Šiaulių rajono Bazilionų vidurinėje mokykloje besimokęs A. Sireika vaikystėje kur kas dažniau vaikėsi būtent futbolo kamuolį. Nors mokėsi gerai ir daugelis siūlė studijuoti, pavyzdžiui, pramonės ekonomiką, A. Sireikia visada žinojo, kad jo gyvenimas bus susietas su sportu.
Šiaulių „Šiaulių“ komandai A. Sireika ne kartą yra padėjęs iškovoti Lietuvos krepšinio lygos bronzą, o su vyrų nacionaline krepšinio komanda 2003-aisiais treneris iškovojo Europos čempionato auksą.
Nuo 2002-ųjų dirbo vyriausiuoju treneriu Kauno „Žalgirio“, Kazanės „Uniks“, Vilniaus „Lietuvos ryto“ , „Šiaulių“ klubuose. 2012-aisiais išvyko darbuotis į Japoniją. Grįžęs į Lietuvą treniravo Utenos „Juventus“, o dabar antrą sezoną darbuojasi gimtuose Šiauliuose.
„Tačiau vaikystėje mane labai traukė futbolas. O kada atsirado krepšinis tiksliai net sunku pasakyti, – truktelėjo pečiais LRT.lt kalbinamas A. Sireika. – Man labai keista, kaip dabar jaunimas gyvena“.
– Kas jus stebina labiausiai?
– Jau seniai besu matęs kiemuose žaidžiančius paauglius. Tik matau, kad visi jie paskendę savo telefonuose. Išeinu su šuniuku pasivaikščioti parke ir turiu saugotis, kad nesusidurčiau kakta į kaktą. Nes visi nosis nuleidę į tuos mažus ekranėlius. O mes visą laiką vaikystėje žaisdavome. Visą laiką bėgiojome, sportavome pievose, aikštelėse. Pamenu, kad plyšdavo sportbačiai ir reikėdavo kažką sugalvoti – kišdavaisi kokį nors padą, kad tik galėtumei toliau žaisti. Net neįsivaizduoju, kada mano gyvenime atsirado krepšinis. Viskas buvo įdomu. Pamokos baigdavosi, ar sulaukdavome ilgosios pertraukos, žiūrėk, jau mauniesi sportbačius ir leki žaisti. Sportinių aprangų neturėjome, bet jautėme didelį azartą. O ir panelės susirinkdavo pažiūrėti (šypsosi). Vėliau „susirgome“ stalo tenisu, nes mokyklos koridoriuose stalus pastatė. Kiekvieną pertrauką bėgdavome žaisti, o vėliau pamokose suprakaitavę sėdėdavome. Nuolat būdavome įsitraukę į žaidimus.
– O ką atsakydavote į klausimą: „Antanai, kuo būsi užaugęs?“
– Pamenu, kai aštuntoje klasėje manęs paklausė, ar stosiu į universitetą... Tada mokiausi be trejetų – tik ketvertai ir penketai. Sportuojančiam berniukui tai buvo labai gerai. Tuo metu buvo labai populiarios studijų programos, kurios įmantriai vadinosi, pavyzdžiui, pramonės ekonomika. Pamenu, kai man piršo visas jas, o aš daug negalvojęs atsikirtau: „Ne, aš ten nestosiu, aš žinau, kad mano gyvenimas bus susijęs su sportu“. Visi labai nustebo. Tačiau aš nepasidaviau įkalbinėjimams, nes žinojau, kad darbuosiuosi sporto srityje.
– Nesigailite to sprendimo?
– Oi, kiek kartų aš gailėjausi, kiek kartų keikiau save, klausiau savęs, kas mane pastūmėjo tapti treneriu. Kas galėjo tokią nesąmonę sugalvoti. Bet tai nėra trumpalaikio nusivylimo nuotaikos. Tai laikinas impulsas, kurį išprovokuoja azartas, emocijos. Išsikeikiu, papykstu, o vėliau ramiai pagalvoju, ką galėčiau dabar pasirinkti, jei būtų suteikta tokia galimybė. Įsivaizduokite, Dievas duotų šansą gyvenimą pradėti iš naujo. Pagalvoju ir atsakau, kad viską daryčiau taip pat.
– Esate žmogus, kuris tikrai gali pasakyti, kaip keičiasi krepšinis.
– Kaip ir gyvenimas. Esu ganėtinai senas žmogus, mačiau įvairių santvarkų. Jaunesniems pasakoju, kaip viskas būdavo, o jie žiūri išsprogusiomis akimis ir negali patikėti, kad mėsą ar lygintuvą gaudavome už talonus nusipirkti, kad darbo netrūko.
Pasikeitė gyvenimas, pasikeitė ir krepšinis. Atsimenu, kaip anksčiau žaidėme... Ir mes kalbame ne apie pačius seniausius laikus, kalbame apie tuos auksinius „Žalgirio“ laikus, kai čia Arvydas Sabonis žaidė. Juokingai atrodo. Dabar galėtume drąsiai pasakyti, kad bet kuri jaunimo komanda žaidžia kitaip – gynyba judresnė, visi žaidėjai kur kas labiau universalūs.
Pasižiūrėkime į dabartinį „Žalgirį“ – Brandonas Daviesas, Aaronas White’as – kokie jie ketvirti numeriai? Jie bėgioja kaip lengvaatlečiai. Prisiminkime tuos pačius Shaquille’o O’Neal’o laikus. Visi sprendė, kaip tą trijų durų spintą sulaikyti. Juk NBA neleisdavo dvigubinti gynybos, bausdavo dėl aikštės gynybos. Buvo juk tokie laikai. O dabar visi yra labai universalūs. Kaip ir žmonės gyvenime, visi turi didelį pasirinkimą, ką daryti, bet tiesiog nežino, ką daryti. Ir tą gali, ir aną išbandyk...
Vadybininko darbas tapo labai populiarus. Bet aš sakau, kad tai nėra specialybė. Tai tėra garso signalas. Vadybininkas? Kieno vadybininkas? Specialybę reikia turėti. Štai ir krepšinis atitrūko nuo konkrečios specialybės. Nėra žaidėjų, kurie sau galėtų leisti atlikti tik vieną ar kelias funkcijas aikštėje. Visi yra universalūs.
Puikiai pamenu dienas, kai svajojau, kad pas mus būtų kaip Ispanijos lygoje, kur bet kuri komanda gali nugalėti kitą. O dabar tai ir turime Lietuvos krepšinio lygoje. Štai, „Žalgiris“ – Eurolygos komanda – žaidžia lygiosiomis su „Dzūkija“, „Neptūnas“ sugeba laimėti, „Šiauliai“ tai sugebėjo pernai. Tačiau tai yra pats maloniausias dalykas sporte – sunku nuspėti, kas laimės. Kodėl futbolas yra populiariausias žaidimas pasaulyje? Nes jis yra mažiausiai nuspėjamas.
– Antanai, ar nesunku, gyventi šalyje, kurioje krepšinis yra antroji religija?
– Spaudimas visada yra jaučiamas. Pamenu, kai rinktinėje ir „Žalgiryje“ dirbome su Gintaru Krapiku. Tada pasiskundžiau jam, kad sunku, nėra į ką atsiremti, visi reikalauja. O Gintaras man labai ramiai pasakė: „Nusiramink, o kur tų reikalavimų nėra? Pasižiūrėk, kaip draskosi vaikų treneriai“. Ir jis buvo taiklus. Juk vaikų treneriai tų nervų sudegina ne mažiau negu Eurolygos klubo treneris. Tik atsakomybė kiek kitokia, tačiau žmonės visada tave stebi iš šalies, vertina arba kritikuoja.
O aš dabar turiu paprastą atsakymą į klausimą, ar sunku būti treneriu: pats pasirinkai tokį darbą. Tu pasirinkai egoistinį darbą. Visada privalai nugalėti. Negali pasakyti: „Draugai, pasidalinkime po lygiai“. Ne, čia tokio dalyko nėra. Visą laiką sporte privalai nugalėti. Pasirinkai tokį darbą, tai ir nešk tą naštą. Kritikuoja? Būk malonus, atlaikyk. Norite ramaus ir tolygaus gyvenimo? Sporte? Visada visiems sakau „pasižiūrėkite į kardiogramą“ – ji yra viso organizmo variklis. Ką ji mums rodo? Aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn – trumpos pauzės, bet viskas išsilygina. Taip yra ir gyvenime. Amžiną atilsį treneris Gomelskis sakė, kad gyvenimas yra tarsi zebras: juodas brūkšnys, baltas brūkšnys. Ir kitaip negali būti. Negali būti vien balta spalva, negali būti vien juoda. O aš sakau dar paprasčiau – kiekviena lazda turi du galus. Su tuo reikia susitaikyti, išmokti atlaikyti visus smūgius, reikia ieškoti būdų, kaip įveikti sunkumus.
Esu gyvenimo vėtytas ir mėtytas, todėl dabar dar daugiau mokausi. Labai gera mokykla man buvo Japonija, kurioje visi stengiasi viską daryti dėl žmogaus. Ten negali ateiti ir pasakyti žaidėjui, kad jis turi daryti taip ir ne kitaip. Ten turi išaiškinti, kodėl jis turi taip daryti. Negali žmogui sudaryti nepatogių situacijų – jei jis pirmą kartą darys, ko tu jo prašai, privalai jam išaiškinti, kad jis tai darys tam, kad būtų geresnis ateityje. Tada jis su malonumu dirba. Ir dabar aš pats sau taikau lygiai tą pačią metodiką, stengiuosi daryti tai, ko prieš tai niekada nesu daręs, ieškau naujų sprendimų. Pasijuntu tarsi mokinys, bet tuo gyvenimas ir yra mielas, kad nuolat kažko ieškai naujo, o dar yra smagiau, kad tu kitiems žmonėms nori padaryti gerą, nori pakeisti žmonių likimus, nori, kad jie būtų geresni. Todėl trenerio profesija yra labai gera. Ji negailestinga, bet gera. Juk tu mokai žmones būti geresniais.
– Ar sunku atrasti raktą į jauno sportininko vidų?
– Į šį klausimą nėra tiesioginio atsakymo. Kiekvienas treneris turi savo būdą, apie vieną, žiūrėk, girdime, kad yra diktatorius, kitas labai griežtas, kitas, galbūt, nemėgsta improvizacijos. Visokių juk žmonių yra. Nėra nė vienos teisingos linijos.
Teisingas kelias yra tas, kuris veda į pergales. Bet kelias į žmonių širdis? Jis yra kur kas sudėtingesnis. Niekada negali vienu būdu atrakinti visų spynų. Liepsi kažką žmogui daryti? Jam gali tiesiog trūkti kantrybė. Negali visada būti diktatorius. Ypač, jei nežinai, ar tavo yra tiesa. Tu ieškai, bet ne visada žinai, ar tai yra tiesa. Paprastesnis raktas? Reikia su jais elgtis, kaip su savimi, kaip su savo vaikais.
Taip, aš kartais rėkiu, nusikeikiu, bet žinau, kad dar tos pačios treniruotės metu turiu prieiti prie žaidėjo ir pasakyti, kad jis suprastų, jog aš rėkiu ne dėl to, kad jo nekęsčiau, o dėl to, kad aš nesusivaldžiau, nes man atrodė, kad tai, ką sakiau ne vieną kartą, jis jau turėjo įsiminti. Tuomet visada jam pasakau „Čia ne tavo kaltė, čia mano kaltė, nes aš per mažai išaiškinau arba per daug tavimi pasitikėjau“. Stengiesi parodyti, jog tau rūpi, kad jis būtų geresnis. Bet savęs jis turi ieškoti ir pats. Treneris tėra pagalbininkas, draugas, o ne diktatorius. Raktas yra paprastas: žaidėjui turi parodyti, kad jį myli.
– Ar jums to ilgai teko mokytis?
– Visą gyvenimą. Ir vis dar privalau mokytis. Kodėl? Nes vietoje nestovi tie žmonės, kurie ateina. Vienokie žmonės buvo, kai buvau pradedantysis treneris. Pamenu tada principai buvo paprasti: nenori – priversim, nemoki – išmokysim, nenori – priversim. Tokia buvo sistema. O dabar? Labai šauksi, o jie agentui pasiskųs ir išvažiuos į kitą komandą.
Pasižiūrėkime dabar į krepšininkus. Vieną sezoną stebi ir matai, koks jis geras žaidėjas, bet kitais metais jis pakeičia klubą ir matai, kad jis jau visai kitoks, ne toks geras. Kas nutiko? Juk jo meistriškumas niekur nedingo, traumos nebuvo. Tai reiškia, kad naujoje komandoje jis neturi tokio ryšio su komandos draugais, galbūt jam trūksta paskatinimo, padrąsinimo iš trenerio pusės. Štai būtent čia ir prasideda kalbos apie raktą. Kiekvieną kartą privalai rasti santykį, kad jis už tave galvą guldytų. O kas guldys galvą? Vaikas už tėvą, tėvas už vaiką. Tiesiog manau, kad pirmiausia visus juos turi mylėti, jei nori išmokyti.
– Treneri, neretai girdima frazė „gimęs žaisti krepšinį“. Kaip surasti talentus?
– Daugelis trenerių svajoja apie vadinamuosius „žaidikus“. Anksčiau juos atrasti būdavo paprasčiau – duodavai pažaisti futbolą. Ir matai, koks jis yra „žaidikas“. Jis gali neturėti technikos, bet matai, kad moka apgaulingų judesių – parodė, kad perduos kamuolį į vieną pusę, bet perduoda į kitą, parodė, kad smūgiuos, o ėmė ir sustabdė kamuolį. O kitas, žiūrėk, atrieda kamuolys ir jis spiria su pirštų galais. Na, jis nėra „žaidikas“. Jis taip tiesmukiškai ir krepšinį žais.
Treneriai visuomet svajoja apie tuos „žaidikus“. Talentas – vėliau. Pirmiausia turi būti azartas. Vaikas, kuris verkia po pralaimėjimų... Žiūrėkite, vienas po pralaimėjimo pasiima telefoną ir abejingai jame niurkso, o kitas verkia atsisėdęs ant suoliuko. Būtent į šiuos reikėtų kreipti dėmesį. Nes iš jų gali išspausti. Talentas? Nesvarbu apie kokią sporto šaką bekalbėtume, tačiau jis yra vienas – talentas dirbti. Reikia, kad vaikas norėtų ir nebijotų dirbti. O jau vėliau pamatysi, kad jis turi minkštus pirštus... Tačiau jei jis nenori dirbti, neturi žaismingumo ir nejaučia azarto, niekas nepadės. Matai, kad jis iš vietos pašoka metrą į aukštį? Ir kas, jei jis nieko negalvoja? Kas, jei jo galva skrajoja atskirai? Matai norą dirbti, matai „žaidiko“ savybes ir Dievo duotą gerą sveikatą – šoklumą, greitį? Visą tai sudėjus išeina talentas. Viena savybė dar nereiškia, kad jis bus geras sportininkas.
– Koks yra talentingiausias žaidėjas, su kuriuo jums teko dirbti?
– Arvydas Sabonis. Teko su juo dirbti rinktinėje, teko dirbti, kai jis baigė savo karjerą „Žalgiryje“. Be galo talentingas ir kitus mokantis žaidėjas. Pamenu vieną epizodą, kai teko dirbti „Žalgiryje“. Juk ten jau ne vaikai žaidė, o Arvydas stovi nugara į krepšį su kamuoliu ir sako „Bėk, bėk“. Ir visi prie tritaškio linijos pradeda lakstyti. O, pasirodo, Arvydas šiuos žodžius sako žmogui, kuris stovi jam už nugaros. Įsivaizduokite, jis į jį net nežiūri, bet sako: „Bėk, kodėl tu stovi?“ Visi aikštėje dairosi... O žaidėjas prabėga per nugarą, Arvydas jam kamuolį atiduoda. Taškai. Su A. Saboniu aikštėje? Tu tik bėk, jis paduos. Dabar mokyk nemokęs tokių dalykų... Tai buvo kažkas nerealaus. Labai gaila, kad Arvydas truputį per anksti gimė. Būtų kur kas labiau NBA nuskambėjęs. Ir tai nuvažiavęs virš trisdešimties ten visus mokė žaisti. Iki šiol galima žavėtis tuo, ką aikštėje darė A. Sabonis. Ir perdavimai nebuvo vienintelė jo gera savybė. Ir metimas, ir perdavimai, ir emocijos iki ašarų...
– Sakykite, ar būna apmaudu, kai norite padėti, bet žmogus tos pagalbos nepriima?
– Apmaudu. Kiekvieną kartą galvoju, ką blogai pasakiau. Mano darbas yra padėti žmonėms būti geresniais. Gal tai ir skambus pasakymas, bet aš turiu būti atsakingas tarsi medikas. Jis operuoja ir negali padaryti bet kaip. Aš darau, kad žmogaus likimas pasikeistų. Jei jis bus geras krepšininkas, jei jis nueis žaisti į gerą komandą, jo gyvenimas pasikeis tik į gerą pusę. Žaisi čia, ar žemesnėse lygose, tavo gyvenimas vėl kitoks. Todėl mano darbas nėra tik žaidimas. Esu atsakingas už kiekvieno savo žaidėjo likimą. Todėl kartais būna labai apmaudu, kai neriesi iš kailio, ieškai sprendimų, o jis tau tiesiog atkerta „Niekada nesu to daręs“... Och tu, Dieve, toks spjūvis į veidą. Apmaudu.
– Ar tiesa, kad treneriai naktimis nemiega? Esate suskaičiavęs nemiegotas naktis?
– Tai tiesa, bet tokių naktų neskaičiuoju. Stengiuosi užmigti. Visada stengiuosi nurimti. Pagal horoskopą esu jautis – lyg ramus, kol nesunervina. Jeigu esu susinervinęs, nurimti yra sunku. Jei ir užmiegu, tai kartais vis vien nubundu trečia valandą nakties, pasiimu kokią nors kryžiažodžių knygelę , o ryte nubundu ir randu tą knygelę nukritusią ant grindų apipaišyta įvairiausiomis krepšinio aikštelėmis. Kažką jau, reiškiasi, dariau. Net pats nesuvokdamas. Štai taip tos mintys ateina.
Visada stengiuosi nusiraminti ir visada sau sakau, kad nereikia gyventi praeitimi. Pagalvojai? Pasimokyk. Gyvename tik vieną kartą, nėra kada gyventi praeitimi. Stengiuosi visada šypsotis.
Štai ir dabar „Šiauliai“ nelaimi. O manęs klausia „Kodėl tu šypsaisi spaudos konferencijų metu?“ Ar aš turiu verkti? Jei verksiu aš, liūdės ir žaidėjai. Tiesiog pasakau, kad blogai žaidėme, todėl ir pralaimėjome. Mums reikia pasitempti, reikia augti. Kas turi padėti augti? Aš turiu šypsotis, aš turiu būti tas tėtis, vyresnis draugas, kuris pasakys, kad viskas yra gerai. Reikia kantrybės.
Žinau, kad pasiduoti yra lengviausia. Rėkiantys treneriai? Aš manau, kad jie mažai, turbūt, gyvenime yra matę. Yra dalykų, kurie nebepataisomi. Nuvažiuokite į ligonines, ypač į onkologinę... Pabūkite ligoninėje pusvalandį ir išėję pamatysite, kaip gražu yra gyventi. Kaip gera, kad tavo artimieji neserga. Taip nuslenka visi rūpesčiai, pralaimėjimai. Reikia suprasti, kad gyveni vieną kartą ir nereikia susireikšminti, nereikia nervintis. Tereikia daryti, kad dabar visiems būtų gerai. Taip, žinoma, būtų smagu, jei kas nors ateityje pasakytų: „O pamenate, kaip gražiai „Šiauliai“ žaidė prie Sireikos?“ Smagu, bet vieną dieną nebus Sireikos, bus kitas. Tegul žmonės dabar džiaugiasi. Tokia yra mano svajonė – kad žmonės džiaugtųsi tuo, ką turi dabar.
– Dažnai jums primena laikus, kai „Šiaulių“ klubas puošėsi LKL bronza?
– Ne. Niekas neprimena. Bet aš čia vėl prisiminsiu savo darbą Japonijoje. Ten žiūrovai niekada neišeina iš arenos anksčiau laiko. Lietuvoje, matyt, neįmanoma sulaukti plojimų po pralaimėjimo. O Japonijoje žmonės verkia, ploja, sveikinasi su žaidėjais, laukia jų lauke, nesvarbu, koks yra rezultatas. Ten žmonės supranta, kad krepšininkai stengiasi. Ir savo vyrams visada sakau: „Jei pralaimėsite, tai pralaimėkite taip, kad žmonės verktų salėje ir sakytų, kad buvo gražu, bet mūsiškiai pralaimėjo, nes varžovai buvo stipresni“.
Štai ko aš noriu išmokyti mūsų žmones. O dabar? O dabar darome tai, ką galime. O medaliai? Kabo jie kažkur. Manote, jais kas nors domisi? Reikia gyventi dabartimi – nei čia tos garbės, nei tų medalių neprikaupsi. Reikia gražiai žaisti dabar ir džiuginti žmones.
