Trečiadienį J. Zidekas paliko namus Prahoje ir iškeliavo į Belgradą.

Serbijos sostinėje jo laukia ausinės, mikrofonas ir komentatoriaus pultas – čekas padės nušviesti finalo ketverto turnyrą Eurolygos televizijai.

44-erių aukštaūgis ne tik puikiai išmano krepšinį, bet ir pats praeityje žaidė trijų lemiamo lygos etapo dalyvių gretose – „Žalgiryje“, Stambulo „Fenerbahče“ ir Madrido „Real“.

Maskvos CSKA – vienintelis klubas, kurio spalvos liko svetimos J. Zidekui. Bet „Žalgiris“ kur kas labiau išsiskiria šioje kompanijoje, atsidūręs greta trijų finansiškai galingiausių Eurolygos ekipų.

Krepšinio infliacija per du dešimtmečius, prabėgusius nuo Jono Kazlausko treniruotos komandos sensacijos prestižiniame turnyre, dar labiau išplėtė properšas tarp Europos turtuolių ir viduriniosios klasės. Keitėsi ir pati Eurolyga, virtusi uždaru turnyru, kuriame komercijos reikšmė nuolat auga.

Atrodė, kad krepšinio romantikams vietos milijonierių klube nebėra.

„Mažų šalių klubams laimėti Eurolygą dabar būtų žymiai sudėtingiau nei anuomet. Labai nepanašu, kad kuri nors komanda, neturinti didelio biudžeto, galėtų dar kartą nueiti visą kelią iki titulo. Bent jau aš tuo netikiu“, – prieš trejus metus interviu Krepšinis.lt buvo prisipažinęs J. Zidekas.

Čekas taip kalbėjo vertindamas situaciją ne tik Eurolygoje, bet ir VTB Vieningoje lygoje, kurioje dirba tarptautinių ryšių vadovu. O pastarojoje rimtų staigmenų apskritai nebūna: dėl prizinių vietų dešimtmilijoniniai biudžetai varžosi tik su dešimtmilijoniniais biudžetais. Ir visada laimi patį storiausią pinigų maišą turinti CSKA.

Eurolygoje tokią „proletariato revoliuciją“ kaip „Žalgiris“ paskutinį kartą įvykdė Belgrado „Partizan“, 2010 metais prasimušęs į finalo ketvertą su dar mažesniais resursais. Antra vertus, tuomet lygos geografija buvo margesnė nei šiais laikais.

O šio sezono „Žalgirio“ žygis privertė J. Zideką pakeisti nuomonę – krepšinio ekspertas jau neatmeta varianto, kad laimėti Belgrade gali ir ploniausią piniginę turintis klubas.

Kalbėdamas apie „Žalgirį“, aš nenorėčiau vartoti žodžio „sėkmė“. Jeigu sakysime, kad jiems sekasi, atimsime iš žalgiriečių dalį nuopelnų.
Jiri Zidekas

„Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, „Žalgiris“ įrodė, kad įmanoma. Nenoriu vadinti to siurprizu, kauniečiai nusipelnė to, ką pasiekė. Tenka atsiimti savo žodžius atgal, – Krepšinis.lt priminus ankstesnį interviu, kalbėjo J. Zidekas. – Kita vertus, per tuos trejus metus nuo mūsų pokalbio daug kas pasikeitė. „Žalgiris“ dabar turi ne tik laiminčią komandą – turi klubo vadybą, pilną areną, turi visą paketą. Tai tikrai ypatingas sezonas „Žalgiriui“: tokie metai, kai visos detalės „sulimpa“ tarsi mozaikoje. Geri žaidėjai, treneris, kuris yra pagrindinis pretendentas tapti geriausiu metų specialistu, puiki arena, impozantiški sirgaliai – tiesiog ideali kombinacija.“

– Kauno klubo biudžetas mažesnis už CSKA penkis kartus. Ar galima sakyti, kad „Žalgirio“ pergalė Eurolygoje būtų į naudą visam krepšiniui? – Krepšinis.lt paklausė buvusio žalgiriečio iš Čekijos

– Nežinau, gerai tai ar blogai, negaliu pasakyti – tikiuosi, į šį klausimą atsakymus pateiks aikštė Belgrade. Mes jau esame matę, kad pinigai sporte lemia ne viską. Krepšinyje yra toks dalykas kaip komandos „chemija“, ir „Žalgiryje“ ji kompensuoja finansų stoką. Galite tai vadinti motyvacija, tikėjimu. Bet kokiu atveju, tai svarbus elementas. Taip pat – ir traumos, kurių kauniečiai išvengė.

– Turi būti gimęs po laiminga žvaigžde, kad viskas susiklostytų taip idealiai, ir dar aplenktų traumos.

– Kalbėdamas apie „Žalgirį“, aš nenorėčiau vartoti žodžio „sėkmė“. Jeigu sakysime, kad jiems sekasi, atimsime iš žalgiriečių dalį nuopelnų. Ne, taip negalima, tikrai ne. Jie atliko nuostabų darbą, užsitarnavo tai, ką pasiekė.

– Ką matote bendro tarp 1999-ųjų „Žalgirio“ ir šios Š. Jasikevičiaus komandos?

– Sunku palyginti – tada aš buvau komandos viduje, dabar stebiu iš šalies. Darius Maskoliūnas galėtų pasakyti geriau – jis vienintelis nuo tų laikų išliko klube.

Sakyčiau taip: šis „Žalgiris“ suteikė naują prasmę sąvokai „šimtas procentų pastangų“. Vaikinai atiduoda viską, ką turi, už savo komandą, miestą, šalį. Kas bendro su 1999-aisiais? Matau panašumų tarp įžaidėjų Kevino Pangoso ir Tyuso Edney, kuris anuomet Miunchene tapo finalo ketverto naudingiausiu žaidėju. Tada turėjome ir tokių „X faktorių“ kaip dabar Edgaras Ulanovas, kuris nebūtinai surenka labai daug taškų, bet yra neįkainojamas komandai, nes kiekvienose rungtynėse 30 minučių daro tai, kas nebūtinai atsispindi statistikos protokole. Taip pat matau panašią komandinę dvasią, absoliutų tikėjimą treneriu.

Kauno "Žalgiris"
Foto: DELFI / Rafael Achmedov

– Kauniečių žygį pusfinalyje gali nutraukti „Fenerbahče“. Ar šiai ekipai ko nors trūksta, kad apgintų pernai iškovotą titulą?

– Dirbu krepšinyje nemažai laiko. Visada laikiausi tokios nuostatos: kol titulą ginanti komanda nėra eliminuota iš varžybų, ji yra pagrindinė favoritė. Taip pat galvoju ir dabar. Akivaizdu, kad „Fenerbahče“ turi ir be galo patyrusį trenerį, ir pernykštį čempionišką komandos branduolį, išskyrus Ekpe Udoh. Tai – jų koziriai. Jie kartą jau perėjo šitais ašmenimis, susidorojo su spaudimu, todėl žino, kaip tai padaryti dar sykį. Ta patirtis suteikia šiokį tokį pranašumą „Fenerbahče“. Bet nuspėti, kas triumfuos finalo ketverte, aš negaliu – tai beprotiškas formatas, labai patrauklus sirgaliams, bet visiškai nepalankus prognozėms.

– Jūsų tautietis Janas Vesely buvo viena didžiausių „Žalgirio“ problemų tarpusavio susitikimuose reguliariajame sezone. Ar pusfinalio baigtis spręsis baudos aikštelėje?

– Nemanau. Kad ir kaip man nepatiktų tai pripažinti, šiais laikais aukštaūgiai nebėra lemiamas faktorius – žaidimas priklauso nuo gynėjų. Spėju, kad taip bus ir penktadienį.

– Jums asmeniškai bus sunku išsirinkti, kam skirti savo simpatijas Belgrade? Juk žaidėte trijose iš komandų.

– Kaip komentatorius, aš visada stengiuosi būti neutralus. Belgrade ne tik žiūrėsiu krepšinį, bet ir dirbsiu, todėl ketinu elgtis profesionaliai – nepalaikyti nieko.