Taip nutiks, jei ir Lietuvos vyrų rinktinė birželį, ir mūsų trys prieš tris krepšinio komanda kovą laimės bilietus į Tokiją olimpinėse atrankos varžybose.

Kol kas šansai tai padaryti tiek vienų, tiek kitų yra panašūs: didžiojo krepšinio atstovams (FIBA 8) vasarą būtina tapti vieno iš keturių kvalifikacinių turnyrų, kurių vienas gali būti surengtas ir Kaune, nugalėtojais (į Japoniją keliaus 4 iš 24 dalyvių), o trijulių krepšinio asams (FIBA 11) pavasarį reikės patekti tarp 3 geriausių ekipų iš 20, kurios susigrums veikiausiai Azijoje.

Įdomu, kad šiemet vykusiuose pasaulio čempionatuose tiek Lietuvos penki prieš penkis, tiek trys prieš tris krepšinio rinktinės finišavo ten pat – devintoje vietoje ir tiesioginių kelialapių į 2020-ųjų olimpiadą neužsitarnavo.

Tiesa, dėl savo gana prastų pasirodymų abi mūsų rinktinės turėjo pagrįstų priekaištų teisėjams: jei vyrų rinktinė apeliavo į neleistiną prancūzo Rudy Goberto veiksmą numušant paskutinį Jono Valančiūno baudos metimą, tai trijulių komanda teikė protestą dėl lemiamo slovėnų tritaškio, kurį Gašperas Ovnikas smeigė prieš tai akivaizdžiai sužingsniavęs.

Kiek realu išvysti Lietuvos trys prieš tris rinktinę Tokijuje, kur ši sporto šaka ir debiutuos olimpinėje šeimoje? Ar tiesa, kad jau dar kitoje olimpiadoje apskritai gali nebelikti didžiojo krepšinio, o jį pakeis būtent trijulių turnyras?

Kas nugalėtų, jei aikštėje susitiktų trys geriausi Kauno „Žalgirio“ žaidėjai ir Šakių „Gulbelės“ trio? Ir ką po metų turės kiekviena Eurolygos komanda?

Pokalbis apie visa tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su 2003-iųjų pasaulio gatvės krepšinio čempionu ir Lietuvos 3 prieš 3 krepšinio asociacijos steigėju Rolandu Skaisgiriu.

– Ar pačioje Lietuvoje vis dar ne per mažai dėmesio skiriama tam 3 prieš 3 krepšiniui? Juk tai – jau olimpinė sporto šaka ir panašu, kad tokia ji ilgam.

– Gal mes kiek ir užvėlavome, bet šiai dienai ir LKF požiūris yra labai geras, ir LTOK galiu pagirti, kad eina į kalbas, bando ieškoti mums kuo geresnių sąlygų. Bet man yra sunku susitarti su NKL komandomis, kad jos nebijotų kurti savo trijulių, nes dabar viską statome ant Šakių „Vyčio“ pagrindo. Savininkams reikėtų daugiau liberalumo ir viskas gerokai išsiplėstų.

– Kovo mėnesį vyks tas olimpinis atrankos turnyras. Kokie yra mūsų rinktinės šansai jame?

– Absoliučiai realūs. Sakyčiau, kad mūsų Šakių „Gulbelė“ įeina į ketvertuką stipriausių pasaulio komandų. O kadangi ir serbai, ir amerikiečiai jau yra patekę, mums liko panašaus pajėgumo latviai, prancūzai, kanadiečiai ir slovėnai, su kuriais ir konkuruosime dėl tų trijų laisvų vietų.

– Sklando tokie gandai, kad 2028-ųjų olimpinėse žaidynėse gali nebelikti didžiojo krepšinio, o vykti tik trys prieš tris turnyras. Ar taip iš tiesų gali nutikti?

– Na, kažkam tai juokingai skamba, bet aš pasakysiu taip: viskas atsiremia į pinigus. FIBA absoliučiai neapsimoka atiduoti pagrindinio savo produkto olimpinėms žaidynėms, už tai negauti nė vienos kapeikos ir leisti visą garbę bei pinigus susižerti Tarptautiniam olimpiniam komitetui.

Todėl ir iš vienur, ir iš kitur sklinda kalbos, kad krepšinį reikia pakreipti futbolo kryptimi. Tokiu būdu FIBA užsidirbtų iš savo renginių – Europos, Amerikos ir pasaulio čempionatų – ir neatiduotų niekam savo pelno bei antpečių. Ne be reikalo tas trys prieš tris krepšinis pradėtas kelti, daromi kažkokie užkulisiniai darbai ir rimti žmonės dabar apie tai kalba.

Foto: Stopkadras

– Rolandai, o kas iš dabartinio „Žalgirio“, pradėjusio naująjį Eurolygos sezoną, galėtų būti tikrai geras 3 prieš 3 žaidėjas?

Edgaras Ulanovas. Trijulių krepšinyje reikalinga fizinė jėga. Antras dalykas, reikia mokėti gerai žaisti nugara ir pataikyti. Aš nesakau, kad E. Ulanovo geras metimas, bet jis kažkaip pataiko.

O kas svarbiausia, kad trys prieš tris krepšinyje didelis žmogus turi gebėti gintis ir prieš mažą, ir prieš didelį varžovą vienodai gerai, nes vyksta labai intensyvus žaidimas – atakai skiriama tik 12 sekundžių, dėl ko ir daug išsikeitimų situacijose du prieš du, todėl reikalingas puikus kojų darbas.

Manau, Edgaras galėtų išmokti žaisti tokį krepšinį per du-tris mėnesius.

– Tuomet kas laimėtų, jei 3 prieš 3 krepšinio aikštelėje susitiktų „Žalgiris“ ir „Gulbelė“?

– Jeigu dabar rimtas rungtynes žaistų E. Ulanovas, Marius Grigonis, Lukas Lekavičius arba kas kitas iš „Žalgirio“ ir „Gulbelės“ trejetas, žalgiriečiai tikrai pralaimėtų, vienareikšmiškai. Galima net būtų suorganizuoti kažkokias lažybas, bet „Žalgiris“ dabar žaidžia Eurolygoje, tai neišeis.

Trijulių krepšinis – absoliučiai kitoks nei didysis. Tu turi susikoncentruoti į 12 sek., viskas labai greitai keičiasi ir negali būti jokių verkimų. Nėra laiko kada verkti – stūmė ar nestūmė kažkas, turi žaisti. Leidžiamas didelis kontaktas, o pražangų puolime beveik nebūna.

Man pačiam labai patinka žiūrėti būtent tokį krepšinį, nes tai yra rimtas vyrų sportas, kurio rungtynės neužsitęsia iki begalybės kaip NBA, kur mačas trunka dvi su puse valandos. Čia – taukšt ir viskas. 10-12 minučių veiksmo ir jau eina kiti žaisti.

Reikia labai didelės ištvermės. Fizinis pasiruošimas turi būti geresnis nei didžiajame krepšinyje.

Galiu pasakyti, kad kalbėjau ir su Pauliumi Motiejūnu, ir kitais „Žalgirio“ atstovais. Patikėkite manimi: galbūt dar ne šį pavasarį, bet po olimpinių žaidynių tai tikrai kiekviena Eurolygos komanda turės savo trijulių ekipą. Reikia tik kažkam pirmam iššauti – ar tai „Žalgiriui“, ar tai „Barcelonai“, ar tai „Maccabiui“. Pasaulyje, o ypač Azijoje, į 3 prieš 3 turnyrus renkasi daugybė žiūrovų (Filipinuose po 20 tūkstančių – Krepšinis.lt), vaikšto dideli pinigai ir į tai labai daug investuojama.

Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.