Paminėti jau trečiąjį istorinės pergalės jubiliejų sekmadienio vakarą į sporto barą „Stars and Legends“ Vilniuje sugužėjo šie legendinės rinktinės žaidėjai: Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Igoris Migliniekas, Sergejus Tarakanovas, Valerijus Tichonenka ir Aleksandras Volkovas.

LKF prezidentas A. Sabonis į vakarą atskubėjo vėluodamas porą valandų, tik apie 22 val. – tiesiai iš „Siemens“ arenos, kur vyko draugiškos Lietuvos ir Latvijos rungtynės. Jas 97:80 laimėjo latviai. Šią dvikovą, tik TV ekranuose, stebėjo ir kiti buvusios SSRS olimpinės rinktinės krepšininkai.

Deja, bet trijų 1988-tųjų auksinio dvyliktuko narių – Valerijaus Goborovo (1989 m. žuvo avarijoje), Viktoro Pankraškino (1993 m. mirė nuo tuberkuliozės) ir Aleksandro Belosteno (2010 m. mirė nuo plaučių vėžio) – jau nėra. 2005 metais užgeso ir vyriausiojo trenerio Aleksandro Gomelskio gyvybė.

A. Gomelskis prieš Seulo olimpiadą savo auklėtiniams pažadėjo padėti išvykti į užsienį, jei šie laimės auksą, ir savo žodį ištesėjo: Marčela 1989 m. pakėlė sparnus į NBA, Sabas su Choma – į Ispaniją, Valjadolido „Forum“ klubą, o Kurtis – į Vokietijos „Hagen“.

Iš Pietų Korėjos sostinės grįžusių olimpinių čempionų namuose dar laukė ir premijos po 3500 JAV dolerių.

„1988-tieji man buvo tie metai, kai įrodžiau sau ir kitiems, kad galiu žaisti, nes prieš tai trejus metus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986 – aš vis būdavau tryliktas rinktinėje ir jau buvau sumąstęs kabinti sportbačius. Tai buvo mano, kaip žaidėjo, brandos ir proveržio metai. Be to, mes tada sau tam tikra prasme išsipirkome bilietą į kitą gyvenimą ir laisvę“, – patvirtina Š. Marčiulionis, Seule rinkęs net po 18,1 taško.

Jis pridūrė, kad tokius susitikimus, ko gero, reiktų rengti ir dažniau, nes niekas nežino, kaip bus po dar vieno dešimtmečio – ar visi 30-mečio dalyviai begalės prisijungti.

Jam pritarė V. Tichonenka: „Susitinkame ne taip dažnai, kaip norėtume. Susitinkame kas 10 metų ir tai yra neteisinga. Atskirai visi susitinkame daug dažniau. Atskleisiu nedidelę paslaptį – Sabonis pažadėjo, kad nuo šiol susitiksime kiekvienais metais. Tikiuosi, kad tai išpildysime. Žmonės jau išeina, mes netampame jaunesni“.

Buvęs sunkusis krašto puolėjas pasidžiaugė, kad visi, kurie laimėjo Seulo olimpinį auksą, liko krepšinyje. Pats V. Tichonenka grįžo į Kazachstaną, iš kur ir pateko į rinktinę, ir pastaruosius 7 metus dirba generaliniu „Astanos“ klubo vadybininku.

„Krepšinis – mūsų gyvenimas. Žinoma, mes jau nebe tie, kaip prieš 30 metų. Galva tapo išmintingesnė, tačiau kojos, nugara, apskritai fiziškai viskas silpsta“, – sakė jis.

Paprašytas pasakyti ryškiausią prisiminimą iš Seulo olimpiados, legendinis krepšininkas nenorėjo giliai nerti į atminties gelmes: „Po 30 metų tikriausiai daug ką pamirštame, nesinorėtų kažko prisigalvoti. Svarbiausia, kad padarėme tai, ko niekas nesitikėjo – pusfinalyje įveikėme amerikiečius, o finale nugalėjome jugoslavus, kuriems nusileidome pirmose olimpinio turnyro rungtynėse. Tai niekada iš atminties neišsitrins“.

Įdomu, kad SSRS triumfas Seule pakeitė ir krepšinio istorijos tėkmę. Po to, kai 1988 m. sovietų rinktinė su keturiais lietuviais priešakyje olimpinių žaidynių pusfinalyje 82:76 nugalėjo iš NCAA žaidėjų sudarytą JAV komandą, o paskui iškovojo ir auksą (finale 76:63 prieš Jugoslaviją – Krepšinis.lt), FIBA nusprendė imtis permainų.

Iki tol Tarptautine krepšinio mėgėjų federacija („Federation Internationale de Basketball Amateur“) besivadinusi organizacija atsikratė paskutinio žodžio ir suteikė leidimą olimpiadoje bei kituose didžiausiuose tarptautiniuose turnyruose dalyvauti ir krepšinio profesionalams – taigi ir žaidėjams iš NBA lygos.

Amerikiečiai tuo pasinaudojo ne iš karto, bet su trenksmu – 1992 m. į Barseloną atsiuntė JAV „Svajonių komandą“, kuri iki šiol laikoma stipriausia bet kada surinkta bet kurios sporto šakos komanda pasaulyje.

Taip jau išpuolė, kad su šia monstriška varžove teko susitikti ir ką tik suformuotai nepriklausomos Lietuvos rinktinei. Tuomet jėgas mūšiui dėl trečios vietos su NVS atstovais taupę mūsiškiai negalėjo nieko padaryti prieš itin užsivedusias NBA garsenybes ir gavo pamoką 51 taško skirtumu – 76:127.

Tačiau nesėkmė pusšimčio taškų skirtumu jau kitą vakarą neberūpėjo niekam, nes Lietuvos vyrai laimėjo mažąjį finalą 82:78 ir pirmą kartą istorijoje iškovojo olimpinio krepšinio turnyro bronzą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (200)