„Gal jūs palaukite trenerio, jis pakomentuos daugiau“, – kukliai pasiūlė Greta, tačiau plačiai nusišypsojo, sužinojusi, kad interviu bus su ja.
Prieš jaunimo nacionalinių ekipų stovyklas gavusi pasiūlymą tapti Lietuvos merginų iki 18 metų rinktinės vadove Greta nė trupučio nedvejodama jį priėmė.
Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve Europos merginų iki 18 metų čempionatas vyks liepos 6-14 dienomis, o mūsų šalies atstovės D grupėje kovas pradės rungtynėmis su latvėmis, bosnėmis ir lenkėmis.
„Pats vadovavimo darbas vyksta labai sklandžiai, nes personalas ir visi kiti darbuotojai stovyklose labai paslaugūs. Nėra sunku. Dar neteko vadovauti didesniam kolektyvui, tai yra atsakingos pareigos, bet puikiai tvarkausi“, – prieš išvykstant į Sarajevą kalbėjo G. Martirosianaitė.
– Kaip apibūdintumėte rinktinės vadovės darbą? – Krepsinis.lt paklausė G. Martirosianaitės.
– Didesnioji to darbo dalis yra kineziterapija, o vadovavimas – papildoma veikla, kuri neužima labai daug laiko. Reikia tikrinti, ar merginos turi batus, aprangą, nepamirštų pasų, kad viskas būtų tvarkinga. Atsakinga esu už tai aš, nes merginos dar nepilnametės, reikia prižiūrėti, kad ir tėvų sutikimai būtų, draudimai. Čempionato metu esu atsakinga už visas treniruotes, maitinimą, pervežimus ir taip toliau.
– Kai gavote pasiūlymą tapti rinktinės vadove, ar sprendimą priėmėte greitai?
– Net negalvojau – nebuvo jokio svarstymo. Gerai, ok, noriu!
– Kokius tikslus su aštuoniolikmetėmis merginomis keliate Sarajeve?
– Tikrai aukščiausius ir logiškiausius. Žaidžiame A divizione, tai bus stipru, bet merginos nusiteikusios kovingai, agresyviai žaidė ir kontrolinėse rungtynėse. Mūsų kovingumas nustebino ne tik varžoves, bet ir pačias mūsų ekipos žaidėjas.
– Jau daug metų kalbama apie moterų krepšinio nuosmukį. Kiek šis faktas dar aktualus?
– Nežinau, ar jis buvo pakilęs, kad smuktų. Vyrukai visuomet aukščiau. Sakoma, kad krepšinis yra vyrų žaidimas, o moterys, jūs eikite į šokius ar kažkur kitur. Sakyčiau, moterų krepšinis yra agresyvesnis, taktikos prasme gal paremtas šaltu protu.
Kadangi moterys yra mokslo žmonės, kaip sakau, tai jos viską prisimena, ką treneriai sako ir išpildo visus derinius, kurių prašo. Tai labai atsispindi mūsų merginų rinktinėje. Treneriui užtenka nubraižyti derinį ir jos viską išpildo aikštelėje.
– Buvo kalbų, kad merginos nebenori eiti žaisti į rinktinę, kiek tiesos yra čia?
– Jaunos nori, veikiausiai nenori vyresnės, nes atsiranda kiti tikslai, kažkas pasineria mokslus, kažkas galvoja apie kitokią ateitį. Tas šurmulys yra tik dėl to. Merginoms krepšinio karjeros siekti Lietuvoje sunku, nebent tai yra užsienis, o vyrams yra daug perspektyvų mūsų šalyje.
– Kiek krepšinio buvo ir yra jūsų gyvenime?
– Krepšinis mane supa visą gyvenimą, jis man patinka – tiek žiūrėti, tiek praeityje ir žaisti. Žaidžiau mokykloje ir universitete, bet pasirinkau mokslus ir krepšinį palikau tiems, kurie žaidžia ir siekia perspektyvos. Vien dėl to įdomu būti rinktinėje, kad visi niuansai aikštelėje ir už jos ribų man pažįstami ir labai įdomūs, nes aš tai suprantu – visus teisėjų gestus, merginų emocijas ir taip toliau.
– Ar tenka imtis ir psichologo darbo?
– Tai labai svarbu. Atlieku ir psichologės funkcijas. Gerai, kai merginos atsiveria, pasako, kas joms blogai, netinka, ko nepasako treneriams. Kartais perduodu, o kartais palieku mūsų viduje. Tai rūbinės reikalai.
– Prieš tai sezoną dirbote kineziterapeute Šakių „Vytyje“. Kokią patirtį gavote ten?
– Palyginti darbą vyrų ir moterų krepšinyje? Iš mano specialybės perspektyvos kalbant, vyrai pakantesni skausmui, jie žaidžia sukandę dantis ir mažiau skundžiasi. Šiaip ir vyrai kalba, psichologiniai patarimai yra...
– Kas sunkiausia kineziterapeuto darbe?
– Stebėti rungtynes. Seku savo žaidėjas aikštėje – kiekvienas pakrypimas man toks impulsas, parengtis, įtampa. Sunkiausia, kad turi išlikti budri ir startuoti nelaimės atveju. Aišku, žiūrime, jei kas negerai nušoka, nusileidžia po metimo, gal reikėtų prieš rungtynes kai kuriuos raumenis labiau apšildyti arba balanso daugiau duoti. Analizuojame nuolat.
– Jei sesuo Gabrielė tapo gražuolių konkurso nugalėtoja ir TV laidų vedėja, jūs pasukote skirtingu keliu – esate sporto žmogus.
– Visiškai taip. Mano šeimoje niekas nesportavo iki praėjusių metų. Dabar visi mano šeimos nariai, netgi seneliai, visi sportuoja. Užsikrėtė mano entuziazmu, nuolatinėmis kalbomis apie sveiką gyvenimo būdą, kaip reikia gyventi sveikai. Smagu ir džiaugiuosi, kad jie geriau jaučiasi, tapo produktyvesni, žvalesni, geresnės nuotaikos.
– Su sese esate labai panašios išvaizda, o galite įvardinti, kuo konkrečiai skiriatės nuo jos?
– Būdo savybėmis ir pomėgiais. Sesė – ramesnė, kūrybiška siela, aš esu hiperaktyvus žmogus, kuriam reikia daug judesio, eiti, veikti, daryti, nes nenusėdžiu. Daug skirtumų nėra, bet keli yra esminiai.
– Grožiu tikriausiai nenusileidžiate savo sesei...
– Ne man vertinti (juokiasi).
– Juk galėjote pasirinkti ir tą grožio kelią, kaip sesė, išmėginti sėkmę gražuolių konkursuose?
– Nuo pat mažens esu išbandžiusi daug sporto šakų, man net nebuvo tokios minties. Sesuo lankė pramoginius šokius, meninius būrelius, o mano buvo sportas, atletika, krepšinis. Tai ir lėmė, kad nebuvo man minties eiti ir išbandyti jėgas kažkur grožio konkursuose.
– Ar gatvėje jūsų kartais nesumaišo?
– Sako dažnai, bet pasakau, kad esu ne Gabrielė, o jos sesė.
– O ko gyvenime siekiate, kokią svajonę turite?
– Visuomet turi siekti daugiau. Šis laiptelis yra geras mano karjeroje, džiaugiuosi, kur dabar esu. Studijavau kineziterapijos magistrą, kad dirbčiau su sportininkais. Tai mano gyvenimo kelias. O aukštesni tikslai – dirbti aukštesnėje rinktinėje. Yra tam tikri lygiai, kur turi užaugti, ir su patirtimi tas lygis užaugs ir man.
