Vilerbano ASVEL jaunimo akademija, kuriai nuo praėjusio gruodžio atstovauja Lietuvos krepšinio deimantu vadinama J. Jocytė, savo auklėtiniams skiria viską, ko jiems reikia. Naujos statybos pastatų komplekse jiems yra suteiktas apgyvendinimas, maitinimas, pramogos, švietimas ir, žinoma, treniruotės. Krepšinio salės durys jaunuoliams buvo atviros bet kuriuo paros metu.
Bėda ta, kad Prancūzijoje siaučiant COVID-19 virusui, akademija stabdė savo veiklą. Pakibus likusiam sezonui ant plauko 15-metė Justė karantinui rinkosi namus Palangoje, o ne už 2000 km esantį Vilerbaną.
Kovo 11-oji Justei buvo paskutinis vakaras su pagrindine moterų komanda, kuri FIBA Eurolygos ketvirtfinalyje namuose susitiko su Orenburgo „Nadežda“ klubu. Rungtynėms registruota Justė nuo atsarginių suolo stebėjo atkaklią kovą ir saviškių apmaudžią nesėkmę 78:80. Serija iki 2 pergalių turėjo keltis į Rusiją, tačiau COVID-19 viruso pandemija sukaustė sporto pasaulį.
Kovo 12-ąją FIBA pranešė stabdanti visus savo turnyrus, po dienos nutrūko ir ASVEL krepšininkių pratybos.
Prieš savaitę J. Jocytė apsisprendė nelikti Vilerbane ir ėmė planuoti kelionę namo.
„Justė kone paskutiniu įmanomu reisu grįžo pirmadienį anksti ryte, dabar laiką leidžia karantine. Mes tik penktadienį vakare sužinojome, kad uždarys akademiją ir paleis krepšininkes.
Greitai organizavome bilietus ir sekmadienį Justė vėlai vakare išskrido namo“, – apie dukros grįžimą namo pasakojo tėtis Alvydas Jocys.
Į Palangą grįžo tik viena atžala: sūnus Rokas liko Romoje, „Stella Azzura“ krepšinio akademijoje.
„Buvo minčių grįžti ir Rokui, bet nusprendėme, kad jei turi sąlygas treniruotis, tai geriau likti Romoje sportuoti. Gerai tai, kad skirtingai nei Justės atveju, uždara akademija veikia ir karantino metu, jaunuolių iš jos niekur neišleidžia“, – kalbėjo krepšininkų šeimos galva.
COVID-19 pandemijai sukausčius krepšinį dalis nacionalinių lygų nutraukė pirmenybes ir anksčiau laiko skelbė nugalėtojus. Prancūzija savo šalies čempionatų likimą spręs kovo 28 dieną. Nepanašu, kad Justei artimiausiu metu tektų pakuotis lagaminus ir traukti atgal į Vilerbaną.
Ypač turint omeny, kad Prancūzija – ketvirta Europoje labiausiai nuo koronaviruso nukentėjusi šalis po Italijos, Ispanijos ir Vokietijos. Ketvirtadienio vakaro duomenimis, bendras šalyje aukų skaičius išaugo iki 372, o užsikrėtusiųjų skaičius dvigubėja kas keturios dienos. Nuo protrūkio pradžios Prancūzijoje nustatyti 10 995 infekcijos COVID-19 atvejai (03 19 d. informacija).
Prancūzai uždarė sienas ir įvedė griežtas karantino priemones, kurios įsigaliojo nuo antradienio vidurdienio ir truks dvi savaites.
„Žinote, didelis klaustukas, ar Justė grįš šiame sezone atgal į Prancūziją. Kai kurios lygos nutraukė čempionatus, kitos Europos lygos svarsto tą padaryti. Abejoju, ar per balandį kažkas pasikeis. Jei tokios tendencijos išliks, nemanau, kad Justei teks keliauti atgal.
Vėliau tarptautiniams čempionatams pasiruošimas vyks ir Lietuvoje. Grįžusi namo Justė tęsia mokslus nuotoliniu būdu, jai siunčia užduotis, jas atlieka ir siunčia mokytojams atgal“, – kalbėjo A. Jocys.
Karantine Justė neapleidžia ir sporto.
„Savarankiškai atlieka pratimus, tam negaili laiko, kiek tą įmanoma daryti namuose (šypsosi).
Kalbant apie kovo mėnesį ir koronavirusą, pradžioje atrodė ramu, kol tai nelietė Prancūzijos.
Po pirmųjų atvejų Paryžiuje, Lionas dar gyveno įprastu ritmu. Bet kai visoje Prancūzijoje paskelbė visuotinį karantiną, jautėme tą rūpestį, juk dukra – per 2000 kilometrų nuo mūsų.
Palaikėme ryšį. Džiugu, kad spėjo kone su paskutiniu lėktuvu grįžt namo, smagu, kad bent vienas vaikas namie“, – šypsojosi A. Jocys.
Alvydas gana ramiai jaučiasi žinodamas, kad 16-metis sūnus Rokas lieka Romoje, „Stella Azzura“ krepšinio akademijoje, kurioje tobulėja nuo 2018-ųjų.
„Kas antrą dieną susiskambiname, pasidaliname naujienomis. Gerai tai, kad kai beveik visoje Europoje nėra sąlygų sportuoti, Rokas su komanda pluša treniruotėse. Šiuo metu kaip tik jam krūvio daugiau, nes mokyklos uždarytos, pamokos nevyksta, o treniruotėse – produktyvus darbas.
Jam net labiau tai išeis į naudą. Jei atnaujins čempionatus, lygas, jis bus nepraradęs sportinės formos. Arba jei sulauks kvietimo į Lietuvos jaunių rinktinės stovyklą, bus pasiruošęs 100 procentų.
Jei būtų grįžęs, sėdėtų karantine, o ir neaišku, kaip toliau situacija klostysis Lietuvoje. Jei valstybės karantinas bus pratęstas, čia Palangoje viskas uždaryta.
Iš tos pusės geriau, kad Rokas liko Italijoje, nors žinoma, norisi, jog šeima tokiu metu būtų šalia, bet dabar nieko nepadarysi“, – kalbėjo A. Jocys.
„Italijos šiaurinėje dalyje koronavirusų atvejų nemažėja, Romoje virusas gal nėra taip paplitęs, bet visuotinis karantinas visoje šalyje, miestas izoliuotas, žmonės be leidimų negali išeiti į gatves, mieste budi policija, karantino sąlygos daug griežtesnės, nei Lietuvoje.
Situacija sudėtinga, tik džiugu, kad iš akademijos vaikų neišleidžia, jie joje saugūs, dėl Roko jaudulio nėra. Akademijoje viskas vietoje, ir sporto salė, treniruotės, greta valgykla, niekur toli nereikia eiti“, – pasakojo pats ne kartą akademijoje viešėjęs A. Jocys.
Anot tėčio, tiek Rokui, tiek Justei metai užsienyje – gera gyvenimo mokykla.
„Kitiems sunku įsivaizduoti, kad 14-os metų vaikai pradeda gyventi savarankiškai. Pirmas Rokas pramušė tuos kelius, o su Juste jau lengviau buvo išsiskirti.
Ateity naudos duos tas savarankiškumas, kalbant ir apie finansus, patys skaičiuojasi, perka sau pavalgyti, ir drabužius patys skalbiasi, tvarkosi. Mums su mama džiugu. Aišku, žvelgiant į jų amžių, galvoji, kad visa tai vyksta per anksti, bet tokia situacija, negali šioje vietoje būti savanaudiškumo“, – kalbėjo A. Jocys.
Romoje – akademija tarptautinė, komandoje yra vaikų iš Švedijos, JAV, Estijos, Ukrainos, Islandijos, tarpusavyje jaunieji krepšininkai bendrauja angliškai, o treniruotėse treneriai nurodymus dalina itališkai.
„Rokas itališkai gerai supranta, gal dar kiek nedrąsiai kalba, mokykloje Romoje taip pat pamokos vyksta italų kalba.
Justės atveju gal kiek lengviau, ji Lione lanko tarptautinę mokyklą, bet kai pereis mokytis į T. Parkerio akademiją, pamokos vyks prancūziškai“, – kalbėjo A. Jocys.
