Rasti daug šiuo metu pasaulyje už D. Motiejūną rezultatyviau žaidžiančių krepšininkų būtų sudėtinga. Donatas su 37 taškų ir 15 atkovotų kamuolių vidurkiais per pastarąsias septynerias rungtynes ištempė Šandongo „Golden Stars“ ekipą į atkrintamąsias varžybas ir tik šeštadienį pasirodė kiek kukliau: finišavo su 24 taškais ir 9 sugriebtais kamuoliais.
Šį sezoną jau net tris kartus 40 pelnytų taškų ribą peržengęs D-Mo artėja prie to, kad pagaliau įstotų ir į 50-tukininkų gretas – iki to puolėjui kartais pritrūksta tik sumestų baudų. Pavyzdžiui, prieš porą dienų jis jų prametė net 15.
Nepaisant to, įspūdinga D. Motiejūno forma neturėtų praslysti pro akis nei NBA klubų, planuojančių pasistiprinti lemiamoms kovoms, skautams, nei Lietuvos rinktinės žvalgams. Tiesa, čia padėtis kiek įšalusi: Donatas nacionalinės komandos marškinėlių nevilkėjo jau pusantrų metų – nuo 2017-tųjų rugsėjo.
Aiškindamas, kodėl taip yra, Dainius Adomaitis pareiškė, kad ketvirta pozicija rinktinėje kaip niekada stipri ir jis joje vietos Donatui nemato, tačiau sunkią traumą patyrus Artūrui Gudaičiui, šiemet niekaip neįsivažiuojant Pauliui Jankūnui, kuriam netrukus stuktels 35-eri, ir iš rikiuotės vis iškrentant Antanui Kavaliauskui, rugsėjį taip pat minėsiančiam savo 35-metį, D. Motiejūno pavardė, atrodytų, pati ima prašytis į kandidatų sąrašą.
Bet ar Donatas spės laiku surinkti pakankamą kiekį jį remiamčių parašų iš rinktinės trenerių štabo, o ypač iš vyriausiojo – D. Adomaičio, vis dar neaišku.
„Pirmiausiai viskas priklauso nuo to, ką tu turi rūbinėje. Jeigu iš rūbinės kiekvienas gali eiti ir vėliau vienas už kitą numirti aikštėje, kartais toks dalykas yra svarbesnis, nei turėti daugiau talento“, – tarė D. Adomaitis, po triumfo Karaliaus Mindaugo taurės finale komentuodamas kito žaidėjo, su kuriuo jis nerado chemijos, – Dominique'o Suttono – atleidimą iš Vilniaus „Ryto“.
Laiko, kada sužinosime, ar jam sušildyti santykių nepavyks ir su D-Mo, liko nebe tiek ir daug – iki pasaulio čempionato Kinijoje geri penki mėnesiai.
Tačiau savo laiku D. Motiejūną muštravęs treneris Tomas Pačėsas įsitikinęs, kad antro šiuo metu geriausiai apmokamo mūsų šalies krepšininko (uždirba 3 mln. JAV dolerių per metus – Krepšinis.lt) vieta – Lietuvos rinktinėje.
Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“.
– Tomai, turbūt viena spalvingiausių asmenybių, kurią jums teko treniruoti per karjerą, yra D. Motiejūnas. Ne daug kas Lietuvoje šiuo metu sutinka apie jį kalbėti, bet negaliu jūsų nepaklausti: ar jis turėtų būti šių metų rinktinėje pasaulio čempionate?
– Turėtų (šypsosi).
– Ir viskas? O kaip tai įgyvendinti: kuri pusė turėtų pajudinti ledus?
– Pakviesti. Yra du būdai: jei susipyko du žmonės, tai vieno jų nebus. Jeigu norime, kad Donatas būtų, tai reikia, kad kito nebūtų. Suprantate, čia labai paprasta (šypsosi).
Iš tikrųjų tai manau, kad treneris komplektuojasi taip, kaip mato. Bet aš labai vertinu Donatą ir jo individualų meistriškumą. Jis jau yra subrendęs žaidėjas ir su milžiniška patirtimi. Kodėl jis turėtų būti rinktinėje? Nes aritmetika ir logika tą sako.
Tu visą laiką gyvenime gali eiti prieš kažką dėl ambicijų, dėl pykčio, dėl dar kokių nors emocinių dalykų, bet tu niekada negali eiti prieš logiką. O logika yra tokia: Pauliaus Jankūno kreivė, tegul tik jis nepyksta, leidžiasi ir jo šio sezono rezultatai tą rodo. Jis yra vienas iš kandidatų. Dabar netekome Artūro Gudaičio, broliai Lavrinovičiai jau irgi greičiausiai nepadės, tad mums atsiveria skylės po krepšiu. Ir mes atsiremsime į tai, kad turėsime jį kviesti. Aš nežinau, gal treneris nekvies, gal liks užsispyręs ir eis iki galo, bet tai būtų šiek tiek nelogiška žiūrint į bendrą mūsų po krepšiu turimų žaidėjų pasirinkimą.
– Bet D. Motiejūno talento skeptikai sako, kad jis Lietuvos vyrų rinktinės sudėtyje iki šiol nėra sužaidęs nė vieno gero čempionato, ir grindžia tai jo asmenine statistika. Kaip manote, ar jis patobulėjo, ar ankstesnėse rinktinėse tiesiog nerasdavo sau vaidmens?
– Jis buvo po traumų. Ir matote, aš čia labai sulyginčiau su Lioneliu Messi Argentinos rinktinėje, kuris joje labai ilgą laiko tarpą negalėjo pelnyti įvarčio, nors „Barcelona“ klube mušė. Bet nuo to jis netapo blogesniu žaidėju, nes ir rinktinėje pritraukdavo varžovus, kūrė progas kitiems, atlikdavo perdavimus. Jis daug dalykų darė ir be įvarčių.
Žinant Donato sugebėjimą žaisti nugara į krepšį, atakuoti iš distancijos, atlikti perdavimus, dabar dar ir patirtis prisidėjo, aš nesutikčiau su kritikais. Tai – greitas, 213 cm ūgio žaidėjas, sutvirtėjęs po NBA, su ilgomis rankomis, galintis gintis ir prieš gynėją. Reikia žiūrėti į bendrą kontekstą, o ne į pelnomų taškų rinktinėje skaičių.
– Jums su D. Motiejūnu teko dirbti prieš pat jam atsiduriant NBA – 2011-2012 m. sezone Gdynės „Asseco Prokom“ komandoje. Turbūt ko nepavyko išugdyti, tai jo baudų metimų, kuriuos šiemet Kinijoje jis meta viso labo 51 proc. taiklumu, ar ne?
– Nemanau, kad čia kalta psichologija, bet nekomentuočiau šito dalyko. Gal kažkokios papildomos priežastys. Baudų pataikymas yra susijęs su psichologine būsena, nors nemanyčiau, kad žaisdamas Kinijoje Donatas turi problemų su tuo. Ten kiekviena komanda turi po keletą žvaigždžių su geromis karjeromis, tas pats naudingiausias dabartinis Eurolygos žaidėjas Mike'as Jamesas į vieną turnyro lyderių Milano „Armanį“ atvažiavo iš Kinijos. Nemanau, kad tas lygis skiriasi radikaliai.
O dėl tų baudų, gal jūs ne taip tuos hieroglifus supratote? Donatas tikrai turi puikią metimo techniką, gal nori per daug gražiai atrodyti (šypsosi). Norint pataikyti baudas, reikia jų daug mesti. Tikėkimės, jis ras tam laiko ir pagerins savo procentą. Užtenka pažiūrėti, kaip Janas Vesely anksčiau mesdavo baudas ir kaip dabar.
– Tomai, esate sakęs, kad dažniausiai patys talentingiausi žaidėjai būna sunkaus charakterio. Jums pačiam su D. Motiejūnu buvo sunku sutarti ar visgi radote bendrą kalbą?
– Jis tuo metu buvo jaunesnis ir aš neturėjau su juo problemų. Aišku, žaidėjai, jaučiantys savo vertę ir turintys charakterį, yra kaip aikštingi eržiliukai, kuriuos dar reikia prajodinėti – jiems reikia rasti daug argumentų, vienokių ar kitokių.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše, o pokalbis apie D. Motiejūną ir rinktinę – nuo 42:00 min.
* * *
2013 m. Europos čempionate D. Motiejūnas Jono Kazlausko treniruotai Lietuvos rinktinei padėjo iškovoti sidabro medalį.
Dar du sidabrinius apdovanojimus D-Mo laimėjo 2008 m., kai į finalą išvedė tiek Lietuvos 18-mečių, tiek 20-mečių komandas. Prieš tai 17-metis D. Motiejūnas tapo ir Eurolygos jaunių čempionu bei turnyro MVP.
Iš viso Donatas nuo 16-os metų atstovavo net šešioms skirtingomis Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinėms bei tris kartus gynė nacionalinės vyrų komandos garbę: 2013 m. Europos čempionate – antra vieta (vid. 4,8 tšk.), 2014 m. pasaulio čempionate – ketvirta vieta (vid. 7,4 tšk.), 2017 m. Europos čempionate – devinta vieta (vid. 6,3 tšk.). Jo žaidimo laiko vidurkis – tik kiek daugiau nei 14 min.
„Man dar ne 35-eri metai. Palaukite, kiek Broliams metų? 38? Ir jie dar atrankoje žaidė – ir neblogai. Bus galimybė, žaisiu, nebus – nežaisiu. Aš santykių viešai nesiaiškinu, tiesiog duodu atsaką, jeigu kas nors jo prisiprašo. Aš esu paskutinis žmogus, kuris nori ką nors viešai aiškintis
Būtų malonu ir olimpinėse žaidynėse sužaisti bent vieneriose. Šios kur? Tokijuje? Tai man visai prie namų. Net aklimatizuotis nereikės“, – Krepšinis.lt yra sakęs D. Motiejūnas.
