Ir iš tiesų pasprukus iš minus 37 taškų po trijų kėlinių košmaro Monse lietuviai metė kur kas rimtesnį iššūkį Čekijos komandai, pastarajame pasaulio čempionate finišavusiai aukščiau net už pačią JAV rinktinę, t. y. šeštoje vietoje.
Tiesa, blogo žaidimo kvapo netrūko ir Vilniuje. Prezidento Gitano Nausėdos akivaizdoje šeimininkai likus žaisti dešimt minučių atsiliko 62:67, kai, ko gero, geriausias to vakaro žaidėjas Vojtechas Hrubanas, būdamas visiškai laisvas, tritaškiu galėjo pastūmėti čekus dar labiau į priekį. Laimei, jis nepataikė, o to kitoje aikštės pusėje neatleido Paulius Valinskas, po kurio taiklaus šūvio šeimininkai tarsi užsikūrė, spurtavo 18:0 ir, nors ir apdraskyti, išnešė sveiką kailį.
Šiame atrankos lange Lietuva (FIBA 8), kovodama su Belgija (FIBA 39) ir Čekija (FIBA 10), laimėjo tik du kėlinius iš aštuonių – abusyk paskutinius, bet įspūdingai, bendru rezultatu 69:40 (34:18 ir 35:22).
Tik toks galingas finišas ir Eimanto Bendžiaus tritaškių papliūpa apie Tokijo olimpiadą svajojantiems lietuviams ir teleido išvengti latvių bei turkų, netikėtai prapylusių abu pirmuosius savo mačus, likimo. Visgi C grupėje lenkiant tik Daniją (FIBA 59), klausimų – daugiau nei atsakymų.
Kodėl rinktinė taip apsijuokė Belgijoje? Ar verta susimąstyti apie tam tikras sudėties korekcijas? Kaip reikėtų įvertinti D. Maskoliūno debiutą prie rinktinės vairo ir kai kuriuos jo sprendimus? Kiek procentų tikrojo Donato Motiejūno pamatėme? Koks veteranų vaidmuo komandoje? Ir kurie šio lango žaidėjai gali atsidurti olimpinėje rinktinėje?
Pokalbis apie tai – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir komentatoriumi V. Čeponiu.
– Vaidai, ar po trijų kėlinių lietuviams atsiliekant pačiam buvo neramu, kad galbūt gresia antras pralaimėjimas iš eilės?
– Taip, tikrai buvo neramu. Sakyčiau, kad šiek tiek ir fortūna padėjo. Kevirto kėlinio pradžioje V. Hrubanas ir Martinas Peterka laisvi metė tritaškius, bet nepataikė. Jei būtų tie jų metimai sukritę, tai kažin, kaip viskas dar būtų pasibaigę.
Po to čekai sutriko, palūžo psichologiškai, pasipylė jų klaidos perduodant kamuolį. Tai leido Lietuvos rinktinei perlaužti rungtynių eigą. Aišku, prisidėjo ir E. Bendžiaus tritaškiai bei sumanus Roko Jokubaičio vadovavimas komandai. Bet ir vėl didžiausia bėda buvo gynyba: su belgais praleidome 86 taškus, su čekais – 89.
– Tomai, kai Lietuvos rinktinei ėmė svilti padai ir rungtynėse su čekais, D. Maskoliūnas nusprendė išbandyti NBA klubo Hjustono „Rockets“ žaidimo modelį ir centru išleido 198 cm ūgio Joną Mačiulį. Ar pasiteisino šis eksperimentas?
– Manau, ši idėja kilo grynai dėl gynybos, kad būtų galima visiems – nuo pirmo iki penkto numerio – keistis ginamaisiais ir taip eliminuoti varžovams galimybę atakuoti mūsų tikrus centrus. Manau, tai pasiteisino, nors pats J. Mačiulis daug taškų ir neįmetė, bet jis sukūrė nemažai laisvų metimų komandoms draugams.
Man patiko toks eksperimentas. Tokių dalykų galbūt trūko ankstesniam rinktinės treneriui Dainiui Adomaičiui, kuris tvirtai laikydavosi žaidybinio plano ir retai pasitelkdavo nestandartinius sprendimus. O galbūt tiek pasaulio, tiek ir prieš tai Europos čempionate reikėjo rizikuoti daugiau.
– Bene laukiamiausias šio atrankos lango įvykis buvo D. Motiejūno sugrįžimas į rinktinę po pustrečių metų pertraukos. Panašu, kad neseniai traumą gydęsis ir praktikos neturėjęs DMO nebuvo optimalios formos, nors puldamas ir atrodė solidžiai (27 taškai, 65 proc. dvitaškių). Kokį įspūdį paliko jo pasirodymas?
– Didžiausias klaustukas kalbant apie D. Motiejūną yra tai, ar jis rinktinėje sugebėtų žaisi ketvirtoje pozicijoje? Mes juk vis tiek visi labiau žiūrime ne į šią atranką, o į olimpinį turnyrą. Jame kaip centrus turėsime Domantą Sabonį, Joną Valančiūną, galbūt Artūrą Gudaitį.
Tuo metu iš tikrų ketvirtų numerių yra tik E. Bendžius, kuris turėtų būti tik pagalbinis žaidėjas, kai susirinks visi. Galima sakyti, kad turime tris-keturis vidurio puolėjus ir vieną ar tik pusę sunkiojo krašto.
Taigi norėtume toje pozicijoje matyti D. Motiejūną. Dabar pagrindinė jo problema buvo gynyba, ypač du prieš du situacijose, nors jis žaidė kaip penktas numeris. Tai jeigu jo tokia sportinė forma bus ir vasarą, prieš staigesnius varžovų ketvirtus numerius mes galime tikrai turėti bėdų. Čia buvo toks pirminis pasižvalgymas į Donatą, po kurio klausimų yra turbūt daugiau nei atsakymų.
– Vaidai, kaip įvertintum D. Maskoliūno debiutą rinktinės trenerio poste ir tai, kad po klaikaus mačo Belgijoje jis prisiėmė kaltę dėl deramo komandos nenuteikimo bei per mažai varžovams parodytos pagarbos?
– Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad jeigu Šarūnas Jasikevičius vadovautų rinktinei, o ji prieš didžiąją pertrauką atsiliktų daugiau nei 20 taškų, žaidėjai taip sužaistų trečią kėlinį. Beveik neabejoju, kad taip tikrai nebūtų (šypsosi). O dabar tas vaizdas trečiame kėlinyje gal net ir buvo apskritai tragiškiausias.
D. Maskoliūnas – ne toks žmogus kaip Šaras, ramesnis, mažiau šaukia ant auklėtinių, bet šiuo atveju komandai reikėjo rimto bizūno, nes juk buvo privažiavę tiek mūsų sirgalių. Keisčiausia, kad ir patyrusiems žaidėjams Monse drebėjo rankos, jie buvo išbalę ir medinėmis kojomis. Manau, kad meškos paslaugą prieš tas rungtynes padarė ir Dariaus ištarti žodžiai, kad esame geresnė komanda, o jis jaučiasi ramus kaip belgas.
– Tavo manymu, kiek ir kurie žaidėjai iš šio lango rinktinės gali būti ir galutiniame olimpiniame mūsų dvyliktuke?
– Iš šitos komandos prognozuoju, kad sudėtyje liks Mantas Kalnietis, E. Bendžius ir dar galbūt Mindaugas Kuzminskas. Klaustukai ties J. Mačiuliu, Arnu Butkevičiumi ir D. Motiejūnu. Jeigu jis persiorientuos į sunkiojo puolėjo poziciją ir pataikys iš distancijos, aišku, mums jo reikės. Rokui Jokubaičiui bus sudėtinga.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
