D. Maskoliūnas per savo karjerą jau yra dirbęs ne vienos komandos vyriausiuoju treneriu. Buvęs ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas laikinai buvo perėmęs reprezentacinės Kauno komandos vairą, trumpai vadovavo Vilniaus „Lietuvos rytui“, keletą metų dirbo Lenkijoje, Sopoto „Trefl“ komandos strategu.
Galėtų atrodyti, kad prieš keletą metų krepšinio specialistas žengė žingsnelį atgal, tačiau aplinkybe, kad iš vyriausiojo trenerio pareigų jis tapo asistentu „Žalgiryje“, pats D. Maskoliūnas iki šiol labai džiaugiasi. „Aš jaučiu, kad dabar esu geresnis treneris, nei tuomet, kai dar nebuvau pradėjęs dirbti kartu su Šaru“, – sako jis.
Pateikiame įdomiausias 47-erių D. Maskoliūno mintis, išdėstytas kaimynų žiniasklaidai.
– „Žalgiris“ grįžo į Europos elitą po beveik dviejų dešimtmečių. Kas pasikeitė Kaune, kad tai tapo įmanoma?
– Tai yra didelio noro efektas ir atskirų pozicijų žmonių administracijoje profesionalumas. Fantastiškas kelerių metų darbas Kaune davė vaisių. Skolose skendėjusį klubą sėkmingai ant kojų pastatė direktorius Paulius Motiejūnas, o rezultatai atėjo su genialaus pagrindinio trenerio ir viso trenerių štabo teisingais sprendimais.
Šaras gavo daug laisvės rinktis, jo sprendimais buvo pasitikima 100 proc. Praėjęs sezonas buvo sėkmingas, todėl svarbu buvo išlaikyti komandos branduolį ir įsigyti gerus legionierius. Per pastaruosius metus atlikę gerą darbą žengėme kitą žingsnį.
Čia, Kaune, turime vieną tikslą, kuris visus vienija. Siekiame jo žinodami, kad kiekvienas savo pareigas atlieka nuoširdžiai, o ne paviršutiniškai. Tiek klubas, tiek sirgaliai žaidžia mesdami į vieną krepšį. Ir žinoma, labai padeda tai, kad komanda dabar tikro genijaus rankose...
– Kodėl Šarūnas Jasikevičius, ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip treneris yra toks geras?
– Kai Šaras buvo žaidėjas, visi žinojo, kad jis – ypatingas. Krepšininkai su tokiu žaidimo pajautimu ir supratimu yra retas atvejis. To negali išmokti, nes tai yra Dievo dovana. Kaip įžaidėjas Šaras matė ne vieną, o tris ar keturis varžovų ėjimus į priekį.
Dabar jau kaip treneris jis perduoda savo viziją žaidėjams. Patikėkite, ne visada paprasta suprasti žmogų, nagrinėjantį krepšinį tokiu nepaprastu būdu. Tačiau tai įkvepia žaidėjus analizuoti rungtynes dar atidžiau.
Š. Jasikevičius nepaprastai daug reikalauja, bet jis visuomet pradeda nuo savęs. Jis gerbia visus žaidėjus, daug su jais kalba ir šie nori būti tokie, kaip jis. Tuo pačiu išliko skiriamoji riba tarp komandos ir trenerių štabo. Krepšininkai jaučia pagarbą, tačiau rūbinėje daug juokaujame, o sėkmę visuomet švenčiame kartu. Svarbiausias dalykas – nepamiršti apie savo vaidmenis komandoje. Šaras gali tai subalansuoti.
– Ar Dariui Maskoliūnui darbas su Š. Jasikevičiumi taip pat yra papildoma motyvacija? Tapote penkeriais metais jaunesnio kolegos asistentu?
– Tokia situacija man yra ne žingsnis atgal, o keli žingsniai į priekį. Šaras yra unikalus, jei gali jam padėti ir dirbti su juo. Tikras malonumas semtis žinių iš jo ir rašyti visokius jo sumanymus. Jaučiu, kad dabar esu daug geresnis treneris nei tuomet, kol dar nebuvau pradėjęs dirbti su Šaru „Žalgiryje“.
– Komanda turi lyderį ant atsarginių suolo, tačiau lyderio reikia ir aikštėje. Ar kada galvojote, kad Kevinas Pangosas padarys tokį progresą įžaidėjo pozicijoje? Ar jis kažkuo panašus į patį Š. Jasikevičių?
– Matėme didelį K. Pangoso potencialą, todėl ir pasirašėme sutartį su juo dviem sezonams. Pirmieji jo metai Kaune buvo vidutiniški, tačiau būtent tuo metu buvo atliktas „juodas“ darbas. Jis treniravosi individualiai, likdavo papildomai padirbėti salėje po treniruotės. Žaidėjas su tokiu talentu ir potencialu Eurolygos lygį gali pasiekti tik sunkiu darbu. Tai man primena patį Šarą, todėl mano patarimas – mokykitės iš jo karjeros.
– „Žalgirio“ sėkmė Eurolygoje dar nuostabesnė, kai suvoki, kad prie to daug prisidėjo lietuviai. Edgaras Ulanovas, Artūras Milaknis ir, žinoma, geležinis Paulius Jankūnas suteikia daug jėgos komandai?
– E. Ulanovas yra universalus krašto puolėjas, turintis didelį puolimo arsenalą. A. Milakniui numatyta vieta mūsų žaidimo schemose ir mes jį vis efektyviau išnaudojame (Eurolygoje tritaškius metė 44,9 proc. taiklumu – red.), o P. Jankūnas yra klubo legenda, jo patirtis ir žaidimo lygis padeda laimėti individualias dvikovas, vien jo buvimas aikštėje suteikia jaunesniems žaidėjams pasitikėjimo savimi.
– Matėme vaizdus iš Kauno, kaip Eurolygos prizininkai buvo sutikti grįžę iš Belgrado. Ar atmosfera buvo panaši į 1999 metus, kai žalgiriečiai parvežė trofėjų?
– Tuomet laimėjome Eurolygą, todėl negalima lyginti tos pergalės su švente, laukusia mūsų grįžtant dabar iš Belgrado. Tačiau sirgalių emocijų paslėpti neįmanoma, Kaunas alkanas pergalių aukščiausiame krepšinio lygyje. Eurolygos finalo ketverto neįmanoma lyginti su šalies taure ar Lietuvos krepšinio lyga.
Didžiausia šventė visiems buvo tuomet, kai prasibrovėme į finalo ketvertą. Ketvirtfinalio serijoje įveikėme Pirėjo „Olympiakos“ ir tai buvo kažkas nuostabaus. Daugelis fanų vyko kartu į Serbiją, daugelis jų sutiko mus oro uoste, tūkstančiai sveikino Rotušės aikštėje.
Esame laimingi, kad suteikėme tiek gerų emocijų. Nebuvome patrankų mėsa Belgrade, nors esame komanda su bene mažiausiu biudžetu Eurolygoje. Tačiau pinigai šiame sporte „nežaidžia“. Tuo Kaunas tikrai gali didžiuotis.
