Robertai Mizgerytei – 22-eji. Efektyviausia LMKL reguliariojo sezono krepšininkė šią savaitę netikėtai padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Lietuvos jaunimo rinktinės lyderė atsisakė patrauklių užsienio klubų pasiūlymų, garbės ateityje apsivilkti nacionalinės komandos aprangą ir, kas žino, gal net galimybės tapti trečia istorijoje WNBA lietuve.

Talentinga klaipėdietė neįvardijo konkrečios savo pasitraukimo priežasties, bet užsiminė, kad krepšinis – ne amžina profesija, čia vyrai uždirba keliolika kartų daugiau nei moterys, o ir tą atlyginimą gauni tik 7 mėnesius per metus bei neturi jokių socialinių garantijų.

Lietuvos krepšinio komentatoriai garsiai piktinasi savo gaunamomis algomis ir honorarais – jie už vieną Eurolygos transliaciją į rankas tegauna viso labo apie 65 eurus. Tačiau labai panaši kukli suma už vieną mačą Lietuvoje vidutiniškai yra atseikėjama ir profesionaliai krepšininkei, kuri per mėnesį iš viso sukrapšto apie 500 eurų.

„Mes gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kuomet vyras visuomet yra aukščiau už moterį. Pagal vyrų samprotavimą, kur turi būti moterys? Virtuvėje. Jau nuo pat mažens yra skirstoma: mergaitė turi būti graži, liekna, gimdyti vaikus ir būti namuose. Moteris krepšininkė yra pasirinkusi ne tą, kas jai yra nubrėžta visuomenėje. Kitaip sakant, tai yra stereotipų laužymas“, – pastebi viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.

Sunku tuo patikėti, bet net šiuolaikinių olimpinių žaidynių tėvas Pjeras de Kubertenas moterų sportą yra apibūdinęs kaip žmogaus akiai „neestetišką reginį“, o jų dalyvavimą olimpiadoje laikė „nepraktišku, neįdomiu ir netinkamu“, nors kelioms joms ir buvo leista pasirodyti 1900 m. Tik po 112 metų Londone bent po vieną moterį buvo kiekvienos šalies dalyvės delegacijoje.

Neseniai didelis skandalas kilo JAV, kur apie lyčių nelygybę sporte prabilusi stipriausios pasaulyje moterų krepšinio lygos (WNBA) žvaigždė sukėlė tikrą audrą.

Dažnu atveju net šimtais kartų besiskiriantis vyrų ir moterų užmokestis sporto aikštelėse – kas tai: seksizmas ar objektyvūs rinkos dėsniai?

Dirba dviem etatais – uždirba tik šimtadalį to, ką vyrai

Į Los Andželą persikėlęs LeBronas Jamesas šį sezoną per tris sekundes uždirbs tiek, kiek vidutinė LMKL žaidėja per mėnesį, o per minutę – netgi daugiau nei ši per metus. Ir jis net nebus geriausiai apmokamas NBA krepšininkas.

Tačiau kosmines sumas pasiekę NBA atlyginimai niekaip nepalietė JAV moterų krepšinio. Ir viena garsiausių dabartinių WNBA žaidėjų Skylar Diggins-Smith nusprendė netylėti – iškėlė į viešumą kontroversiškus faktus ir skaičius.

„NBA žaidėjams atitenka apie 50 procentų lygos pajamų, o WNBA krepšininkėms – tik apie 20 proc. Neįtikėtina, bet mes net negauname tiek pat procentų nuo įplaukų kaip vyrai. Žmonės bando nustumti šį faktą sumenkindami moteris teigdami, kad jų krepšinis nėra toks įdomus kaip vyrų. Tačiau mums net nemokamas toks pat procentas! Ir marškinėlių pardavimai... mes negauname ničnieko už juos, skirtingai nei vyrai. O mano marškinėliai paskutinius trejus-ketverius metus nuolat yra tarp TOP-5 perkamiausių lygoje.
Skylar Diggins-Smith
Bet ką aš turėčiau pasakyti savo dukrai? Ji niekada neuždirbs tiek pinigų, kiek vyras. Ji niekada negaus tiek, kiek gaus mano sūnus.

Aš esu daugiausiai uždirbanti Dalaso „Wings“ narė (apie 110 tūkst. JAV dolerių per sezoną – Krepšinis.lt). Tuo metu brangiausias Dalaso „Mavericks“ žaidėjas Harrisonas Barnesas šiemet susižėrė 24 mln. JAV dolerių. Jis – jaunesnis už mane. Ar žinote jo statistiką? Ar jis – „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis? Tai nieko nereiškia. Aš esu išrinkta į geriausią simbolinį WNBA lygos žaidėjų penketą ir jau tris kartus dalyvavau „Visų žvaigždžių“ mače.

Žinoti tai ir matyti, kokie pinigai mokami vaikinams, kurie yra atsarginiai ir niekada net nepasirodo ant parketo... Man trūksta žodžių. Gaila, kad vyrai gauna daugiau pinigų už tą patį ar net mažesnį kiekį darbo.

Moterys krepšinį žaidžia ištisus metus ir vyksta į užsienius, kad galėtų uždirbti daugiau. Man to dar neteko daryti, bet 90 proc. WNBA žaidėjų išvyksta kur nors ir žaidžia 12 mėnesių be pertraukų. Tai yra siaubinga kūnui, tikra kankynė.

Mūsų rungtynių beveik niekada nerodo per TV! LeBronas yra vienas geriausių atletų pasaulyje ir ESPN pirmiau parodys, ką jis valgė per dieną nei WNBA rungtynių santrumpą.

Dar yra kelionės. WNBA laikosi politikos, kad visos komandos privalo skraidyti komerciniais lėktuvais su paprastais keleiviais. Kai šie paklausia, kodėl neturime nuosavų, net nežinau, ką atsakyti. Tai absurdiška. Lygai turėtų būti gėda, kad nesudaro mums sąlygų būti sėkmingoms, nors turime geriausią produktą. Mūsų palaikyti ateina Dwightas Howardas, Kobe Bryantas su savo vaikais, bet niekada nemačiau užsukusio Marko Cubano.

Visada susimąstau: jei turėčiau sūnų ir dukrą, ką jiems pasakyčiau? Ką turėčiau patarti dukrai, jei jos svajonė būtų žaisti WNBA? Ką turiu perduoti jaunoms merginoms iš viso pasaulio, kurios žiūri į mus kaip į superherojes ir trokšta būti tokiomis pat kaip mes?

Mes tai darome ne vien tik dėl pinigų – mes mylime krepšinį, mums patinka varžytis. Tai geriausia, konkurencingiausia lyga pasaulyje. Tik 1 procentas visų žaidžiančių krepšinį pasiekia tokį lygį.

Bet ką aš turėčiau pasakyti savo dukrai? Lyčių lygybės nebuvimas ir praraja tarp mūsų algų visada buvo ir bus, kad ir ko ji imtųsi. Ji niekada neuždirbs tiek pinigų, kiek vyras. Ji niekada negaus tiek, kiek gaus mano sūnus“, – iš širdies rėžė S. Diggins-Smith.
Jurgita Štreimikytė-Virbickienė
Tai yra iškreipta. Jeigu nori pažiūrėti į moters kūną, yra striptizo barai. Eikite ten ir žiūrėkite, pamatysite viską, ką tik norite gražaus.

Jos šauksmas sulaukė palaikymo ne tik iš kitų WNBA žaidėjų, bet ir NBA superžvaigždės Stepheno Curry, su žmona auginančio dvi dukreles.

„Noriu, kad jos augtų tikėdamos, jog gali svajoti apie bet ką. Kad siektų savo karjerų, o su jomis būtų elgiamasi sąžiningai Ir žinoma, mokama lygiai“, – vylėsi S. Curry.

Kol kas taip, bent jau krepšinio pasaulyje, deja, nėra. Net ir per du darbus – JAV ir Europoje – besiplėšydamos WNBA žaidėjos nuo geriausių NBA vyrukų atsilieka šimteriopai: tas pats S. Curry artimiausią sezoną uždirbs net 37,5 mln. JAV dolerių, kai labai retai kuriai krepšininkei pavyks užsitarnauti vieną šimtąją to – 375 tūkst. JAV dolerių.

Nelygybė – tiesiog šokiruojanti

Algų nelygybė tarp skirtingų lyčių išsikerojusi plačiau – ji tarpsta ne tik krepšinyje: 2018 m. įtakingo žurnalo „Forbes“ paskelbtame 100 turtingiausių atletų sąraše nėra nė vienos moters – prieš metus į šį „berniukų klubą“ įsiterpė vienintelė Serena Williams.

„Seksizmas sporto industrijoje yra išplitęs nuo mėgėjų iki elitinio lygio“, – tikina už lyčių lygybę kovojančios organizacijos „Un Women“ atstovė Beatrice Frey.

„Sportas vis dar yra ta sritis, kurioje itin stipriai dominuoja vyrai. Kai kuriose sporto šakose ta nelygybė tiesiog šokiruojanti“, – antrina „Women on Boards“ vykdomoji direktorė Fiona Hathorn.

TIK FAKTAI:

Visgi egzistuoja keli pavyzdžiai, kai moterys ir vyrai sporte yra traktuojami vienodai, t. y. įvertinami tai pačiais pinigais.

Štai prestižinis teniso „US Open“ turnyras dar 1973 metais sulygino prizinius fondus skirtingų lyčių varžyboms. Prireikė kelių dešimtmečių, bet šį žingsnį žengė ir kiti trys „Grand Slam“ serijos turnyrai: 2001 m. „Australian Open“, 2006 m. „Roland Garros“, o 2007 m. – ir konservatoriškasis Vimbldonas.

Šį savaitgalį Niujorke finišuosiančio „US Open“ nugalėtojui vyrui ir laimėtojai moteriai atiteks po tiek pat – 3,8 mln. JAV dolerių, nors vyrų mačai paprastai ir trunka kone dvigubai ilgiau, nes yra žaidžiami iki trijų laimėtų setų, o ne dviejų, kaip moterų.

Tarptautinė lengvosios atletikos federacija taip pat sulygino išmokas Pasaulio čempionato ir „Deimantinės lygos“ prizininkams.

Tokia pati praktika taikoma ir čiuožime, šaudyme, tinklinyje, nardyme, buriavime, burlenčių sporte, tekvondo, kai kuriose dviračių varžybose.

O futbole – kaip krepšinyje: vyrų ir moterų čempionatai – tarsi skirtingi pasauliai. Štai 2015 m. planetos moterų pirmenybėse triumfavusi JAV rinktinė gavo 2 mln. dolerių, o 2018 m. analogiškame vyrų turnyre nenugalėta Prancūzija – net 38 mln. Beje, bendras moterų Pasaulio taurės prizų puodas tesudarė 2,6 proc. viso vyrų varžybų fondo.

„Teisybę pasakius, net baisu komentuoti“

1997 m. Europos čempionei J. Štreimikytei-Virbickienei savo laiku pačiai teko augti LMKL, tada krimsti legionierės duoną Europoje, o vėliau netgi užsukti ir į WNBA virtuvę.

Ji išsamiame interviu Krepšinis.lt papasakojo apie krepšinio pinigus, visuomenės požiūrį į moterų sportą, ją vis dar sukrečiančius komentarus ir atviras patyčias iš krepšininkių.

– Jurgita, DELFI žiniomis, Vilniaus miesto savivaldybė per pastaruosius trejus metus Vilniaus „Rytui“ skyrė 4 mln. eurų, Vilniaus „Žalgiriui“ – 3,1 mln., o „Kibirkščiai“ – 0,5 mln., t. y. aštuoniskart mažiau nei vyrų komandai. Kaip manote, ar tai adekvačios sumos?

– Nežinau, ta diskusija labai sudėtinga. Mes kartais džiaugiamės, kad mums išvis skiria. Sunku ką ir sakyti. Teisybę pasakius, net baisu komentuoti, nes tu nežinai, kokia reakcija gali būti. Nereikia reikalauti tada rezultatų. Mes suvokiame tą situaciją tokią, kokia ji šiuo metu yra, ir esame dėkingi, kad remia, leidžia būti tam klubui.

Manau, kad tas pats „Rytas“ ar „Žalgiris“, norėdami kažkur pakilti, irgi pagal savo biudžetus nesiekia to finansų lygio.
Skylar Diggins-Smith
LeBronas yra vienas geriausių atletų pasaulyje ir ESPN pirmiau parodys, ką jis valgė per dieną nei moterų krepšinio rungtynių santrumpą.

– Naujasis Moterų krepšinio lygos direktorius Giedrius Gustas nori, kad vidutinis žaidėjų atlyginimas Lietuvoje siektų 500 eurų. To užtektų ar jie – labai įvairūs?

– Jie – įvairūs. Yra tam tikrų pozicijų, kuriose žaidėjų konkurencija labai didelė, o yra tokių, kur nėra absoliučiai jokios konkurencijos. Ten, kur yra konkurencija, tie atlyginimai yra vienokie, o ten, kur jos nėra, – kitokie. Galbūt žaidėja net nėra jo verta, bet komanda neturi pasirinkimo ir ta rinka net išsikreipia.

Tokiu atveju žaidėja, vertindama save, palypėja laipteliu į viršų, nors pagal idėją ne visada to nusipelno. Ir kai nutinka taip, kad „op“ ir nebėra klubo, reikia važiuoti į užsienį, pamato, kad ten tokių kaip ji – tokia didelė rinka ir tiek žmonių, kad truputį gauna per galvą ir ima klausti savęs: „O kodėl dabar aš čia?“ Juk kiekvienas koledžas kasmet išleidžia tiek amerikiečių.

– Bet sutikite, 500 eurų yra nedidelė suma.

– Tai yra nedidelė suma. Bet iš kitos pusės – kas ją gauna. Ar tai studentė, ką tik baigusi mokyklą, kuri derina sportą su studijomis ir kurią galbūt apgyvendina kažkur, gal dar parūpina ir maitinimą, kol ji nuspręs, ko nori. Ar tai profesionalė, kuri tik žaidžia krepšinį ir nori iš to gyventi. Tada tai yra tikrai mažai.

Kai derini mokslus su sportu, tu nesi profesionalas, tu esi pusinis, nes negali savęs skirti vien tik krepšiniui. Bet jei pasirenki tą kelią, ta suma turėtų būti tokia, kad galėtum išgyventi.
Jurgita Štreimikytė - Virbickienė

– Praėjusį sezoną „Kibirkštis“ per 7 mėnesius sužaidė 43-ejas rungtynes. Jei padalintume vidutinį lygos deklaruojamą atlyginimą, išeitų, kad už vieną mačą krepšininkės gavo apie 70-80 eurų, tiesa?

– Jei skaičiuosime tik už rungtynes, tada taip. Tai kodėl „Kibirkštis“ ir perėjo iš Europos taurės turnyro į Rytų Europos lygą (EEWBL)? Vien dėl to, kad tai vyksta turais, savaitgaliais, o kokybė praktiškai panaši. Nereikia merginų išimti iš studijų vidury savaitės. Lietuvoje nėra sudarytos sąlygos studijuoti ir sportuoti ar kažką kitą veikti, nes labai sudėtinga suderinti.

– Gal žinote, ar LMKL yra žaidėjų, kurios galbūt ne tik studijuoja, bet dar ir uždarbiauja kitur, ne krepšinio aikštelėse?

– Tiksliai nežinau, bet manau, jų po truputėlį atsiras. Taip jau yra mažose šalyse – tai vyksta Skandinavijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, daug kur.

Aš prisimenu, kad net tais laikais, 1997 m., kai mes žaidėme su Vokietija, kuri buvo labai stipri, iš tos komandos pusė, gal daugiau dirbo. Marlies Askamp (Vokietijos rinktinės žvaigždė, pirmoji europietė WNBA lygoje – Krepšinis.lt) dirbo banke, o vakarais eidavo į treniruotes, derino darbą su profesionaliu sportu.

Čia vėlgi: ką tu pasirenki? Jei negali gyventi be krepšinio, jis tavo kraujyje, tu matai tik jį, tai eini, augi, ieškai, jei netelpi Lietuvoje, toliau. Bet jeigu tu nematai savęs 100 procentų arba neturi gebėjimų, matai, kad būsi tik vidutinė ir neišgyvensi, tada derini darbą su krepšiniu. Tai nėra kažkas tokio labai tragiško.

– O jums pačiai karjeros metu niekada neteko prisidurti iš kitos veiklos?

– Ne, nes aš mačiau tik krepšinį, 10 metų kvėpavau tik tuo. Buvau visiška egoistė krepšinio atžvilgiu, tai buvo mano gyvenimo būdas. Paskui atsirado šeima, keitėsi vertybės. Bet tu turi pasirinkti savo kelią, nes jeigu bandysi sėdėti ant dviejų-trijų kėdžių, tu išsibarstysi.

– Kaip reagavote į žinią apie R. Mizgerytės pasitraukimą iš krepšinio?

– Ji turėjo gerą sezoną. Man net trys treneriai rašė, klausė, gal žinau gerą ketvirtos-penktos pozicijos žaidėją, ir aš jos pavardę tikrai minėjau. Manau, kad jei ji būtų norėjusi, ji užsienyje būtų gavusi normalią sutartį. Nesakau, kad ten kažkas tokio, bet Prancūzijos ir Ispanijos antros lygos, jeigu netempi pirmos. Sicilijos ekipa ieškojo tokios krepšininkės. Vėliau viskas priklauso nuo to, kaip pasirodysi pirmais metais, kurie legionierei būna sunkūs, bet jei užsikabini, tada 6-8 metus gali ramiai pražaisti.

Žinoma, jei moteriai atsiranda antra pusė, atsiranda kitų prioritetų, tada sprendi, ko tu nori. Aš sakau, buvau egoistė, būčiau važiavusi nesvarbu kur.

– Jurgita, jūs ne tik žaidėte vietiniame fronte, Eurolygoje, Lietuvos rinktinėje, bet tris sezonus išbandėte save ir WNBA. Kaip sekėsi viską suderinti ir atlaikyti tokį nemoterišką krūvį?

– Aš visada buvau ant ribos – ar spėsiu į rinktinę, ar ne. 2005 m. vyko WNBA atkrintamosios ir kaip tik prasidėjo Europos čempionatas, tad aš jame nedalyvavau. Į Indianą mane dar kvietė ir kitais metais, bet aš jau mačiau, kad tokio krūvio nepatempsiu.

Rungtynių skaičius WNBA – net didesnis nei Europoje, nors sezonas JAV iš viso ir trunka tik keturis mėnesius. Taip, praktiškai metai būdavo „non stop“. Jeigu susitardavau, kad neatvažiuosi į pirmą treniruočių stovyklą, gaudavau savaitę atostogų po europinio sezono, o grįžusi iš WNBA, jeigu pasisekdavo, irgi dar susiderindavau savaitę.

Išlaikyti formą tokiame amžiuje (2005-tųjų rudenį J. Štreimikytei jau buvo 33-eji su puse – Krepšinis.lt) būdavo sudėtinga, tie metai tikrai buvo sunkūs. Pavyzdžiui, kai žaidžiau Italijoje, ten ir čempionatas sunkus, kur man tekdavo žaisti po 35-40 min., ir Eurolyga su kelionėmis ir viskuo, tai nuvažiavusi į Ameriką būdavau kaip zombis komoje: atsikeli, žinai, kad reikia, važiuoji, darai, net nebesigilini.
Jurgita Štreimikytė-Virbickienė
Lietuvoje labai atskirtas vyrų ir moterų krepšinis, nors esame viena šeima. Jeigu vienam šeimos nariui blogai, tai stenkitės patraukti už rankos paskui save.

– Ar tiesa, kad dauguma WNBA žaidėjų iškart po sezono ieškosi darboviečių Europoje?

– Ypač tai galioja amerikietėms, nes pas jas konkurencija yra milžiniška. Žiemos lyga ten tik simbolinė, tad jos yra priverstos ieškoti.

Mano asmeniškai uždarbis tiek JAV, tiek Europoje praktiškai nesiskyrė. Aš ten vykau daugiau dėl pačios patirties – išbandyti, pažiūrėti į virtuvę, kaip ten viskas yra, kad paskui nesigailėčiau, visgi tai aukščiausias lygis, kokybė kita, aišku, ir žaidimo filosofija skiriasi.

– O ar jūsų rungtynes kas nors transliuodavo JAV?

– Mūsų savaitės rungtynes rodydavo ESPN kanalas. Į areną susirinkdavo apie 5 tūkstančius žiūrovų, pusės salės būdavo. Žinoma, artėjant finalui, jie ten labai stipriai dirba su marketingu, lankomumas padidėdavo ir iki 10 tūkst. Kaip tik dabar vyksta WNBA superfinalas ir Siatle arena užpildyta – 17 tūkst.

– Jus už Atlanto žmonės atpažindavo? Jautėtės žvaigždute ten?

– Amerikoje ne. Ten pasirenkamas žmogus, kuris yra komandos veidas. Mano laiku tai buvo Tamika Catchings ir Natalie Williams. Jos ir dirbo su reklama. Visos kitos buvo, sakykime, papildomi sraigteliai.

– Teko girdėti, kad vidinė konkurencija WNBA lygoje yra nežmoniška.

– Pirmais metais man teko susidurti su tam tikrais niuansais. Žinojau, kur važiuoju, mane asmeniškai kvietė. Teko dalyvauti stovykloje, kurioje komandos atsirenka žaidėjas. Ten ir yra kova už būvį. Žaidėjoms, kurios užaugo varganuose rajonuose, tai yra vienintelė galimybė užsikabinti. Jos tai žino ir jos kabinasi, jos kabinasi. Žino, kad gali ištrūkti ir užsidirbti.

– Kurioje šalyje skiriama daugiausiai finansų moterų krepšiniui?

– Rusijos rinka turtingiausia. Jekaterinburgas ir šiais laikais ten tokias sumas siūlo, kad mums visoms lieka tik pamirksėti akimis. Mūsų visa komanda už jų vienos žaidėjos sutartį pragyventų gal tris-keturis sezonus. Buvo ir Šabtajus Kalmanovičius, kuris mylėjo moterų krepšinį.

Tai – ne investicija, o žaisliukas, labdara, nes grąžos tikrai nėra. Tame pačiame Jekaterinburge nesusirenka tų žiūrovų, „prinuditilno“ (priverstinai – Krepšinis.lt) suvežami UGMK darbuotojai, kad užpildytų sales.

– Kaip taip gali būti, kad WNBA komandos tokius didžiulius atstumus JAV įveikinėja paprastais komerciniais lėktuvais?

– Patvirtinu, kad tai sudėtinga yra žiauriai, ypač, kai būdavo rungtynės dvi dienas iš eilės. Tu vakare žaidi, tada iškart keliauji kitur su paprastais žmonėmis, plius dar pasitaikydavo ir atidėjimų, tai tekdavo iš lėktuvo važiuoti tiesiai į salę žaisti kito mačo. Dar ir ne visada užtekdavo vietos atsisėsti normaliai.

Kiek aš prisimenu, kad tai pačios WNBA sprendimas, kad taip būtų populiarinama lyga, nes tu eini į oro uostą, tavo aprangos kodas atitinkamas turi būti, tu bendrauji su žmonėmis, tave mato. Bent jau oficialiai tokia priežastis.

– Jūsų vyras, buvęs olimpietis Dainius Virbickas pasiaukojo, nutraukė savo karjerą ir palaikė jus.

– Jis praktiškai nė vienerių Eurolygos rungtynių nėra praleidęs, kuriose aš žaidžiau. Amerikoje irgi visą laiką buvo kartu.

Buvo jo karjeros pikas, nes tuo metu jis nubėgo maratoną geriausiu savo asmeniniu laiku. Matėme, kad jei jis norėtų daugiau siekti, jam reiktų ir į stovyklas kalnuose vykti, ir visa kita, tai ir priėjome prie tokio sprendimo. Nemanau, kad jam buvo lengva, tikrai taip nemanau.

Bet tam yra du partneriai ir šeima. Jeigu matai, kad kitam perspektyva yra geresnė nei tau, leidi jam jos siekti.

– Tai visgi kuris krepšinis – Europos ar JAV – jums arčiau širdies?

– Man artimesnis Europos krepšinis. Aš myliu Europą ir jos krepšinio filosofiją, komandinę dvasią. Kita vertus, reikia perimti gerus dalykus ir iš JAV. Amerikoje jie žiūri į viską paprasčiau, kaip į šou: pralošėme rungtynes šiandien, tai gerai, rytoj išlošime. Ten nėra tokio baisaus spaudimo kaip čia, kur nuo rezultatų priklauso komandos finansai.

– Paskutinį sezoną Indianoje jųs žaidėte 2005 m. Tų pačių metų rudenį į šį miestą patirti savo NBA nuotykio atvyko ir Šarūnas Jasikevičius. Galbūt teko su juo bendrauti, pakonsultuoti prieš atsikraustant?

– Ne, mes prasilenkėme. Bet kaip aš juokiuosi, kas čia: lietuvių bazė gal Indianoje? Aš, tada Š. Jasikevičius, dabar Domantas Sabonis.

Dar prisimenu, kad kai atvažiavome vienais metais, kaip tik baiginėjosi NBA reguliarusis sezonas. Indianoje susitiko „Pacers“ su Reggie Milleriu ir Portlando „Trail Blazers“ su Arvydu Saboniu. Kaip mes norėjome patekti į tas rungtynes ir davė mums tuos bilietus, kaip mes ten sirgome, o dauguma atsinešė tuos bliūdus valgyti ir nelabai net žiūrėjo to krepšinio.

– Kaip vertinate tokį faktą, kad NBA teisėjai uždirba daugiau už brangiausias WNBA žaidėjas?

– Aš norėčiau pažiūrėti, ar LMKL teisėjai sudėjus jų pajamas per mėnesį neuždirba daugiau už mūsų žaidėjas. Čia įdomu. Nors jie irgi sako, kad tiek daug švilpia, o tiek tegauna.

– Jūsų manymu, ar S. Diggins-Smith teisi iškeldama lyčių nelygybės klausimą krepšinyje, nors akivaizdu, kad skiriasi ir susidomėjimas vyrų bei moterų lygomis?

– Bet tas susidomėjimas juk nėra 200 kartų mažesnis. Ta diskriminacija visur yra. Kituos darbuose moterų ir vyrų atlyginimai taip pat skiriasi, bet ne tiek kartų. Palyginkime mūsų elitinių moterų ir vyrų Eurolygos žaidėjų atlyginimus. Jie skirsis minimum dešimt ir daugiau kartų, o į sales žiūrovų juk neateina taip stipriai mažiau. Į svarbiausias TEO rungtynes Eurolygoje susirinkdavo 3000-3500 arba Italijoje ir Prancūzijoje, kai žaidžiau.

Tai kodėl toks didelis algų skirtumas? Moterų krepšinį dažnai norima pritraukti prie vyrų. Žiūrovai ateina laukdami kažko, kas vyksta vyrų krepšinyje, bet to niekada nebus, tai lemia viena fiziologija, ką duoda gamta.

Kartais girdžiu kvailą klausimą: kodėl moterys nededa į krepšį? Jeigu jos dės, nebebus moterys. Yra keletas fenomenų, bet jei kiekviena 190 cm ūgio įdėtų, ji nebebūtų moteris. Jūs reikalaujate iš jos nerealių dalykų.

Iš kitos pusės ir moterų sportas turi atrasti savo nišą, savo veidą, nesilyginti į vyrus, o deklaruoti tai, kuo yra žavesnis jų sportas.

LMKL žvaigždžių dienos dalyvės pasipuošė seksualia apranga

– Tai moterų diskriminacija sporte ir nelygiaverčiai atlyginimai – iš tiesų reali ir opi problema?

– Amerikoje tie skirtumai dar didesni. O dar kokių komentarų moterys sulaukia: Tu geriau sėdėk virtuvėje. Pažiūrėk, koks tavo užpakalis. Tai irgi labai žeidžia ir diskriminuoja. Nes tave pritempia prie seno stereotipo apie moterį, tau nurodinėja, negerbia tavo pasirinkimo.

Visai neseniai Kaune vyko Europos jaunučių merginų (U-16) čempionatas. Aš specialiai paskaičiau komentarus, tai kai kuriuos vos neturėtum traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes tai yra patyčios iš nepilnamečių. Nešvankūs, vulgarūs komentarai. Tai ir parodo požiūrį į pagarbą moteriai. Juk moteris irgi nori save realizuoti ir tu turi gerbti jos pasirinkimą.

Čia ir yra pradžia. Jeigu gerbsi moters pasirinkimą, tada ir mokėsi jai tiek, kiek ji yra verta iš tikrųjų. O ne tai, kad atsiprašant: „Ai, čia bobos, truputį užkimš skylę“. Nes vasarą baigiasi NBA sezonas ir ji yra. WNBA kaip tos rinkos skylės užkimšimas.

– Moterys sporte dažnai yra vertinamos ir per grožio prizmę.

– Aš irgi vieną sezoną turėjau lengvą konfliktą dėl to su lyga. Per 2005 m. LMKL „Žvaigždžių dieną“ susitiko TEO su geriausiomis LMKL žaidėjomis ir kažkas nusprendė krepšininkes apvilkti aptemptomis aprangomis bei taip pritraukti daugiau žiūrovų. Tai – pasityčiojimas. Ne visos krepšininkės yra modeliai ir ne visoms yra jauku apsitempti savo kūną. Ne dėl to mes einame į aikštelę, kad kūną parodytume. Einame žaisti. Tada mes protestavome ir nesutikome su tokiomis sąlygomis.

Prieš dvejus metus amerikietė Deja Nicole Mattox atvažiavo žaisti į Šiaulių klubą, o jos „Instagramas“ – pilnas atvirų nuotraukų. Buvo sakančių, kad taip reikia visoms daryti, nes tada žiūrovai ateis. Palaukite: bet kiek ateis – į vieną mačą, du? Ir kas tada: toliau reikės dar daugiau nusirengti? Tai yra iškreipta. Jeigu nori pažiūrėti į moters kūną, yra striptizo barai. Eikite ten ir žiūrėkite, pamatysite viską, ką tik norite gražaus.

– Ar jums yra daug tekę sutikti manančių, kad krepšinis – tik vyrų reikalas?

– Užtenka, kai pasako, kad nepatinka moterų krepšinis. O kai paklausi, ar buvo nors kartą jame, atsako: „Nebuvau ir neisiu“. Bet žinau, kad yra žmonių, kurie atėjo pirmą kartą ir paskui sakė, kad jiems labiau patiko nei vyrų krepšinis, nes daugiau emocijų, daugiau kažko. Nematai daug fizinės jėgos, bet gal čia taktikos daugiau, kolektyviškumo. Bet yra toks požiūris, kad krepšinis – ne bobų reikalas, eikite jūs prie puodų.

– Jeigu turėtumėte dukrą, kuri veržtųsi į krepšinį, ką jūs jai pasakytumėte?

– Čia ir yra esmė, kodėl nėra mergaičių krepšinyje. Nes yra tokia nuomonė, kad bus negraži, traumuosis, sulauks komentarų.

Jeigu turėčiau dukrą ir ji labai norėtų, nieko nepadarytum. Sakyčiau „eik“, bet pasidalinčiau savo neigiamais patyrimais, kad ji jų išvengtų. O jeigu ji svarstytų ten ar ten, nežinau... Sudėtingas klausimas. Į sūnaus treniruotes žiūriu labai ramiai ir gana pro pirštus, su dukra būtų kitaip. Žinau, kiek tai visko reikalauja, koks sunkus yra pasirinkimas ir koks vėliau tavo kūnas bus.

Aš irgi labai būčiau norėjusi uždirbti tiek, kad dabar galėčiau atidaryti savo vardo krepšinio mokyklą arba dar kažką. Tikrai mielu noru. Bet deja. Tas vargas ir finansinė grąža neatsiperka.

Lietuvoje labai atskirtas vyrų ir moterų krepšinis, nors esame viena šeima. Jeigu vienam šeimos nariui blogai, tai stenkitės patraukti už rankos paskui save.

Tu negali visiškai sulyginti tų pinigų, nes pas vyrus konkurencija gerokai didesnė.

– 2018 m. „Forbes“ paskelbtame 100 daugiausiai uždirbančių pasaulio atletų sąraše – nė vienos moters. Ką tai parodo?

– Tai parodo, kad sportas – vyriška sritis. Toks įvaizdis keičiasi labai sunkiai, nors visose kitose srityse vyksta greičiau. Pačios moterys turi kelti šį klausimą ir požiūrį.

Pavyzdžiui, krepšininkas niekada nesirinks moters, kuri nevažiuos su juo.

Dar yra vienas aspektas, kad nei Lietuvoje, nei Amerikoje niekas moteriai nemokėdavo dekretinių, deja. Tokie dalykai įtraukiami pasirašant sutartis. Jeigu tu pastoji, viso gero. Nors moterys – ne robotės, kad paspaustum mygtuką ir neturėtum dešimt metų nieko.

Kaip tik šiuo metu vyksta WNBA superfinalas. Pirmąsias serijos iki trijų pergalių rungtynes Siatle laimėjo vietos „Storm“ komanda, kuri 89:76 pranoko Vašingtono „Mystics“ ekipą. Mačą arenoje stebėjo daugiau nei 17 tūkstančių žiūrovų.

„Storm“ garbę gina ir 37-erių metų Sue Bird, kurios bendraklube Maskvos srities „Spartak“ gretose trumpai teko pabūti ir J. Štreimikytei-Virbickienei.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (273)