Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga birželio 1-ąją Rimanto Kaukėno paramos grupė, kartu su Sostinės krepšinio mokykla, Lietuvos krepšinio federacija, Sostinės krepšinio lyga ir 3x3 krepšinio asociacija kvietė krepšinio aistruolius susitikti Vilniaus Lukiškių aikštėje, kur tą dieną daugiau nei šimtas komandų ne tik varžėsi gatvės krepšinio „3x3“ turnyre, bet ir prisidėjo prie kilnaus tikslo – padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Toks R. Kaukėno paramos grupės turnyras yra organizuojamas jau antrą kartą.
Į labdaringą sporto renginį prizininkų pasveikinti ir komandų palaikyti atvyko Donatas Motiejūnas, parodomosiose varžybose prakaitą braukė Martynas Gecevičius, Steponas Babrauskas, Arvydas Šikšnius, broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai, Justas Sinica, karjeras baigę Virginijus Praškevičius, Gintautas Vileita, ne vienas pramogų pasaulio atstovas.
Pats 42-ejų R. Kaukėnas po šio turnyro neskubėjo namo pas šeimą, o Lietuvoje liko dar kelioms dienoms – praėjusį antradienį buvusį krepšininką įvertino „Betsafe-LKL“ – už nuopelnus Lietuvos krepšinio lygai R. Kaukėnui buvo įteiktas LKL prezidento medalis.
Buvęs nacionalinės komandos krepšininks, Pekino ir Londono olimpinių žaidynių dalyvis mintimis pasidalino apie tradicija tampantį jo vardo labdaros turnyrą, gautą LKL įvertinimą ir pateikė savų įžvalgų Lietuvos rinktinės tema.
– Prieš savaitę vyko jūsų vardo trijulių krepšinio turnyras, ką reiškia jums šis renginys? Asmeniškai tai – svarbiausias metų projektas siekiant kilnių tikslų ir populiarinant jūsų vardo paramos fondą?
– Šiaip man nėra jokio skirtumo kieno vardu tas turnyras. Tikslas – sukviesti kuo daugiau vaikų, kurie žaistų krepšinį, surengti kuo gražesnę šventę. Norime apjungti bendraminčius ir padėti tiems, kuriems būtina pagalba.
Lietuvoje trūksta tokių kokybiškų renginių, džiaugiamės, kad susirenka daug vaikų. Jei neklystu, bene didžiausias Lietuvoje „3x3“ turnyras.
Šiemet prisijungė ir profesionalai, „3x3“ krepšinio asociacija, kuri suteikė šiam turnyrui solidumo, jis tapo įskaitiniu.
Iš viso varžėsi apie 130 komandų, gal net daugiau. Linksmai praleidome laiką, prisijungė nemažai buvusių ir dabartinių krepšininkų, muzikos atlikėjai, grupė „8 kambarys“, Tadas Juodsnukis, kaskart mielai prie mūsų idėjų prisidedantis Donatas Montvydas.
Vaikai praleido puikią dieną, krepšinio turnyro dalyviams buvo dalinami nemokamai ledai, jiems, manau, tikrai patiko ir turnyras, ir pažintis su tokiais krepšininkais kaip Donatas Motiejūnas ar broliai Lavrinovičiai.
– Ar sunku krepšininkus pakviesti į tokį turnyrą? Daugeliui – juk atostogos.
– Stengiamės juos pakviesti iš anksto, juo labiau mūsų data visada yra nekintanti – tai Tarptautinė vaikų gynimo diena birželio 1-oji.
Kreipiamės į tuos krepšininkus, kurie jau yra baigę krepšinio sezoną arba jau pabaigę karjeras. Stengiamės parodomosiose rungtynėse žaisti ramiai, be rimto kontakto, bet kartais kaip reikiant užsivedame, viršų ima emocijos, azartas padaro savo (juokiasi).
– Už nuopelnus Lietuvos krepšinio lygai jums buvo įteiktas LKL prezidento medalis. Ką reiškia šis apdovanojimas jums?
– Kaip minėjau antradienį vakare, tas medalis skirtas ne man, o visiems prisidedantiems ir palaikantiems mūsų veiklą. Tai nėra tik mano fondas, o visų, kurie jame dalyvauja. Šis apdovanojimas – padėka visiems, kurie prisideda, palaiko, pamini geru žodžiu.
Aš esu tik tarpininkas, o tų, kurie prisideda – daug, galima sakyti, visa Lietuvos krepšinio lyga, komandos, žaidėjai.
Negaliu nepadėkoti jiems visiems. Esu laimingas galėdamas suvienyti bendraminčius ir padėti vaikams.
Man pasisekė, kad kažkiek turiu laiko šiai veiklai, kol turiu laiko, galimybių, sveikatos, stengsiuosi toliau dirbti. Malonu tą iš LKL girdėti, kad jie tai seka, o toks apdovanojimas tik motyvuoja toliau tęsti tokį darbą vardan tų, kuriems reikia pagalbos.
Esu laimės kūdikis, kad esu tokioje situacijoje ir galiu tęsti tokį darbą.
Netikėtas, bet malonus įvertinimas. Iš tikrųjų smagu, kai geri draugai, bičiuliai krepšininkai prieina ir pasako – na, Rimai, tu šaunuolis. Tai man – geriausias įvertinimas, didelė garbė.
– Jūsų vardo krepšinio turnyras vyko tą pačią dieną, kaip ir LKL paskutinis finalo mačas, gal spėjote nuvykti ir į Kauną?
– Deja, nespėjau. Vyko kovos iki vėlaus vakaro. Suspėti visur, kad ir kaip norėtum, deja, neįmanoma (šypsosi).
Bet kiek galėjau, sekiau finalo seriją. Aišku, „Žalgiris“ finale buvo visa galva pranašesnis. Komanda atrodė kiek šviežesnė, agresyvesnė, toks jausmas, kad ekipa įsibėgėjo atkrintamosiose.
Būtų sunkiau „Žalgiriui“, jei ekipa būtų patekusi į Eurolygos finalo ketvertą. Tačiau žinant Kauno ekipos atsarginių suolelį, pasiruošimą, galimybes, ji bet kokiu atveju šiame sezone būtų triumfavusi.
Kauno ekipa – ir labiau patyrusi, ką reiškia Eurolygoje laimėti paskutines šešerias rungtynes ir įšokti į atkrintamųjų traukinį. Koks charakteris!
– Paties LKL sezono finišas stokojo intrigos, jūsų akimis, ko pritrūko „Rytui“ siekiant solidesnio žaidimo finale?
– Kalbant apie „Rytą“, finale galbūt ekipai pritrūko ir centimetrų, universalumo. Viso sezono metu komandoje ir klube netrūko pokyčių, ekipą išbalansuodavo traumos, „Rytui“ – tikrai sudėtingas sezonas.
„Žalgiryje“ taip pat netrūko traumų, tačiau jų ilgesnis atsarginių suolelis leido tai kompensuoti ir išvengti didelių sportinės formos duobių.
Esminis Kauno ekipos pranašumas – tai stabilumas ir gebėjimas sėkmingai išnaudoti susikurtą pranašumą.
– Rinktinės treneris Dainius Adomaitis pristatė kandidatų sąrašą, jame nėra Donato Motiejūno. Žinoma, mes nežinome visos situacijos, aplinkybių, bet ar jūsų manymu, artėjant pasaulio čempionatui nacionalinė komanda yra ta vieta, kur gali viršų imti asmeninės ambicijos ir kelerių metų nuoskaudos?
– Nesu linkęs komentuoti tokių dalykų. Tikrai sudėtinga viską žinoti iki galo ir neįlįsi žmonėms į širdį. Jei yra kažkokių nesutarimų, galbūt šiai dienai taip yra geriau. Jei vienas dirbtinai nusileistų kitam, galbūt ta atmosfera išliktų ne iki galo atvira ir nuoširdi.
Kai yra kažkokių minčių, kad galbūt vienam ar kitam kažkas nepatinka, geriau yra, kaip yra.
Praeis kažkiek laiko, kažkas pasimirš ar išsispręs, reikia būti liberaliems, suprasti ir vieną, ir kitą pusę. Bet kaip sakiau, mes nei vienas nežinome, kaip abi pusės jaučiasi, aš net nežinau, nuo ko visa tai prasidėjo.
Labai gaila, aišku. Galime spekuliuoti, kas ir kaip būtų. Nežinau, gal tą situaciją galima išspręsti paprasčiau, taikiau, bet, kaip aš sakau, kartais geriau taip, kaip yra.
Aš į šią situaciją žvelgiu be dramos, pozityviai, ir tikiu, kad tai išsispręs. Tikiuosi, kad tas momentas ateis greitai, nes mums visų reikia, norime, kad Lietuvos rinktinė žaistų labai gerai, tam reikia visų geriausių žaidėjų, trenerių indėlio bei sirgalių palaikymo.
– Kas turėtų imtis lyderystės, iniciatyvos šioje vietoje, jei strategas ir krepšininkas nesusikalba ir neranda, arba neieško sprendimo? Galbūt federacijos prezidentas ar rinktinės lyderiai?
– Aš įsitikinęs, kad jie bando kalbėtis, nes taip nebūna, kad apskritai niekas su niekuo nesišnekėtų. Galiu garantuoti, kad jie stengiasi, bet kažką stumti per jėgą? Niekada taip nebuvo, niekada gyvenime tai nėra gerai, tas turi įvykti natūraliai.
Kažkas kažkur turi pasimiršti, kažkas kažkam atleisti, bet be jokio skubėjimo. Yra, kaip yra. Negali sakyti, kad taip ar anaip būtų geriau, tai žmonių sprendimai ir tą turime gerbti. Nesmerkiu nei vienos pusės.
Rinktinėje labai svarbi yra atmosfera. Jei joje kažkas vyksta nenatūraliai, jei yra kažkokių nepasitenkinimų, tai veikia bendrą komandos klimatą. Labai trumpu laikotarpiu tai yra labai svarbu. Mano nuomone, tai turi išsispręsti natūraliai.
