Anot Š. Jasikevičiaus, sėkmingai jo karjerai ir charakteriui įtakos turėjo sportiška šeima, panašu, kad jam buvo lemta tapti didžiu atletu.

„Aš buvau mokamas niekada nepasiduoti, būti griežtu, nenaudoti daug pasiteisinimų. Mano tėvai buvo užkietėję atletai, pasižymėję ypatingu charakteriu, tad man tai atrodė visiškai natūralu“, – vaikystę prisiminė Š. Jasikevičius.

„Visada žaisdavau su metais vyresniais vaikais už mane, o vaikystėje vieneri metai yra nemažai, tad niekada nebuvau pakankamai geras. Jie man sakydavo, kad esu talentingas, tačiau vėlesnio brendimo. Iki kokių 15-kos metų buvau kiek tingus“, – prisipažino Š. Jasikevičius.

Kaune gimęs ir augęs krepšininkas visada norėjo atstovauti gimtojo miesto „Žalgiriui“. Nieko keisto, jo idealu buvo Arvydas Sabonis, galiausiai jų keliai spėjo susikirsti Lietuvos rinktinėje, o šiuo metu yra artimi draugai.

„Jis man buvo herojus. Viskas, ko aš norėjau, tai žaisti su Saboniu ir Rimu Kurtinaičiu. Dabar, kai pagalvoji, yra beprotiška, kad dabar jie yra mano vaikinai.

Keli tūkstančiai žmonių jau buvo palikę areną ir iš pradžių net nešvenčiau, o nuėjau prie Arvydo Sabonio ir tik atsiprašinėjau. Jam ta Eurolyga buvo be galo svarbi.
Šarūnas Jasikevičius

Dažnai susirašome, kalbamės, o kai susitinkame, surengiame vakarėlius“, – pasakojo Š. Jasikevičius.

Strategas taip pat J. Arlauckui pripažino, jog „Žalgiryje“ norėjo rungtyniauti visada, bet aplinkybės tai jam leido padaryti tik karjeros pabaigoje.

„Žalgiris“ buvo mano pirmoji meilė, bet tuomet Eurolygoje buvo galima registruoti tik 10 žaidėjų rungtynėms. Jonas Kazlauskas, su kuriuo laimėjau jaunimo čempionatą, galvojo, jog po žaidimo NCAA dar nebuvau pasiruošęs žaisti „Žalgiryje“.

Gerai, galvoju, žaisiu Europos taurėje, kuri tuo metu buvo aukšto lygio. „Žalgiris“ tuomet irgi nebuvo toks, koks yra dabar bei išgyveno tiek pakilimų, tiek nuopuolių“, – prisiminė Š. Jasikevičius.

Vis dėlto buvęs krepšininkas atskleidė, jog net ir žaisdamas Vilniaus „Lietuvos ryte“, su kuriuo „Žalgiriui“ pralaimėjo Lietuvos krepšinio lygos finale, laiką leisdavo su žalgiriečiais.

„Nepaisant to, jog žaidžiau Vilniuje, visada buvau su „Žalgiriu“, – atviravo Eurolygos legenda. – Eurolygos mačus žiūrėdavau Kaune, o po rungtynių laiką leisdavau su žalgiriečiais ir jų žmonomis. Darius Maskoliūnas tuomet buvo komandos kapitonas ir mes puikiai sutarėme, turėjau net „Žalgirio“ abonementus ir lankydavausi Kauno sporto halėje. Pamenu ir tai, kad po LKL finalo, kurį su „Lietuvos rytu“ pralaimėjome, švenčiau Kaune su žalgiriečiais.“

Nemėgstu kalbėti apie sėkmę, bet aš tiesiog nesuprantu, kaip galėjo taip susiklostyti ta rungtynių pabaiga.
Šarūnas Jasikevičius

Po tokių Š. Jasikevičiaus žodžių J. Arlauckas pasiteiravo, ar teisingai suprato pašnekovą, kad pralaimėjus finale ėjo švęsti su varžovais?

„Būtent taip. Esu „Žalgirio“ berniukas“, – juokėsi Šaras. „Sunku tuo patikėti, tai beprotiška“, – neslėpė nuostabos J. Arlauckas.

2018-aisiais žalgiriečius į finalo ketvertą atvedęs Š. Jasikevičius papasakojo, kaip turėjo pakeisti savo mąstymą, tapęs treneriu.

„Turėjau nusileisti iki žaidėjų lygio, suprasti, ką jie galvoja, perprasti jų galvose vykstantį mąstymo procesą ir tikiuosi, kad tai padėjo mano auklėtiniams tapti geresniais žaidėjais,– pasakojo 43-ejų specialistas. – Mums, treneriams, galvoju, kad yra svarbiausia matyti situacijos visumą. Kiekvienas žaidėjas yra labai svarbus. Kiekvienas žaidėjas yra dalis dėlionės.“

„Žalgirio“ vyriausiasis treneris taip pat buvo paprašytas prisiminti 2004-ųjų rungtynių pabaigą Tel Avive, kai Š. Jasikevičius su „Maccabi“ dramatiškai įveikė „Žalgirį“ ir pateko į Eurolygos finalo ketvertą.

„Nemėgstu kalbėti apie sėkmę, bet aš tiesiog nesuprantu, kaip galėjo taip susiklostyti ta rungtynių pabaiga… Tose rungtynėse septyni ar aštuoni dalykai turėjo susiklostyti palankiai „Maccabi“, kitu atveju, būtume pralaimėję. Manau, kad tą kartą galime pavadinti sėkme“, – galvojo Š. Jasikevičius.

Taip pat buvęs krepšininkas mano, jog esminis rungtynių momentas buvo ne pramestos Giedriaus Gusto baudos, o Tanokos Beardo ankstyvas įžengimas į baudos aikštelę.

„Aš prasižengiau penktą kartą ir nuėjau pasveikinti Antaną Sireiką su pergale. Tuomet G. Gustas prametė abi baudas, o T. Beardas įžengė per anksti į baudos aikštelę ir tai mums suteikė galimybę. Žinojau, kad Derrickas Sharpas pataikys, bet tikrai negalvojau, jog perdavimas jį pasieks.

Apie tai yra daugiau istorijų. Perdavimą atlikęs Guras Shelefas net nematė gerai ir nešiojo akinius, o D. Sharpas bėgo į tą vietą, kur jam iš anksto pasakė G. Shelefas“, – rungtynių pabaigą atkartojo Š. Jasikevičius.

„Esminis dalykas buvo T.Beardo įžengimas per anksti į baudos aikštelę. Keli tūkstančiai žmonių jau buvo palikę areną ir iš pradžių net nešvenčiau, o nuėjau prie Arvydo Sabonio ir tik atsiprašinėjau. Jam ta Eurolyga buvo be galo svarbi ir po mano atsiprašymų jis tik ištarė, jog tai yra neįtikėtina“, – apie istorines 2004-ųjų rungtynes mintį pratęsė Š. Jasikevičius.

Visa tinklalaidė: