Jis, jo kolegos ir pirmtakai kone pusę amžiaus aukso ir kitokios prabos medalius kalė ne gimtosios Lietuvos, o svetimosios SSRS didybei. Skaičiuojama, kad vien olimpinių apdovanojimų lietuviai į sovietų kraitį iki 1990-ųjų sukrovė šešiasdešimt: 57-is vasaros ir 3 žiemos olimpiadose. Dar keliskart tiek dovanų Didžiajai raudonajai motušei buvo įteikta per pasaulio ir Europos čempionatus.

Visgi net pusę amžiaus trukusiems Lietuvos metams be olimpinių žaidynių ir tarptautinių turnyrų atėjo galas – jį lygiai prieš tris dešimtmečius padarė būtent Kovo 11-oji.

Praėjus vos porai dienų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nė vienas lietuvis daugiau nebegynė SSRS spalvų ir nebedalyvavo jos rengiamuose čempionatuose, nors dėl to kurį laiką ir apskritai liko be praktiškai jokių varžybų bei galimybių kur nors pasirodyti. Tačiau nesiskundė, nes laisvė ir patriotiški jausmai tuo metu buvo gerokai svarbesni bei brangesni už bet kokius sportinius laimėjimus, medalius ar rekordus.

„Bendra SSRS rinktinių netektis – apie 40 sportininkų. Iš aukščiausių SSRS lygų išstoja 7, iš pirmųjų lygų – 11 komandų. Pirmosios atšauktos rungtynės – tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Maskvos „Dinamo“. Laukia finansiniai nuostoliai“, – ankstyvą 1990-ųjų pavasarį nemenkus sovietų praradimus liūdnai skaičiavo laikraštis „Kommersant“.

Po rungtynių, kurių Lietuva laukė 52-ejus metus, neliko abejonės, kur visą laiką slypėjo tikroji Sovietų Sąjungos rinktinės galia.
„Associated Press“

Nors dar būta įvairių mėginimų perkalbėti Lietuvos sporto atstovus nesikarščiuoti ir pabaigti jau prasidėjusius ar net įpusėjusius čempionatus bei galbūt kokiomis nors išskirtinėmis sąlygomis likti SSRS rinktinėse, lietuviai rusiškai jau buvo nesukalbami: tą kovą visos SSRS sporto lygos ir rinktinės visam laikui liko be jų.

Ne išimtis buvo ir visoje plačioje Sąjungos teritorijoje tikromis žvaigždėmis laikyti Lietuvos krepšininkai bei Kauno „Žalgiris“. Apie jų pabėgimą iš SSRS sporto kalėjimo, sovietams tapusį itin skaudžiu įvykiu, čia ir pakalbėkime.

„Viso gero“ nuo „Žalgirio“

Septynis sezonus iš eilės SSRS aukščiausios krepšinio lygos finalą pasiekęs „Žalgiris“ (1985, 1986 ir 1987 m. tapo čempionu, o 1983, 1984, 1988 ir 1989 m. – vicečempionu), neprarado savo konkurencingumo ir po Seulo olimpinių žaidynių, kai vienas po kito Kauno komandą paliko jos šlovingą dešimtmetį cementavę pagrindiniai stulpai: ištaikę progą ištrūkti už geležinės uždangos sienų A. Sabonis ir Valdemaras Chomičius nutūpė Ispanijoje, o Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša ir Gintaras Krapikas – Vokietijoje.

Tačiau net ir be savo ilgamečių muškietininkų bei gerokai atsijauninę žalgiriečiai nesileido stumdomi nei SSRS pirmenybėse, nei Senajame žemyne.

Pasitraukėme iš čempionato po pusės sužaisto sezono ir – viso gero. Žaidėjai gerai reagavo. Jie suprato, kad galės važiuoti žaisti, kur nori – į užsienį, kitas šalis be jokių ten ilgiausių anketų pildymo.
Henrikas Giedraitis

Jie buvo per plauką nuo 1990-ųjų Europos taurių laimėtojų turnyro finalo, kai pusfinalio serijoje tik vienu tašku nusileido Madrido „Real“ klubui. Algirdo Brazio, Tauro Stumbrio, Gintaro Krapiko, Romano Brazdauskio, Gintaro Einikio, Arūno Visocko, Gintaro Bačiansko, Dariaus Lukmino, Eriko Bublio ir kitų vedami žaliai balti po nesėkmės svečiuose (80:93) savo aikštėje pritrūko tik taško, kad ispanams revanšuotųsi reikiamu skirtumu – 89:77.

Sovietų Sąjungos čempionate žalgiriečiai (17 pergalių/21 pralaimėjimas) stabiliai laikėsi lentelės viduryje, kol išaušo lemtingasis kovas.

Simboliška, kad abejas paskutines savo rungtynes SSRS pirmenybėse „Žalgiris“ žaidė su kita Lietuvos komanda – Vilniaus „Statyba“ – ir draugiškai pasidalino po pergalę: kovo 8-ąją pajėgesni buvo vilniečiai (88:81), o kovo 9-ąją – kauniečiai (80:61).

Ir tai buvo viskas: po pastarojo susitikimo „Žalgirio“ vyrai nebeatvyko nei į artimiausius numatytus mačus su Leningrado „Spartak“ ir Maskvos CSKA, nei į visas kitas likusias dvikovas. Tokiu būdu SSRS čempionatą baigė tik 10 komandų iš 12 jį pradėjusių. O Kauno krepšininkams liko tik vietinis frontas: į Lietuvos krepšinio pirmenybes grįžę žalgiriečiai be didesnio pasipriešinimo triskart paeiliui tapo šalies čempionais.

Krepšinio perversmo metais – 1989-1990-aisiais – „Žalgirio“ vairą savo rankose sukiojo Henrikas Giedraitis. Vasarį savo 80-ąjį gimtadienį šventęs treneris, kalbėdamas su Krepšinis.lt, prasitarė, kad apie galimą komandos pasitraukimą iš SSRS lygos buvo girdėjęs anksčiau, nei tai tapo faktu.

„Pasitraukėme iš čempionato po pusės sužaisto sezono ir – viso gero. Žaidėjai gerai reagavo. Jie suprato, kad galės važiuoti žaisti, kur nori – į užsienį, kitas šalis be jokių ten ilgiausių anketų pildymo“, – nuoskaudų dėl nepabaigto čempionato neturi jis.

Kaip vienintelį išstojimo iš Aukščiausios lygos minusą H. Giedraitis paminėjo tik tai, kad šiuo žingsniu jo auklėtiniai automatiškai užtrenkė sau duris prieš nosį kalbant apie dalyvavimą Europos taurių turnyruose.

„Aišku, buvo praradimas, kad likome be Europos taurių turnyro ir žaidėme jau tik Lietuvos lygoje“, – prisiminė jis.

H. Giedraitis, kurį kitais metais Kaune pakeitė Raimundas Sargūnas, neslepia, kad jam šių laikų „Žalgiris“ – jau tolimas.

„Visas rungtynes žiūriu. Bet tuomet nebuvo nė vieno užsieniečio mūsų komandoje, o dabar prisiperka jų, žaidžia ir sako, kad tai – „Žalgiris“. Koks čia „Žalgiris“?, – rankomis skėstelėjo treneris.

Su savo komanda – daugiau nei auksas


Pabudusios Lietuvos „Žalgiris“ buvo ne vienintelis ir net ne didžiausias sovietų praradimas. Milžinišką smūgį SSRS krepšinio ir viso sporto galybei sudavė keturių olimpinių čempionų – A. Sabonio, Š. Marčiulionio, R. Kurtinaičio ir V. Chomičiaus – atsisakymas dar kada nors padėti sovietinei komandai.

O juk būtent ši ketveriukė sudarė pakalnėje į Seulo olimpą net ir JAV nugalėjusios Sovietų Sąjungos rinktinės branduolį: lietuviai kartu surinko net 75 procentus sovietų taškų per lemiamas olimpinių žaidynių rungtynes – pusfinalį su amerikiečiais (82:76) ir finalą su jugoslavais (76:63).

Lietuvos komanda: pagaliau laisva. Dabar jie laimi sau, nebe Maskvai.
„Chicago Tribune“

Paskutiniu čempionatu su sovietiniais marškinėliais lietuvių ketvertui tapo 1989-ųjų Europos pirmenybės tuometinėje Jugoslavijoje. Vėliau Š. Marčiulionis su A. Saboniu nebesutiko padėti buvusiai komandai nei pasaulio čempionate, nei Geros valios žaidynėse, o kuo toliau, tuo labiau demoralizuota Sovietų Sąjungos komanda be viso lietuviško desanto net nebesugebėjo prasibrauti į 1991-ųjų Europos pirmenybes – pirmą kartą per 40 metų.

Ją, beje, tuo metu vis dar treniravo Vladas Garastas, kuris sutartį su sovietais buvo pasirašęs dar prieš Kovo 11-ąją, todėl negalėjo jos nutraukti net ir norėdamas. Nepaisant to, Laisvės šaukliu auksiniais „Žalgirio“ laikais vadintas V. Garastas vėliau buvo apšauktas tautos išdaviku, pasmerktas palikti tą patį „Žalgirį“ ir netgi išvažiuoti dirbti svetur.

„Aš supratau visą situaciją, bet aišku, man buvo sunkiau nei žaidėjams, kurie jau žaidė užsienyje. SSRS rinktinę tuo metu sudarė du latviai, vienas estas, penki ukrainiečiai, du kazachai ir tik du rusai“, – LRT laidoje „Mūsų laisvės metai“ yra pasakojęs V. Garastas.

Vladas Garastas su byrančios Sovietų Sąjungos rinktine
Foto: RIA / Scanpix

Iš pradžių būta bandymų lietuvius „atvesti į protą“ raginant prisiminti 1980-ųjų ir 1984-ųjų olimpines žaidynes, kai dėl politinių priežasčių iš pradžių nukentėjo JAV, o tuomet SSRS sportininkai.

„Sportas neturėtų būti naudojamas tam, kad išskirtų žmones. Jis turėtų juos suvienyti“, – auklėjo lietuvius ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą SSRS sporto federacijos (Goskomsport) prezidentas Nikolajus Rusakas. Bet nieko pakeisti jis jau nebegalėjo.

„Ką jis galėjo padaryti? Kai mes išgirdome Lietuvos vardą, visi vienareikšmiškai apsisprendėme daugiau niekada nebeatstovauti SSRS vėliavos spalvoms. Ir tai buvo taškas. Dėl patriotizmo galima buvo atsisakyti bet kokio medalio ir mes tą padarėme“, – to meto atmosferą atmena Sergejus Jovaiša.

Tiek jis, tiek jo bendražygiai suprato, kad laisvai, bet nuo didžiųjų sporto renginių izoliuotai Lietuvai nepavyks per akimirką sugrįžti į FIBA ir olimpinę šeimą, tad teks apsišarvuoti kantrybe, atsiraitoti rankoves ir laukti palankių tarptautinių federacijų sprendimų.

Arvydas Sabonis Ispanijos žiniasklaidoje 1990-aisiais

„Mes norime suformuoti savo komandą, bet iki vasaros liko per mažai laiko. Labai norėčiau žaisti Lietuvos rinktinėje“, – dar 1990-ųjų kovą užsiminė Š. Marčiulionis.

Lietuviai pamažu, bet užtikrintai, žingsnis po žingsnio artėjo prie savo nacionalinės krepšinio komandos atgaivinimo: 1991 m. rugsėjį Tarptautinis olimpinis komitetas vėl priėmė Lietuvą į savo šeimą, o gruodį mūsų šalis tapo ir oficialia Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nare bei sulaukė kvietimo prisijungti prie visų jos rengiamų turnyrų.

Praėjo vos pusė metų ir, vargais negalais patys sukrapštę reikiamas lėšas, lietuviai, jau kaip laisvos valstybės atstovai, kartu su kitomis 24-iomis Europos šalimis stojo į kovą dėl savo svajonės – kelialapio į 1992 m. Barselonos olimpiadą.

Aš supratau visą situaciją, bet aišku, man buvo sunkiau nei žaidėjams, kurie jau žaidė užsienyje. SSRS rinktinę tuo metu sudarė du latviai, vienas estas, penki ukrainiečiai, du kazachai ir tik du rusai.
Vladas Garastas

„Prieš ketverius metus Seule mes kalbėjome, kad esame didžiausia olimpine čempione tapusios komandos dalis, tad kodėl negalėtume taip pat žaisti už savo šalį? Mes kalbėjome apie tai, bet tada nemanėme, kad tai yra įmanoma“, – prisiminė Š. Marčiulionis.

Ir štai atėjo 1992-ųjų birželis, o tuo pačiu ir laikas pasižiūrėti, ko verta naujai suburta rinktinė su keturiais olimpiniais čempionais priešakyje, ant kurių aprangos iš tolo švietė nebe grėsmingi inicialai „SSRS“, o išsvajotas užrašas „Lietuva“.

Pakeliui į Barselonos olimpiadą lietuviai nė sykio nesuklupo ir laimėjo visas 11 atrankos rungtynių, o buvusių sovietų šalių pagrindu suformuotą NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos) rinktinę pamokė 116:79, taip duodama peno viso pasaulio spaudos antraštėms.

„Lietuvos komanda: pagaliau laisva. Dabar jie laimi sau, nebe Maskvai“, – skelbė „Chicago Tribune“. „Pergalė 37 taškų skirtumu pradeda grąžinti skolą už 52 metus: Lietuva pervažiavo NVS“, – rašė „Los Angeles Times“. „Po rungtynių, kurių Lietuva laukė 52-ejus metus, neliko abejonės, kur visą laiką slypėjo tikroji Sovietų Sąjungos rinktinės galia“, – konstatavo „Associated Press“.

„Svarbiausiame visų laikų mače lietuviai susitiko kelis senus draugus ir sunaikino tai, kas vadinosi NVS. Nors iš už uždarytų rūbinės durų sklido lietuviški žodžiai, buvo nesunku suprasti, kad ten vien džiaugsmas ir laimė“, – to vakaro dvasią vaizdingai apibūdino „New York Times“.

Susigroję lietuviai nenustojo triukšmauti ir pačioje Barselonoje, kuri visiems įsiminė ne tik pusfinaliu su JAV „Svajonių komanda“, bet ir dar viena itin saldžia pergale 82:78 prieš Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS) bei pirmąja lietuviška olimpine bronza.

Barselonos olimpinės žaidynės
Foto: Getty images

Netikėtai Barselonoje N. Rusaką sutikęs V. Garastas iš jo išgirdo tokius žodžius: „Matote, jeigu būtume visi kartu, kiek būtume daug čia pasiekę?“

Jis nepasimetė. „Gal ir taip, bet mes ir taip labai daug pasiekėme su savo komanda“, – atsakė tik pačių Lietuvos rinktinės žaidėjų iniciatyva jai vadovavęs treneris.

Per legendinę apdovanojimų ceremoniją Lietuvos krepšininkai skambant valstybiniam himnui net nebandė tramdyti ašarų, o komandos drabužinėje, prie visų prisijungė ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, visi iš širdies dar kartą sugiedojo „Tautišką giesmę“.

Barselonos olimpinės žaidynės
Foto: Getty images

Tie bronzos medaliai iš tikrųjų reiškė daugiau nei bet koks auksas.

„Dauguma atletų, iškovojusių auksą, baigia savo karjeras, nes tai jų – svajonė. Bet ši bronza – kaip nauja pradžia, nauja era. Seulo auksas buvo skirtas tik kiekvienam mūsų, o bronza... mes tiksliai žinojome, už ką ir dėl ko žaidžiame“, – viską subtiliai paaiškino Š. Marčiulionis.

O svarbiausia, kad šio žinojimo nepametė ir kitos kartos: laisvos Lietuvos krepšinio rinktinė šią vasarą pretenduos jau į aštuntas olimpines žaidynes iš eilės – 30-ąsias atkurtosios Nepriklausomybės metines skaičiuojančios šalies krepšininkai dar nėra praleidę nė vienos olimpiados nuo pat istorinių 1990-ųjų.