vertybė. Aš nenorėčiau kad taip būtų. Renginiai – tai bendrumo jausmas, emocijos išliejimo jausmas, ir jeigu mes negalėsime to daryti, aš nematysiu prasmės startuoti kitame sezone.
– Kokia šiuo metu „Žalgirio“ arenos situacija? Ar daug nuostolių patirta, ar neteko atsisakyti dalies darbuotojų, kai renginiai nebevyksta, kai atšaukta ne tik Eurolyga, bet ir visi muzikiniai renginiai, ir olimpinė krepšinio atranka?
– Ofise turime apie 70 žmonių, tačiau dabar daugiau mažiau visi yra prastovoje. Pajamų mes negauname iš nuomos, kadangi nevyksta renginiai, nevykdomas ir maitinimas, sporto klubas irgi uždarytas. Pajamų nebėra ir dabartinė situacija yra tokia, kad stengiamės žiūrėti, kiek ilgai ištempsime. Tas neaiškumas labiausiai ir sėja paniką.
Jeigu žinotume kada – ar rugsėjį, ar spalį galėsime startuoti, žinotume, kaip ką planuotis. Tiesa, nors nuostoliai ir dideli, daug renginių atšaukta nebuvo – dauguma perkelti, ir mes visų prašome, kad perkeltų. Ir patys atlikėjai nori juos perkelti, ir arenai geriau, kad tie koncertai įvyktų kažkada vėliau. Bet, pavyzdžiui, Sauliaus Prūsaičio koncerto atveju kėlėme vieną kartą, vėliau – dar kartą. Norėtųsi ne žaisti, o žinoti, kada viskas startuos.
Yra tokia nesvarumo būsena, neaiškumas. Stengiamės išlaikyti visus darbuotojus ir kol kas visus išlaikėme. Vasarą vis tiek yra tas etapas, kai renginių nebūna, dauguma atostogauja. Bet kuriuo atveju ateina laikas, kai žmonės turės mažiau darbo. Tačiau labai norėtųsi startuoti rugpjūtį ar rugsėjį.
