Šeštadienį Belgrade likus žaisti mažiau nei tris minutes mūsiškiai pirmavo šešiais taškais (67:61), tačiau tada pramiegojo varžovų spurtą 1:11 ir suklupo 68:72, o pirmadienį Kaune įpusėjus lemiamam kėliniui buvo priekyje septyniais taškais (79:72), bet vėl nesugebėjo sėkmingai finišuoti – pralaimėta atkarpa 12:23 ir patirta apmaudi nesėkmė 91:95.
„Dukart vos neįveikėme labai galingų varžovų. Tačiau „vos“ nesiskaito. Tai, kaip komandos žaidžia dvikovų pabaigas, parodo tikrąjį jų pajėgumą. Aukštesnio lygio ekipos lemiamais momentais neklysta ar tai daro labai retai, dažniausiai priima teisingus sprendimus, žaidėjams atakuojant nedreba rankos. Būtent taip paskutines keletą minučių sužaidė serbai“, – konstatavo TV komentatorius Vaidas Čeponis.
Dainiaus Adomaičio šauktiniai per likusius penkis mačus – su suomiais, rusais, korėjiečiais, Angolos atstovais ir čekais – dar gali pataisyti tiek savo žaidimą, tiek ir neigiamą pergalių/pralaimėjimų balansą (1/3), tačiau laukiantys varžovai – veikiausiai nebe tie, laimėjus prieš kuriuos užaugtų labai dideli pasitikėjimo sparnai.
Ar trys ankstyvos rinktinės nesėkmės turėtų neraminti jos gerbėjus? Kaip sulopyti kiauroką gynybą? Kodėl lietuvių žaidimas subyra lemiamu metu? Kas turėtų imtis lyderystės paskutinėje atakoje? Gal jau išsikristalizavo galutinis dvyliktukas, vyksiantis į Kiniją? Ką ten gali nuveikti Lietuvos vyrai? Ir kaip jiems bei D. Adomaičiui susitvarkyti su skepticizmu, dažokai lydinčiu kalbas apie rinktinės galimybes?
Apie visa tai – DELFI TV laida „Krepšinio zona“ su 2010-ųjų pasaulio čempionato bronzą Lietuvai nukaldinusiu treneriu Kęstučiu Kemzūra ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.
– Kęstuti, pirmadienį patirtas jau trečias pralaimėjimai per keturis mačus. Ar jau verta pradėti nerimauti?
– Manau, kad ne. Tai yra pasirengimo etapas, o ir pralaimėta prieš stiprias komandas. Laimėti visada norisi, bet turbūt svarbiau yra išbandyti tai, ką ruoši treniruotėse, pasitikrinti, kas veikia ir kas ne.
Kitas dalykas – nėra jokio reikalo dabar atsiskleisti. Yra tam tikri momentai, iš kurių reikės padaryti išvadas ir pasimokyti. Tiek ispanai, tiek ir serbai turi daugybę individualiai stiprių žaidėjų, bet, tiesą sakant, dar nė viena komanda nedemonstruoja to krepšinio, kurį, tikiu, rodys pasaulio čempionate. Ir tai yra natūralu.
– Vaidai, po pastarųjų nesėkmių rašei: „Nors tai kontrolinės dvikovos, bet jos svarbios tuo, kad nukalus vienus pasaulio čempionato favoritų serbus buvo galima užsiauginti ilgesnius sparnus – žaidėjai būtų įgiję daugiau pasitikėjimo savo jėgomis“. Kaip manai, ar tas pasitikėjimas po taip apmaudžiai paleistų rungtynių dabar nenyksta?
– Kategoriškai teigti, kad nyksta pasitikėjimas, negalima. Aišku, kaip Aleksandras Džordževičius ir sakė, čia vyko arši kova – lyg būtų grumiamasi dėl medalių – ir niekas nesitaupė. Serbų ir lietuvių dvikovos visada principinės. Gaila, kad lietuviai namie nelaimėjo. Bet nemanau, kad jie dabar psichologiškai ėmė ir palūžo. Juolab, kad du kartus buvo faktiškai lygiai žaista su Serbijos rinktine, kuri vis dėlto yra kiek talentingesnė už Lietuvą. Tačiau šie mačai parodė, kad sužaidus prieš juos puikias rungtynes galima juos ir nugalėti.
– Treneri, Kaune ypač šlubavo mūsiškų gynyba: serbai pelnė net 95 taškus, o jų lyderis Bogdanas Bogdanovičius vienas – 27-is. Kodėl nepavyko sustabdyti nei jo, nei kitų Serbijos krepšininkų?
– Gynyba tikrai gali būti solidesnė ir ji bus pagerinta, reikia tą padaryti. O B. Bogdanovičius, reikia suprasti, yra toks žaidėjas, kuris bet kam gali įmesti tuos 27 taškus ir daugiau. Dar jie turi Nikolą Jokičių, kurį sustabdyti ne ką lengviau. Niekada nebus taip, kad viską uždengsi, bet reikia ieškoti sprendimo būdų, kur ginantis eiti į pagalbą, o kur labiau rizikuoti.
Vienas dalykas, kurį galėtume pagerinti, tai pridėti bendro agresyvumo gynyboje neleidžiant varžovams lengvai priimti kamuolio ten, kur jie nori. Tai prasideda nuo gynėjų, jie gali apsunkinti varžovų atakas spausdami tą, kuris turi kamuolį ir organizuoja puolimą. Žinoma, dideli žmonės irgi turi padaryti savo darbą, nes jei N. Jokičius priima kamuolį baudos aikštelėje ar netoli jos, apsiginti nuo du prieš du jau sudėtinga.
Kadangi su Mindaugu Kuzminsku būsime bendraklubiai, turiu pastabą ir jam: Mindaugai, turi būti kietesnis gynyboje ir pagerinti ją. Tu tikrai gali, turi visus fizinius duomenis tam. Tada ir tavo žaidimo laikas pailgės.
– Nepaisant visų taisytinų dalykų, abiejuose susitikimuose su serbais lietuviams pergalės tiesiog išsprūdo iš rankų: Belgrade pabaiga pralaimėta 1:11, Kaune – 12:23. Kas tai lėmė? Kodėl serbai paskutinėmis minutėmis pasirodė daug protingiau ir sėkmingiau?
– Pirmiausia, gal dėl tų žaidėjų... Su visa pagarba vyrams, paimkime kad ir tą patį B. Bogdanovičių – Lietuva tokio žaidėjo neturi. Be to, pirmose rungtynėse tikrai buvome verti pergalės, bet ją atėmė neleistinos klaidos. Marius Grigonis, kuris šiaip gerai žaidžia, pabaigoje suklydo du kartus ir pats tai pripažino. Mantas Kalnietis taip pat tų klaidų pridarė nedovanotinų. Pirmadienį irgi ir ant šoninės linijos užmynėme, ir dar kažkur.
– Kęstuti, ši rinktinė neturi tokio varžovų komandų žudiko koks buvo Linas Kleiza. Kas, jūsų manymu, turėtų imtis iniciatyvos per lemiamą ataką esant apylygiam rezultatui?
– Na, šiais laikais tokiais atvejais dažniausiai aukštai žaidžiamas tas „du prieš du“ rerinys. Iš tų rungtynių, kurias teko matyti, M. Grigonis labai solidžiai pasirodė. Jis – toks šaltakraujiškas ir dar pridėjęs pasitikėjimo per metus, praleistus Kauno „Žalgiryje“. Gal ir nėra įspūdingas atletas, bet jis nebijo imtis iniciatyvos. Jo sveikas įžūlumas ir geri sprendimai, tai kodėl gi ne, galima būtų pagalvoti apie jo kandidatūrą – kad arba pats mestų, arba sukurtų progą kitiems. O kitas variantas – vienas iš įžaidėjų, jeigu nėra kokių nors aiškių pranašumų prieš besiginančius varžovus.
– Ta pati bronzinė jūsų 2010-ųjų rinktinė turėjo net penkis ties tritaškio linija itin pavojingus žaidėjus – L. Kleizą, Martyną Gecevičių, Tomą Delininkaitį, Simą Jasaitį ir Martyną Pocių. Ar šių metų komandai, netrūksta tokio lygio snaiperių, turint omenyje ir tai, kad Eimantas Bendžius vargu, ar prasibraus į galutinę sudėtį?
– Snaiperių niekada nebūna per daug. Visais laikais. Tai yra labai didelis pranašumas, kai tu turi tokius žmones, kurie gali įmesti. Nežinau, kaip viskas pasibaigs, bet Rokas Giedraitis yra aukštas ir labai staigiai išmeta. Jonas Mačiulis irgi gali pataikyti, ką įrodė ne viename čempionate (2015 m. Europos pirmenybėse – 54 proc. tritaškių), nors specialių derinių jam galbūt niekas ir nebraižo.
– Vaidai, per pirmus keturis draugiškus mačus lietuviai tritaškių taiklumu kol kas nežiba – pataikė tik kuklius 30 procentų savo bandymų (28 iš 91 šūvio). Ar tai gali tapti mūsų Achilo kulnu?
– Taip, matyčiau čia šiokią tokią problemėlę. Šita situacija kelia nerimą. Reikėtų labiau integruoti R. Giedraitį. Kai nebėra Artūro Milaknio, Ado Juškevičiaus, stabiliausi mūsų metikai – M. Grigonis, Lukas Lekavičius ir R. Giedraitis. Pastarosiose poroje rungtynių jis šiek tiek iškrito iš konteksto (1/3 tritaškiai), todėl norėtųsi daugiau derinių specialiai jam.
– Kęstuti, tiek šiemet, tiek ir tais 2010 m. artėjant čempionatui girdėti nemažai skepticizmo vyriausiojo trenerio atžvilgiu. Kaip su juo kovoti?
– Aš tik galiu pasakyti, ką pats stengiausi daryti ir kaip save nuteikti. Koncentravausi tik į tai, ką pats galėjau kontroliuoti, t. y. analizuoti pralaimėtas rungtynes, mąstyti, ką galima padaryti geriau, kur pridėti, kaip įkvėpti. Manau, kad taip pat elgiasi ir Dainius. Jis – pakankamai patyręs treneris. O toks jau tas mūsų darbas ir jo specifika, kad sulaukiame nemažai ir skepticizmo, ir dvejonių, ir kritikos. Kartais ji pelnyta, kartais nelabai. Bet kiekvienas treneris nori laimėti, todėl turi mokėti tai pakelti arba atsiriboti nuo to. Neklystančių juk nėra – klumpa ir geriausieji.
– Vaidai, rungtynėse su serbais visai nežaidė E. Bendžius ir Žygimantas Janavičius, o Kaune aikštėje nepasirodė Martinas Gebenas ir Arnas Butkevičius. Ar tai jau kažką reiškia kalbant apie galutinį dvyliktuką?
– Aš beveik neabejoju, kad M. Gebenas, jeigu nepatirs traumos, bus tame dvyliktuke. Tik su trimis aukštais žmonėmis neįmanoma važiuoti į Kiniją. Spėju, kad atkabinti bus Ž. Janavičius, E. Bendžius ir, gaila, bet A. Butkevičius, nes jo pozicijoje – didelė konkurencija.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
