26-erių krepšininko karjerą praėjusiame sezone vėl pristabdė traumos, kurių jis neišvengė ir tuomet, kai 2012-2014 metais atstovavo Belgrado „Partizan“. Sunkiai susižeidęs kelį, L. Westermannas turėjo išvykti anksčiau nei planuota. Bet serbiška talentų kalvė ir jos aistruoliai tuomet dar tik pradedančiam profesionalo karjerą gynėjui paliko neišdildomą įspūdį.
Kartu su kitame Belgrado klube „Crvena Zvezda“ praeityje rungtyniavusiu Nate'u Woltersu prancūzas yra vienintelis „Žalgirio“ krepšininkas, jau pažįstantis „Morača“ areną Podgoricoje – čia jis lankydavosi per tuometės Adrijos lygos išvykas.
Net kapitonas Paulius Jankūnas nėra toks amžinas, kad prisimintų paskutinę „Žalgirio“ viešnagę Juodkalnijos sostinėje – prieš 16 metų, kai „Budučnost“ pastarąjį kartą žaidė Eurolygoje, Kauno ekipoje dar šeimininkavo tokie žaidėjai kaip Saulius Štombergas ar Gintaras Einikis.
Praėjusią vasarą ruošiantis netikėtam sugrįžimui „Morača“ arena buvo renovuota, vietų skaičius jos tribūnose išplėstas iki maždaug 5,5 tūkst.
„Pasižvalgiau po salę – matau, kad atsirado naujų sektorių, arena dabar tikrai šauni. Ne kartą esu čia žaidęs, neabejoju, kad atmosfera bus karšta“, – po treniruotės ketvirtadienio vakarą sakė L. Westermannas.
Interviu Krepšinis.lt jis papasakojo apie žaidimo Balkanuose ypatybes ir numatė terminą, kada turėtų visiškai išsilaižyti praėjusio sezono žaizdas. O taip pat prisiminė seną istoriją, kaip galėjo tapti dabartinio „Budučnost“ trenerio Aleksandro Džikičiaus auklėtiniu Vilniaus „Lietuvos ryte“.
– Esate ABA lygos žinovas. Turbūt faktas, kad „Budučnost“ išstūmė iš Eurolygos Belgrado „Crvena Zvezda“, jums buvo didelis siurprizas? – Krepšinis.lt pasiteiravo L. Westermanno
– Sekiau finalo seriją, kova buvo puiki. Aš tiesiog džiaugiuosi dėl šios komandos, kurios taip ilgai nebuvo Eurolygoje. Žinau, kad Juodkalnijai tai daug reiškia.
– Iš senų laikų pažįstate Balkanų komandas ir sirgalius. Kokio sutikimo tikitės iš Eurolygos naujokų penktadienį?
– Žinoma, minia varžovams bus didelis koziris. Ji čia nebūna didelė, užtat triukšminga. Žiūrovai sėdi prie pat aikštės, jų spaudimas puikiai jaučiamas. Mes turėsime nesuteikti progų publikai užsivesti, nors tai padaryti bus sunku. „Budučnost“ – gera komanda, todėl laukiu sudėtingo vakaro.
– Vis dėlto „Žalgiris“ pirmą kartą šiame sezone yra rungtynių favoritas. Kaip tai atsiliepia nuotaikoms rūbinėje?
– Taip, šįkart rungtynių laukiame šiek tiek kitaip nei įprastai. Prieš tai žaidėme su nuostabiomis komandomis – Stambulo „Fenerbahče“, Atėnų „Panathinaikos“, Madrido „Real“. Dabar – kitokia situacija. Bet kokiu atveju, mes nesame atsipalaidavę, atidžiai ruošiamės kovai. Nėra skirtumo, kam pralaimėti – Madridui ar Podgoricai. Jausmas vis tiek bus nekoks. Todėl mes juokų nekrėsime. To tikrai nebus, kol komandai vadovauja Šaras (juokiasi – Krepšinis.lt).
Jis reikalauja, kad savo sistemos laikytumėmės kiekvieną sekundę. Jeigu nebūsi susikaupęs, tai nepavyks. Tik reikia laiko, kad visiškai įvaldytume tą sistemą. Kas būna, kai tai nutinka, jau matėte praėjusiame sezone. Ir šį rudenį jau parodėme pirmąsias užuomazgas mačuose Stambule ir Atėnuose. Reikia toliau tobulėti, ir viskas bus gerai.
– Jums pačiam keletas pastarųjų rungtynių klostėsi sunkiai. Esate patenkintas savo progreso kreive?
– Sistema man nekelia rūpesčių – sunkumų man sudaro dvi operacijos, kurios buvo atliktos praėjusiame sezone. Vis dar bandau atsigauti. Nestoviu vietoje, kasdien jaučiuosi vis geriau. Bet nesu tokios sportinės formos, kokios buvau „Žalgiryje“ prieš du sezonus.
Dabar klubas man sudarė idealias sąlygas atsistoti ant kojų. Aš tuo naudojuosi ir stengiuosi pasiekti 100 proc. savo potencialo.
– Ar atgauti reikia tik žaidimo ritmą, ar dar turite stiprinti ir savo nugarą?
– Dėl nugaros nusiskundimų neturiu. Stiprinti reikia bendrą kūno pajėgumą. Per ilgai buvau užribyje, praradau beveik visą raumenų jėgą – pirma kairės kojos, paskui ir dešinės. Ją susigrąžinti reikia palengva. Gerai tai, kad dabar jau galiu treniruotis nejausdamas jokių skausmų, niekas manęs nebestabdo.
– Galite pabandyti nuspėti, kada pasieksite optimalią sportinę formą?
– Nuspėti sunku. Operacijos buvo tikrai sudėtingos, dabar einu nauju keliu ir nežinau, kokie jo vingiai. Sprendžiant iš dabartinės būsenos, tikiuosi, kad po Naujųjų metų jau būsiu visiškai atsigavęs.
– Pažvelkime ir į praeitį. A. Džikičius 2012 metais kvietė jus į „Lietuvos rytą“, tačiau tuomet pasirinkote „Partizan“. Įsivaizduojate, kaip viskas būtų pasisukę, jei parašą būtumėte padėjęs ant kitos sutarties?
– Tada pats kalbėjausi su A. Džikičiumi – pamenu, vyko Europos 20-mečių čempionatas, jis treniravo Serbijos rinktinę. Nedaug trūko, kad pasirašyčiau kontraktą su „Lietuvos rytu“. Tačiau tada į mane kreipėsi „Partizan“. Ne kartą esu sakęs, kad ši komanda ilgai buvo viena mano svajonių. Daug nebegalvojau ir dabar esu tikras, kad priėmiau teisingą sprendimą. Nors man tikrai patiko treneris A. Džikičius, patiko jo vadovavimo stilius, jo charizma. Priėmęs šį pasiūlymą turbūt irgi nebūčiau gailėjęsis, bet dabar aš nebegaliu įsivaizduoti savęs, nežaidusio „Partizan“. Tai ko gero buvo dveji geriausi mano gyvenimo metai.
– Turbūt nebūtų buvę ne tik „Partizan“, bet ir „Žalgirio“ – juk žaidėjų perėjimai tarp Vilniaus ir Kauno anaiptol nėra kasdienybė.
– Ir tai tikra tiesa (juokiasi – Krepšinis.lt).
