Praėjusį rudenį lietuviai per penkis susitikimus Raudonojo drakono šalyje tesumedžiojo 23 tritaškius, t. y. vidutiniškai tik po 4,6 per rungtynes, ir pagal šį rodiklį buvo visiški planetos pirmenybių autsaideriai.
Kai Kanados ir Naujosios Zelandijos krepšininkai smeigė po 12 tolimų metimų per kiekvieną akistatą, mūsiškiai, namuose palikę pripažintus savo snaiperius – Adą Juškevičių, Artūrą Milaknį ir Eimantą Bendžių – bei beveik neišnaudoję nusivežto Roko Giedraičio, susidūrė su tikra vargo vakariene: kanadiečiams ir prancūzams atseikėjo tik po 5 tritaškius, australams – vos 4, o dominikiečiams – viso labo 2.
Ar ledus iš distancijos pramušę žalgiriečiai, šį sezoną jau dukart įsigudrinę pataikyti ir po 14, o sykį net ir 19 tolimų metimų, taps geru pavyzdžiu Lietuvos nacionalinei komandai jos olimpiniame kelyje į Tokiją?
Pokalbis su NBA skautu ir Dariaus Maskoliūno asistentu Benu Matkevičiumi apie tai ir žaidėjus, kurie šį sezoną labiausiai džiugina rinktinės trenerių štabą – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“.
– Benai, galingai šį sezoną žaidžiantis Domantas Sabonis neseniai nukonkuravo net tris jūsų atstovaujamo Bostono „Celtics“ klubo atstovus – Tacko Fallą, Gordoną Haywardą ir Jayleną Browną – kovoje dėl vietos NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynėse. Šiuo atveju jūs pats labiau džiaugiatės dėl Domo ar išgyvenate dėl „Celtics“ žaidėjų?
– Džiaugiamės, džiaugiamės (šypsosi). Kaip lietuviui, tikrai džiugu dėl tokio istorinio pasiekimo. Turime kuo didžiuotis. Domantas tapo kaip dvigubų dublių mašina ir gerą žaidimą demonstruoja kiekvienose rungtynėse. Dažnai pretenduoja net ir į trigubus dublius.
Jis atrado save kaip žaidėją, o „Pacers“ išnaudoja jo stiprybes. Jo patekimas į NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynes yra ir komandinis pasiekimas, nes daug kas jo žaidime priklauso nuo komandos draugų – tai, ar perdavimai paverčiami taškais, ar kas nors padeda atsitverti kovoje dėl atšokusio kamuolio ir pan.
O šiaip visą laiką norisi, kad kuo daugiau iš tavo komandos būtų išrinkta, bet ne visada taip išeina. Kitose ekipose irgi daug nukentėjusių, nes yra limitas, patenka tik 12.
– Ne mažiau įspūdingai nei Domantas NBA lygoje, pastaruoju metru Eurolygoje atrodo „Žalgirio“ mažylis Lukas Lekavičius. Tiesa, per paskutinį mačą su „Anadolu Efes“ jis vos per 9 min. išsibaudavo. Ar nėra nerimo, kad lygiai taip pat kaip oponentai Eurolygoje puldami stengiasi atakuoti Luką, prieš kurį turi ūgio pranašumą, jo gynybą gali bandyti laužti ir varžovų rinktinės?
– Tai tegul bando (šypsosi). Taip, jis nėra didelio ūgio ir dėl to visi mano, kad jį atakuos, bet jis turi greitį ir aktyvias rankas – nėra jau taip lengva prieš jį užcentruoti, nes ateina pagalbos, dvigubinimas. O kai varžovus priverti per daug galvoti, juos tai gali ir suparalyžiuoti. Tą galima išprovokuoti.
– Lukas pasižymi ne tik savo veržlumu ir vadinamaisiais „floateriais“ (metimais aukšta trajektorija iš eigos, dažniausiai atsispyrus viena koja), bet ir efektyviu žaidimu du prieš du. Štai prieš tą patį „Efes“ jis atliko net 7 rezultatyvius perdavimus. Ar rinktinėje, kur po krepšiu bus Jonas Valančiūnas, galintis „alley-oop'us“ krauti kaip obuolius į krepšį, šis derinys bus dar pavojingesnis?
– Na, kartais Lukui tuos perdavimus būna sunku užmesti prieš 210 cm ūgio centrus. Tada geriausia – mesti link krepšio ir laukti J. Valančiūno su jo ilgomis rankomis pagalbos po lenta, jeigu nepataikysi, nes tokiu atveju varžovai prisibijo L. Lekavičiaus reido ir puola ant jo, taip palikdami laisvą erdvę kovai dėl atšokusio kamuolio puolime.
– Pasaulio čempionate Kinijoje mūsų rinktinė pataikė mažiausiai tritaškių tarp visų 32 komandų (vid. tik po 4,6 per mačą). Ar galima tikėtis, kad šių metų olimpiniame kelyje lietuviai sukrus ir įmes galbūt net po keliolika tritaškių per dvikovą kaip pastaruoju metu žalgiriečiai, džiuginantys ir 14, ir 19 taiklių tolimų šūvių papliūpomis?
– Viskas labai gražiai atrodo, kai žaidėjai pataiko. Tada ir taktika gerai pasiteisina, nes jeigu krenta, tai krenta – krepšys atsiriša visiems. Bet negalima nuspėti, kokią dieną čia taip iššausi. 14 ar 19 tritaškių dažniau pamatai NBA rungtynėse, kur kitaip žaidžiama.
Mes stengsimės žaisti pagal savo sudėtį, kurią turėsime. Stengsimės išprovokuoti pagalbas varžovų gynyboje ir leisti mesti laisviems mūsų žaidėjams. Labai daug ką reiškia ir psichologija. Pagal situaciją ir koks Edgaras Ulanovas sprendžia, atakuoti ar ne. Nes jeigu visi laukia metimo, o tu nemeti, tada jau nuodėmė, kadangi ritmas išsimuša, tenka veržtis į krūva ir dažniausiai viskas baigiasi nesusipratimu. Bet rinktinės žaidėjai visa tai puikiai supranta.
– Visgi lyginant su ta rinktine, kuri kovojo Kinijoje, ar šiemet tokie taikliarankiai kaip A. Juškevičius, A. Milaknis ir E. Bendžius gali rimtai pretenduoti į galutinę sudėtį?
– Taip, visi gali pretenduoti, kurie žaidžia atitinkamame lygyje. Viskas priklausys nuo jų formos ir sveikatos sezono pabaigoje, nes po jos – iškart pasiruošimas olimpinei atrankai.
– Pauliui Jankūnui balandį stuktels jau 36-eri metai. Ar, nepaisant savo amžiaus, jis dar gali būti naudingas rinktinei?
– Patirtis visada yra reikalinga, ypač rūbinėje ir per svarbias rungtynes, kai būna daug stresinių situacijų, kuriose reikia šalto proto bei teisingų žodžių. Paulius yra tikrai visko matęs, todėl toks žaidėjas visuomet geidžiamas rinktinėje. Jis puikai žino, kaip išnaudoti savo stiprybes, o silpnybių apskritai mažai turi, todėl nedaug ką reikia ir paslėpti. Mes visą laiką juo tikėjome ir tikėsime.
– O kiek rinktinės trenerių štabą džiugina vis solidesnis 19-mečio Roko Jokubaičio žaidimas Eurolygoje? Matome, kad jis jau ir daugiau minučių „Žalgiryje“ gauna, ir pakankamai jas produktyviai išnaudoja.
– Iš Lietuvos rinktinės pusės labai gerai, kad jis gauna tos praktikos ir patirties – tai svarbu jo augimui ir ateičiai. Šaras yra pasakęs, kad užduotis jaunimui yra netrukdyti kitiems aikštėje, o jeigu dar sugebi duoti ir kokį pliusą, tai išvis super. Rokas žengė žingsnį į priekį ir tai padaro. Klausimas dabar tik, koks jo bus stabilumas, nes kuo ilgiau žaidi, tuo daugiau visokių niuansų gali būti.
– Benai, kaip jūs sureagavote į žinią, kad buvęs „Celtics“ narys Shane'as Larkine'as, kuris yra pats naudingiausias ir rezultatyviausias Eurolygos žaidėjas, vos po pusantro sezono, praleisto Turkijoje, gavo šios šalies pilietybę?
– Čia kaip ir jų sprendimas, tegul jie ir perka (šypsosi). Mes, Lietuvos rinktinė, kol kas nematome tokio reikalo, ir aš į tai nesikišu. Mes tikime mūsų sistema, jaunimu ir ateitimi bei dirbame su mūsiškiais. Šiuo metu nėra poreikio kažką natūralizuoti. Kitos komandos tai daro, nes toks yra greitesnis ir lengvesnis variantas pretenduoti į medalius. O mes tikime savo žaidėjais, Lietuva ir tais treneriais, kurie augina tuos žaidėjus. Ir čia yra visa esmė.
– O ar tikitės LR Prezidento Gitano Nausėdos malonės dėl Igno Brazdeikio pilietybės?
– Na, garantijų niekas neduoda: visiems atvažiavusiems reikia įrodyti savo vertę ir kovoti dėl vietos rinktinėje. Viską laikas parodys. Jeigu Ignas gaus Lietuvos pilietybę, tada ir reikės spręsti, mes kol kas to dar nesvarstėme ir neapkalbėjome. Rinktinė yra visai kitas dalykas nei klubas ir visi tai žinome. Čia vienas žaidėjas savo vaidmenį turi susimažinti, o kitas gali kaip tik turėti didesnę atsakomybę negu savo klube. Ignas dar turi užaugti kaip žaidėjas ir pademonstruoti savo sugebėjimus. Į rinktinę atvažiuoja jau tie žaidėjai, kurie yra visiškai pasiruošę.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
