1988 metų rugsėjo 30 dieną Seulo olimpiados finale Aleksandro Gomelskio treniruojama SSRS rinktinė su keturiais lietuviais – Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Valdemaru Chomičiumi ir Rimu Kurtinaičiu – įveikė Jugoslaviją 76:63 ir pasidabino aukso medaliais.
Apie tai, kas prieš 30 metų vyko Pietų Korėjos sostinėje Seule, jubiliejaus proga V. Avramenka papasakojo rusų žurnalistui Jurijui Volochovui.
Įsikalbėjęs gydytojas pažėrė pikantiškų faktų apie rinktinės superžvaigždę A. Sabonį ir kitus į vieną komandą suburtus geriausius tuometinius krepšininkus.
***
Didžiausias ir svarbiausias sovietinės rinktinės stratego A. Gomelskio uždavinys prieš olimpiadą buvo išspręsti A. Sabonio dalyvavimo olimpinėse žaidynėse klausimą. Anot gydytojo, antrą Achilo sausgyslės operaciją ištvėrusio milžino pasirodymas olimpiadoje prilygo fantastinei istorijai.
V. Avramenka pasakojo, kad lietuviai labai saugojo savo „nacionaliniu paveldu“ tapusį Sabą.
„Jų mokslininkai atvyko į sporto ministro Marato Gramovo kabinetą, išvyniojo plakatus, grafikus, kur buvo teigiama, kad dukart trūkusi Achilo sausgyslė 221 cm ūgio žmogui – tai jau viskas. Vėliau pas ministrą atžygiavo Maskvos mokslininkai, kurie tvirtino, kad vidurio puolėjas galės žaisti olimpiadoje. Diskusija truko kelias dienas, Aleksandras Gomelskis atvyko į Novogorską ir nusprendė pasitarti su manimi. Aš jam buvau viskas: dešinė ir kairė ranka, daktaras, antras, trečias ir dešimtas vadybininkas.
Jis paklausė: „Ką daryti?“ Aš pasiūliau: „Ogi nuvežame Sabą pas M. Gramovą ir tegul ten jis pats pasako“. A. Gomelskis taip ir padarė, o A. Sabonis pasakė: „Užteks, <...> važiuoju į olimpiadą“. Iš tikrųjų, Sabas prie sporto ministro pavartojo keiksmažodį, tačiau rusiškai jis nelabai gerai kalbėjo ir nežinojo, kad tas žodis ne visai tinkamas“, – prisiminė gydytojas.
„Koja mano. Noriu į olimpiadą ir važiuosiu“, – anot gydytojo, pareiškė A. Sabonis.
Komanda rinkosi iš dviejų latvių
SSRS rinktinės stratego laukė dar vienas sudėtingas sprendimas – kas taps tryliktuoju – nereikalingu žaidėju. Rinktis teko tarp latvių Valdžio Valterio ir Igorio Miglinieko.
„Likus 2 metams iki olimpiados A. Gomelskis buvo surinkęs 30 kandidatų į pirmąją treniruočių stovyklą Novogorske ir pasakė: „Aš iš jūsų išspausiu 12 arklių ir laimėsiu olimpiadą“. Prieš žaidynes liko apsispręsti dėl 13-o žaidėjo ir A. Gomelskis priėmė išmintingą sprendimą – leido balsuoti likusiems rinktinės žaidėjams. Tačiau, kai paprašė balsuoti už Miglinieką ir Valterį rankos nekilo. Supykęs A. Gomelskis rėžė: „Aš pulkininkas, velniai rautų, sakau jums: kas nebalsuos, nevažiuos į olimpiadą“. Šešis balsus gavo I. Migliniekas, penkis – V. Valteris“, – tęsė pasakojimą V. Avramenka.
A. Gomelskis ir sako: „Na, viskas, Valteri, atleisk. „Banditai“ balsavo, važiuoja Migelis“. V. Valteris atsistojo, akyse – ašaros: „Broliai, ačiū už 4 geriausius metus gyvenime, kuriuos išgyvenau su jumis“. Ir išėjo. Daugelis po tokio jautraus momento susigraudino“.
70 proc. gydytojo laiko Seule – Sabui
Seule V. Avramenka turėjo pasiraitoti rankoves – rinktinės gydytojo laukė itin daug darbo:
„Seule ėjau miegoti trečią nakties, o kėliausi penktą ryto. Per parą miegojau po dvi valandas. 70 proc. viso laiko dirbau su A. Saboniu, kitus 30 proc. – su likusia komanda, – pasakojo V. Avramenka. – Sabui taikiau išskirtinę metodiką – kontrastines vonias, fizioterapiją, elektros įtampą. Iš ryto atsinešdavau 20 kg ledo. Arvydas iš pradžių laikė koją vonioje, kurios temperatūra 52 laipsniai, paskui koją kišdavome į ledą. O kur dar tepalai, įvairūs kremai prieš kiekvieną treniruotę“.
Pirmose rungtynėse A. Gomelskis metė į aikštę metus nežaidusį A. Sabonį, kad jį įtrauktų į komandą, tačiau patyrė pralaimėjimą jugoslavams. Treneris nuramino žaidėjus, o laikraščius, kuriuose pasipylė kritikos lavina, išmetė į šiukšlių dėžę.
Svarbus psichologiškai momentas buvo prieš pusfinalio rungtynes su JAV.
Nebijokite, įveiksime tuos amerikiečius
„Jei finale su amerikiečiais žaistume, sidabras būtų jau garantuotas, o dabar šansų nėra“, – kalbėjo autobuse A. Sabonis. Jam pritarė A. Volkovas: „Nepasisekė mums.. Galvojau, finale su amerikiečiais susigrumsime, o čia... Šansų nėra“. Tai nugirdęs rinktinės gydytojas išklojo viską A. Gomelskiui. Pastarasis griebė mikrofoną autobuse ir rėžė: „Vaikėzai, nebijokite! Įveiksime tuos amerikiečius“.
Drabužinėje treneris prieš rungtynes kalbėjo 20 minučių, iš jų 15 – ne apie krepšinį, o apie sielą, žmogaus gyvenimą žemėje. „Tuo metu tvarsčiau žaidėjus. Tikrinau – pulsas 50. A. Gomelskis sugebėjo kiekvienam giliai sielą užkabinti, rasti pačią jautriausią stygą. Savo kalbą jis baigė taip: „Vaikinai, aš su jumis. Kartu eisime į apkasus. Suplėšome juos!“ Tikrinu žaidėjų pulsą – 105-115. Atsimenu jų akis ir veido išraiškas: mirsime, bet laimėsime“, – kalbėdamas su „Sovsport“ žurnalistu teigė V. Avramenka.
Aišku, po pergalės prieš JAV emocijos buvo tokios, tarsi jau laimėtas finalas. SSRS rinktinė verkė iš džiaugsmo, JAV – iš nevilties. A. Gomelskis tuomet sakė: „Jei pralaimėsime jugams, būsime visiški šikniai. Tai nusikaltimas“.
Kaip ant sparnų žaidusi SSRS rinktinė finale nugalėjo Jugoslaviją.
„A. Gomelskis priėjo prie manęs, nusiėmė akinius ir įsidėjęs į kišenę tarė: „Atėjo tas gyvenimo momentas, kai esu laimingas. Einu į aikštės vidurį. O tu imk banditus, laikas mane pamėtyti į orą“.
Ir viską taip išklojo ramiu balsu, lyg nieko nebūtų įvykę. Arena gaudžia, komanda iš džiaugsmo kraustosi iš proto, o jis visiškai ramus. Kai pirmą kartą trenerį stipriai išmetė į orą, suspėjau pagalvoti: „Nesugaus – ištikš ant parketo“, – dalijosi prisiminimais gydytojas.
Šampanas iš šiukšlių kibiro ir dėžė konjako nuo Petrovičiaus
A. Sabonis dar prieš finalą gydytojui prisipažino: „Pastipsime, bet laimėsime. Susitariau su sirgaliais, kad atneštų dvi dėžes šampano“. Ir išties, po pergalės dvi dėžės buvo pristatytos į drabužinę.
„Sabas paprašė, kad surasčiau kibirą. Kokį čia kibirą galima rasti? Kampe stovėjo tik plastmasinis kibirėlis, į kurį metėme šiukšles, tvarsčių likučius. Sabas iškratė iš jo turinį, supylė 10 šampano butelių, sumetė visus aukso medalius ir paleido per rankas. Užėjo ir dideli viršininkai pasveikinti“, – tęsė V. Avramenka.
Vėliau jis kartu su A. Saboniu, R. Kurtinaičiu, Š. Marčiulioniu ir Valerijumi Tichonenka buvo pakviesti į dopingo kontrolę. Iš dviejų jugoslavų vienas buvo Draženas Petrovičius.
„Dopingo kontrolėje išbuvome gal dvi valandas. Komandos jau buvo grįžę į olimpinį kaimelį, o mūsų laukė mikroautobusas. Pakeliui D. Petrovičius paprašė sustoti prie parduotuvės. Iš jos grįžo su dėže konjako „Napoleon“ ir įteikė Sabui. Didis krepšininkas ir žmogus“ – pabrėžė gydytojas.
„Samsung“ prezidento dovanos, kuriomis patikėjo ne visi
O olimpiniame kaimelyje įsisiūbavo šventė. Kaip prisimena gydytojas, pas krepšininkus ėjo visi, kas netingėjo – kas su savo stipresniais gėrimais, kas tuščiomis rankomis.
„Gėrimai liejosi upe. Trečią valandą nakties prasidėjo dainos ir šokiai. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas tuomet paskambino SSRS sporto ministrui ir sako: „Maratai, sveikinu su pergale, bet olimpiada tęsiąsi. Rytoj startuoja daug sportininkų. Nuraminkite nugalėtojus“. Sporto ministras paskambino A. Gomelskiui, o šis nusiuntė mane raminti vaikinų. Atėjau. Ką ten nuraminsi! Pusė olimpinio kaimelio susirinko mūsų gyvenamajame bloke“, – pasakojo jis.
A. Gomelskis sugalvojo triuką, kaip nuvaryti visus miegoti – liepė V. Avramenkai perduoti žaidėjams tokius žodžius: „Pasakyk, kad man skambino „Samsung“ direktorius – visai komandai dovanoja televizorius su įmontuotu vaizdo magnetofonu. Visiems reikia būti 7 val. ryto autobuso stotelėje priešais „Samsung“ gamyklą“.
Ryte išėjo visi, išskyrus A. Sabonį, R. Kurtinaitį ir A. Volkovą. Pastarasis išeinantiems dar šaukė per langą: „Kur jūs einate, kvailiai“.
Rinktinės žaidėjai stotelėje laukė visą valandą. Joks autobusas neatvažiavo, o krepšininkai spjaudėsi ir liejo įtūžį ant A. Gomelskio. „Vėliau A. Volkovas man sakė: „Visa tai nesąmonė, pažįstu tėtį. Koks „Samsung“ prezidentas 5 val. ryto skambins A. Gomelskiui“, – juokėsi gydytojas.
Įdomu, kad po pergalės finale SSRS krepšinio rinktinė pirmą kartą nuėjo pusryčiauti per visą tą laiką Seulo olimpiadoje.
„Mūsų komanda vienintelė nevyko pusryčiauti. Sutaupėme rytais dvi valandas miego. Iki restorano pėsčiomis buvo 25 minutės, tiek pat atgal. Pats eidavau ten kasryt ir nešiau maistą į mūsų bloką. Kai vaikinai atsikeldavo 9 val. ryto, jau rasdavo patiektus pusryčius“, – pasakojo V. Avramenka.
Daktaras atvyko į 30 metų pergalės minėjimo šventę Vilniuje, kuri vyko rugsėjo pradžioje. Į sporto barą „Stars and Legends“ Vilniuje sugužėjo šie legendinės rinktinės žaidėjai: Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Igoris Migliniekas, Sergejus Tarakanovas, Valerijus Tichonenka ir Aleksandras Volkovas.
Deja, bet trijų 1988-tųjų auksinio dvyliktuko narių – Valerijaus Goborovo (1989 m. žuvo avarijoje), Viktoro Pankraškino (1993 m. mirė nuo tuberkuliozės) ir Aleksandro Belosteno (2010 m. mirė nuo plaučių vėžio) – jau nėra. 2005 metais užgeso ir vyriausiojo trenerio Aleksandro Gomelskio gyvybė.
