Ištrauka iš pokalbio:
– O yra buvę taip kad jūs masažuojat ir uoj jau kažką padariau ne taip?
– Čia tarybiniais metais masažavom Donecke ir sulūžo lova, tai Sabonis rašė, kad sulūžo lova ir buvo net laikraštyje buvo parašytas straipsnis, kad ir televizorių sudaužė ir lovą, bet kad masažuojant.
– Ai, čia kad masažuojant, bet iš tikrųjų nemasažuojant turbūt sudaužė televizorių?
– Iš tikrųjų ilgai ten buvom, negalėjome pakilt, nes ten dauba ir ten lėktuvas nepakildavo. Savaitę sėdėjom tai ten visko buvo. Tais laikais, ne dabar.
– O kokią kompromituojančią istoriją galėtumėte papasakoti?
– Ne, gal apie ką nors kitką pašnekam.
– Gerai, Juozai, sklinda legendos, kad jums, pavyzdžiui, užtenka pačiupinėt kūną, žmogaus nugarą ir galit iš karto pasakyti, kokias jis turi problemas.
– Uoj, jeigu taip būtų, tai aš sėdėčiau nežinau kur. Čia yra sukurta legenda. Ir, kaip sakėt, ateis legenda mažiukas.
– Taip.
– Tai čia sukurta, nėra čia nei stebuklo, nei nieko. Jūs žinot, kad net prie daktaro kabineto parašyčiau, nes kodėl ilgai žmonės sėdi ir pyksta? Todėl, kad laikas gydo. Jie sėdi, o žmonės nesupranta, kodėl tokios ilgos eilės ir viskas.
– Tai jei jūs būtumėt sveikatos apsaugos ministras, tai jūs pabandytumėt pailginti tas eiles?
– Ne, nu parašyčiau ant durų: laikas gydo, nepykit, sėdėkit ir viskas.
– Jūsų darbinė karjera prasidėjo labai senai. Kiek žinau 80-aisiais sugalvojote į olimpiadą nuvažiuot.
– Jo.
– Ir tada ką reikėjo sugalvot?
– Reikėjo mest darbą tą rimtą ir nueit į tą darbą.
– O koks buvo rimtas darbas?
– Transporto ekspedicijų skyriaus viršininkas Kauno bazės. Visas mašinas siųsdavo į parduotuvę, veždavo prekes. Bet labai reikėjo gert daug.
– Kodėl?
– Ateidavo mineralinis, jį reikia iškraut per vieną parą. O niekas neiškraudavo. Už prastovėjimą vagono aritmetine progresija baudos. Ir ten būdavo 17 tūkstančių. Kad tau parašytų kitą laiką reikėdavo važiuot su jais gert ir jie parašo. Ir nėra baudų. Bet kiek gali gert? Ir išėjau tada masažuotoju.
– Gerai, laiku išėjot gal?
– Išėjau laiku. Džiaugiuosi, ant tiek džiaugiuosi, dar dabar dirbu.
– Tam darbe nebūtumėt tiek ištraukęs.
– Ne, maksimum dvejus metus.
