Blankiai startavę Gedimino Petrausko auklėtiniai parodė savo dantis ketvirtfinalyje, po pratęsimo 92:85 eliminavę serbų talentus.
Tuomet sekė dvi nesėkmės iš eilės: pusfinalyje 67:102 prieš būsimą čempionę JAV ir rungtynėse dėl bronzos 68:73 prieš Prancūziją.
Galutinis rezultatas – ketvirta vieta, kurios ant kaklo neužsikabinsi.
„Skaudu patekti į geriausių ketvertą ir nelaimėti medalių. Jie buvo mūsų visų tikslas, deja, grįžtame su mediniais.
Gerai žaidėme ketvirtfinalyje su serbais, neblogai – aštuntfinalyje su australais. Gaila, kad po to nesugebėjome užsikabinti medalių. Ko pritrūko? Oj, vieno neatkovoto kamuolio, vieno taiklaus metimo ar geresnio sprendimo. O bendrai – geresnės pirmos pusės rungtynėse dėl bronzos, ji buvo tikrai prastoka“, – kalbėdamas su Krepšinis.lt, vertino G. Petrauskas.
Lietuviai pasaulio pirmenybėse buvo viena daugiausiai tritaškių metusių komandų, ir pagal jų pataikymą užėmė trečią vietą (35,4 proc.). Bet paskutiniame mače su prancūzais šoviniai išseko: iš 27 bandymų tikslą pasiekė tik 7 (25,9 proc.).
„Galimybių keisti įprastą taktiką rungtynių metu buvo. Tačiau prancūzai trukdė tai padaryti, spaudėsi savo baudos aikštelėje ir leido išmesti 11 „laisvų“ tritaškių, o mes jų nepataikėme.
Vis dėlto manau, kad ne čia slypėjo pralaimėjimo priežastis. Jei nekrenta iš toli, turi būti greitos atakos, o norint jų sukurti, reikia apsiginti, turi būti gera emocija. Deja, mes pirmus du kėlinius šiek tiek strigome – ir dėl psichologinių dalykų, ir dėl varžovų gynybos“, – analizavo treneris.
„Manau, pirmiausia mums pritrūko patirties – komandoje buvo keturi nauji žaidėjai, kurie nerungtyniavo su mumis ankstesniais metais. Galbūt neužteko laiko gerai susiklijuoti, be to, kai kuriems tai buvo pirmas čempionatas, o dar pasaulio.
Ketvirta vieta tikrai nėra prasta, bet pikta nelaimėti medalio. Ką padarysi, gal dėl to tik turėsime daugiau motyvacijos kitais metais. Norėsime Europos čempionate įrodyti, kad esame geresni už Prancūziją“, – samprotavo komandos kapitonas Dovydas Giedraitis.
Beje, pastarajam per atostogas teks gydytis iš Kretos salos parsivežtą traumą. Paskutines tris dvikovas čempionate gynėjas žaidė nepaisydamas stipriai patemptų čiurnos raiščių.
„Koją skauda, normaliai negaliu sportuoti. Žaidžiau ne visa jėga, suleidus vaistų. Tiesiog dariau, ką galėjau“, – sakė D. Giedraitis.
Jei pastarajam ilgesnes atostogas garantavo trauma, vienas rinktinės lyderių Rokas Jokubaitis jaučiasi išsekęs po prailgusio sezono – ruoštis pasaulio čempionatui Kauno „Žalgirio“ įžaidėjas pradėjo kone iškart po pergalingo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo.
18-metis mažeikiškis teigė nesantis pernelyg nusivylęs nerezultatyvia jaunimo pirmenybių atomazga.
„Kaip sakė treneris, gavome pauostyti medalio, bet jo nepasiėmėme, ir dėl to šiek tiek liūdna. Nors praėjus kelioms dienoms ima atrodyti, kad ir ketvirta vieta – neblogas rezultatas. O dar ketvirtfinalyje nugalėti Europos čempionai“, – svėrė jaunasis žalgirietis.
– Rungtynės su serbais tikrai buvo įsimintinos. Bet ar panašaus žaidimo nepritrūko visose likusiose čempionato dvikovose? – Krepšinis.lt paklausė R. Jokubaičio
– Manau, kad tikrai trūko. Prieš serbus išties gerai sužaidėme – tiek aš asmeniškai, tiek komanda. O paskui pusfinalyje galbūt nepatikėjome, kad galime nugalėti amerikiečius. Rungtynes dėl trečios vietos irgi pradėjome prastai, nepataikėme daug patogių metimų. Tai iškart atsiliepia emocijai.
– Jums paskutinis mačas irgi nesiklostė. Ar prancūzai gerai gynėsi, ar pats prastai jautėtės aikštėje?
– Nežinau, sakyčiau, nebuvo blogai. Gal taškų daug neįmečiau, bet perdavimų į kampus paskirsčiau nemažai – tik metimai neįkrito. Kita vertus, kaip komandos lyderis, turiu padaryti išvadas, pasitempti.
– Kaip reagavote į jau buvusio bendraklubio „Žalgiryje“ Antano Kavaliausko sprendimą trauktis iš krepšinio?
– Antanas tikrai nustebino. Nesitikėjau, kad taip bus, kad taip pabaigs karjerą niekam nieko nepasakęs.
– Netikėtai Kauną paliko ir Leo Westermannas. Daug iš jo mokėtės, kuomet žaidėte ir treniravotės kartu?
– Taip, be abejo. Turbūt negalima sakyti, kad ši žinia nuliūdino, bet gaila skirtis. Galvojau, kad jis liks, apie išvykimą tikrai nieko nebuvo kalbama. Man jo truks, Leo – geras žmogus, nemažai bendraudavome, net ir čempionato metu susirašydavome, palaikė mane.
– O su Deividu Sirvydžiu, neprisidėjusiu prie rinktinės dėl NBA vasaros lygos, pirmenybių metu turėjote ryšį?
– Šiek tiek bendravome, bet pastaruoju metu jau neteko, jo užimtumas – didžiulis. Seku jo žaidimą, mačiau, kad praėjusią naktį sužaidė neblogas rungtynes, ir komanda laimėjo. Galiu už jį pasidžiaugti.
