Už Atlanto 1965-aisiais gimusio J. Arlaucko tėvai buvo lietuvių kilmės, tačiau aukštaūgis krepšininkas pripažįsta, kad būdamas vaikas ir jaunystėje jų istorija pernelyg nesidomėjo.
Į savo praeities kelius ir klystkelius su sarkazmu žvelgiantis Eurolygos čempionas tvirtina, kad dabar daug ką darytų kitaip, tačiau istorijos atgalios atsukti nebeįmanoma.
„Taip, mano tėvai – emigrantai iš Lietuvos, tačiau jų istorijos nežinau. Žinau tik tiek, kad mano mama turėjo ir itališko – neapolietiško kraujo. Dabar ši situacija mane siutina, bet ji yra kokia yra. Kai gimė mano sesuo, tėvui buvo jau 41-eri, mamai – 33-eji.
Kai gimiau aš, tėvui – 48, o mamai – 40. Tiesą sakant, turbūt tai buvo paskutinis kartas gyvenime, kai mano tėvas mylėjosi. Bent jau su mano mama. 1965-aisiais būnant 48-erių turėti kūdikį nebuvo normalu. Taigi, kadangi tėvai buvo katalikai ir nenaudojo apsaugos priemonių, sau greičiausiai pasakė: „Daugiau to nebebus“, – juokėsi J. Arlauckas.
„Pamenu, kad mano tėvas keldavosi 3 ar 4 ryto, kiekvieną dieną. Jis buvo pieno išvežiotojas. Grįždavo namo 10 valandą, šiek tiek pamiegodavo ir išvykdavo gaminti picų į draugo restoraną. O mano mama dirbo valytoja, dirbo praktiškai kiaurą parą. Taigi, turėjau daug laisvo laiko, dieną praleisdavau žaisdamas su draugais, o jeigu jų nebūdavo, pats vienas eidavau į gatvę, piešdavau ant sienų arba mėtydavau kamuolį“,– vaikyste Ročesteryje prisiminė buvęs krepšininkas.
Didžiąją savo karjeros dalį J. Arlauckas praleido Ispanijoje.
Nors neįsitvirtino NBA, jam pavyko užkariauti Eurolygą su Madrido „Real“ – 1995 m. jis tapo šio turnyro čempionu, 1996 m. – rezultatyviausiu turnyro krepšininku.
Tačiau dar prieš apsivilkdamas „Real“ marškinėlius J. Arlauckas spėjo pažaisti Malagoje ir Vitorijoje, ir tuo metu Madrido komanda jam atrodė pats didžiausias priešas.
„Atvykau į Europą su aiškiu mentalitetu, kokį mums JAV mokyklose įskiepija dar vaikystėje. Norėjau vieno – tik ginti savo komandos spalvas. Ir Madridas man buvo šlykštus. „Real“ – geriausia komanda? Ne, tai yra mėšlas. „Barcelona“ geriausia komanda? Mėšlas. Pradžioje nežinojau, nei kokie tai klubai, nieko. Su žaidėjais – lygiai tas pats. Sabonis – geriausias? Aš tau būčiau atsakęs: eik tu...“, – pasakojo J. Arlauckas, neseniai teigęs, jog gailisi nepriėmęs pasiūlymo apsivilkti Lietuvos rinktinės aprangą prieš Barselonos olimpines žaidynes.
Paklaustas, ar persikėlęs į Madridą jautė trintį su A. Saboniu, J. Arlauckas purtė galvą.
„Ne, tai buvo adaptacinis periodas. Sabas netuščiažodžiauja, daug nekalba. Yra labai geras žmogus, bet bendravimo pradžioje – labai šaltas. Prisimenu pirmuosius pokalbius. „Sabai, kaip sekasi, ar žaidi kortomis komandos stovyklų metu?“. Jis atsako: „Taip“, – šyptelėjo amerikietis.
„Be to, man patikdavo žaisti baudos aikštelėje – 4-5 metrai nuo krepšio. Tačiau kai Sabas su visu savo dydžiu įsiverždavo po lenta, iš tavęs iš karto atimdavo du metrus ant parketo. Kai jis kirsdavo į baudos aikštelę, apskritai nebelikdavo vietos, nes nebegalėdavai veržtis, o mesti taip pat nebūdavo patogu, nes aukštas Sabas būdavo šalia ir metimas nepavykdavo.
Tačiau aš buvau profesionalas ir ieškojau kitų savitarpio supratimo būdų, kurios galų gale pavyko rasti“, – prisiminė su kartu su A. Saboniu Eurolygą 1995-aisiais užkariavęs puolėjas.
Pažaisti J. Arlauckui kartu teko ir su dar vienu lietuviu – R. Kurtinaičiu.
1994-aisiais visas trejetas – lietuviai Sabonis ir Kurtinaitis bei lietuvių klimės Arlauckas su „Real“ tapo Ispanijos čempionais.
Pasiteirautas, kaip prisimena R. Kurtinaitį, J. Arlauckas plačiai nusišypso. Ir, regis, gali pasakoti nesustodamas, tačiau kai kurios jo istorijos skamba gana šokiruojančiai.
„Tritaškis geriau nei dvitaškis, vaikine. Nesuprantu, kodėl metate dvitaškius“. Kurtinaitis visuomet sakydavo tą patį. Ne veltui Rimas dalyvavo ir NBA snaiperių konkurse. Tai – vienas iš geriausių žmonių, kuriuos teko pažinti per visą gyvenimą“, – lietuvį apibūdino J. Arlauckas.
„Prisimenu, kai laimėjome Ispanijos čempionatą, vyrukas beprotiškai šventė penkias dienas iš eilės. Atrodo, buvome Sabonio, o gal kažkieno kito namuose – tiksliai nepamenu, kieno. Ir Rimas šoko į baseiną, kuriame nebuvo vandens – tik plikas kietas paviršius, kuris lieka žiemą. Po velnių, kaip jis plojosi, visas veidas kruvinas! Pamenu, apie tai netgi išėjo „Marca“ straipsnis, bet iš esmės viskas baigėsi laimingai“, – jaunystės istoriją prisiminė J. Arlauckas.
„Vėliau viskas tęsėsi jau mano namuose. Atvyko Sabonis ir Kurtinatis – vyrai iš šaldytuvo iškraustė visą kūdikio maistą ir sukišo 15 degtinės butelių. Man pasakė: „Tu būk ramus“. Taip pat atsitempė keletą dėžių alučio – visą dieną leidome jį gurkšnodami. Šeštą vakaro sukomandavo: „Pirmyn, į virtuvę“. Išsitraukėme šampano taures, į jas – pomidorų sultys su pipirais ir stiprusis gėrimas per šaukštą. Ir lyg nieko – taurelė po taurelės, taurelė po taurelės. Penkiolika butelių. Šie vyrai išgerdavo stipriai, o jų moterys – tikrai ne silpniau...
Tuomet iškeliavome vakarieniauti japoniško maisto. Pakeliui, beeinant link restorano, sustojo automobilis, kažką pasakė Kurtinaičiui. Kažką apie čempionus, tiksliai nežinau ką. Rimas staigiai sureagavo: per galinį šoninį automobilio langą tiesiog įskriejo į vidų ir kažkur išvažiavo linksmintis su trimis viduje buvusiais vyrukais. Jį tiesiog išsivežė, nežinia kur“, – kvatojosi „karštus“ karjeros metus mintyse vėl atgaivinęs J. Arlauckas.
