Kai kitą penktadienį, vasario 21 d., lietuviai žengs į Monso areną žaisti pirmųjų atrankos į 2021-ųjų Europos čempionatą rungtynių su Belgija, bus prabėgusios 895 dienos nuo paskutinio D-Mo pasirodymo nacionalinėje komandoje – Eurobasket-2017 ketvirtfinalio su Graikija.

Donatas tuo metu dar net nebuvo debiutavęs Kinijos krepšinio asociacijoje (CBA), kurios pirmenybės šiuo metu yra sustabdytos dėl koronaviruso pavojaus.

Susiklosčius ekstremaliai situacijai 29-erių D. Motiejūnas neplanuotai anksti grįžo į Lietuvą, kur iškart susėdo prie stalo vyriškai pakalbėti su naujuoju rinktinės treneriu Dariumi Maskoliūnu. To rezultatas – puolėjo pavardė po labai ilgos pertraukos vėl atsidūrė kandidatų sąraše.

Pats Donatas, kuris nuo 16-os atstovavo net šešioms skirtingomis Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėms, o vyrų komandos garbę gynė tris kartus: 2013 m. Europos čempionate – antra vieta (vid. 4,8 tšk.), 2014 m. pasaulio čempionate – ketvirta vieta (vid. 7,4 tšk.), 2017 m. Europos čempionate – devinta vieta (vid. 6,3 tšk.), niekada neslėpė noro vėl apsivilkti marškinėlius su užrašu „Lietuva“.

„Būtų malonu olimpinėse žaidynėse sužaisti. Šios kur? Tokijuje? Tai man visai prie namų. Net aklimatizuotis nereiks“, – prieš metus kalbėdamas su DELFI pastebėjo jis.

Ir nors tada šie jo žodžiai, palydėti paties žaidėjo šypsena, nenuskambėjo pernelyg rimtai, dabar Donatas šia tema nebejuokauja ir iš tiesų yra pasiryžęs patekti į pirmąją savo karjeroje olimpiadą.

„Kas be ko, kiekvieno sportininko siekiamybė yra sudalyvauti olimpinėse žaidynėse. Bent jau sudalyvauti. Tai būtų tikrai malonu, o kaip ten viskas toliau susiklostytų... reikia tikėtis tik paties geriausio“, – svajingai sako D-Mo.

Pokalbis su D. Motiejūnu apie sugrįžimą į Lietuvos rinktinę, numanomą vaidmenį joje ir savo požiūrį į kritikus – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“.

– Donatai, prabėgo jau dveji su puse metų nuo paskutinių tavo rungtynių Lietuvos rinktinėje. Kokio pats sutikimo tikiesi treniruočių stovykloje, kuri prasidės jau pirmadienį?

– Taip, pirmadienį renkamės, bet aš pats nežinau, ko tikėtis. Važiuoju padėti rinktinei. Visi žaidėjai daugiau mažiau yra pažįstami man, jeigu ir nežaidęs su jais, tai matęs, kaip jie žaidžia. Tai to kažkokio didelio įspūdžio nebus. Krepšinis yra krepšinis: tas pats kamuolys, tas pats lankas – daug išradimų neprigalvosi

– Kai pastaraisiais metais nebuvai rinktinėje, o tavo žaidimo Kinijoje daugelis lietuvių nelabai galėjo ir sekti, atsirado tokių bambeklių, komentatorių ir kritikų, kurie sakė, kad ir gerai, kad D. Motiejūnas nėra kviečiamas, nes jis nebetempia rinktinės lygio. Ar pačiam dabar yra noro įrodyti jiems visiems, kad jie labai klydo?

– Ne, žinokite. Tas noras man dingo po pokalbio su vienu protingesnių žmonių, kuriuos aš turiu aplinkui – treneriu Virginijumi Mikalausku. Kai pirmą kartą atvažiavau į Kiniją ir su juo susitikau veidas į veidą, įsišnekėjome ir aš pradėjau jam sakyti, kad turiu visiems įrodyti, jog esu vis dar tokio lygio.

O jis mane sustabdė ir perklausė, kam aš ką turiu įrodyti. Tada tarė, kad jeigu ir turi norėti kažkam kažką įrodyti, tai tik sau – kitiems nieko nereikia įrodinėti. Jeigu nori grįžti į NBA, padaryk tai dėl savęs, o ne dėl kažkieno kito. Tai pakeitė mano supratimą ir filofosiją – nuo to laiko aš nieko niekam, išskyrus sau pačiam, nebebandau įrodyti.

– D. Maskoliūnas yra užsiminęs, kad rinktinės sudėtyje keturių centrų, ko gero, nereikia. „Bet Domantas, Donatas galėtų žaisti ir kaip sunkieji puolėjai. D. Motiejūnas sugeba įmesti ir tritaškių, todėl gali praplėsti aikštę“, – teigė jis. Kokioje pozicijoje save labiau regi – ketvirtoje ar penktoje?

– Na, paskutinius trejus metus Kinijoje žaidžiau nuo pirmos iki penktos pozicijos, taip kad esu pasiruošęs. Ir kamuolį tekdavo išsivarinėti, kai spausdavo mūsų įžaidėjus. Tai nematau čia jokių problemų: galėsiu ir Mantą pakeisti, jeigu reikės (šypsosi).

– Donatai, o ar įsivaizduoji save vienu metu aikštėje kart su kitu tikru centru – Jonu Valančiūnu ar Domantu Saboniu?

– Matote, kadangi mūsų priekinė linija yra tikrai pakankamai stipri, aš spėju, kad rinktinės žaidimas ir bus akcentuojamas per ją. Visada reikia žiūrėti, kaip išnaudoti savo stipriąsias puses, o mūsų aukšti žmonės jau nežinau, kiek metų, ir yra ta stiprybė, todėl manau, kad neturėtų kilti sunkumų mums susižaisti ir būti aikštėje kartu.

– Tavo buvusi komanda Hjustono „Rockets“ šiemet ėmėsi nematyto žingsnio, kai atsisakė tikrų centrų ir po krepšiu pasiliko tik 196 cm ūgio P. J. Tuckerį. Ar tokioms tendencijoms vis labiau užkariaujant NBA, šios lygos klubai dar domisi tavimi?

– Tas dėmesys yra ir bus, kaip buvo ir pasibaigus praėjusiam sezonui, kurį aš užbaigiau San Antonijaus „Spurs“ gretose. Tik, kad mano dabartinė situacija yra tokia, jog aš esu kaip įkalintas, nes negaliu nei grįžti į Kiniją, nei pasirašyti naujos sutarties su niekuo. Kai išsispręs situacija Kinijoje, tada viskas ir paaiškės.

Jeigu rinkčiausi dabar, kur man žaisti, žiūrėčiau bent jau, kad gaučiau šansą pasireikšti ir parodyti save, o po to atsižvelgčiau ir į tai, kaip toli ta komanda gali eiti.

– Kalbant apie Europos krepšinį, naujų žaidėjų registracija Eurolygos klubuose galima tik iki vasario 26 dienos. Kadangi teliko pora savaičių iki šios termino pabaigos, turbūt Kauno „Žalgirio“ variantas nėra pats realiausias?

– „Žalgiris“ yra susikomplektavęs ir neaišku, ar jam iš viso manęs ten reikia. Šiuo metu jie rodo puikią sportinę formą, vežtis kažkokį naują žaidėją ir išbandyti jį, iš jų pusės nebūtų labai logiška.

Aš juos palaikau ir palaikysiu, kiek dar būsiu šioje Žemėje. Esu žalgirietis, gimęs Kaune ir užaugęs „Žalgirio“ sistemoje. Tai svarstant šį variantą, būtų geriausia, jeigu aš nuo sezono pradžios su jais būčiau, nei bandyti pritapti ir pakeisti žaidimą atvykus vidury sezono.

Visa DELFI TV laida „Krepšinio zona“ ir Vaido Čeponio bizūnas – vaizdo įraše.