Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su Kauno „Žalgirio“ generaliniu direktoriumi Pauliumi Motiejūnu.
– Pirmiausiai turbūt reikėtų prisiminti Šarūno Jasikevičiaus žodžius spaudos konferencijoje iškart po pergalės. Jis sakė, kad būtent jūs buvote tas žmogus, kuris prieš metus pradėjo kalbėti apie finalo ketvertą. Kodėl, pone Motiejūnai?
– Nežinau, tikėjau treneriu, tikėjau komanda. Po tų pusantrų metų, kuriuos dirbome su Šarūnu, tikrai matėsi, kad jis ženkliai tobulėja, kad jo sistema veikia, kad žaidėjai tą sistemą perpranta ir jo lyderystės savybės užkrečia kitus, aplink jį esantys tikėjo tuo, ką jis daro. Tai ir pasėjo man mintį – o kodėl ne? Nors šiaip sporte yra normalu tikėtis pergalių, aš tą tikėjimą turėjau.
– Tai tarsi buvo visų tarpusavyje sutartas tik aiškiai neskelbiamas tikslas?
– Būtų kas nors sezono pradžioje pasakę, kad taip aukštai kilsime, tai būtume iškart sutikę. Tikrai baimės buvo, tačiau ir tikslas toks viduje buvo, buvo ir tikėjimas. Manau, kad sporte tikėjimas tuo, ką darai, yra vienas svarbiausių dalykų.
– Jūs su „Žalgiriu“ nuėjote labai didelį kelią. 2013 m. jūs vėl sugrįžote į „Žalgirį“, ėmėtės jam vėl vadovauti po to, kai klube neliko V. Romanovo, kuriam vadovaujant jūs buvote palikęs „Žalgirį“. Grįžęs klube radote milijonines skolas, komanda ties bankroto riba, žaidėjams prasiskolinta daugiau nei sezoną į priekį – kaip tada atrodė situacija? Kokį kelią jūs nukeliavote per tuos penkerius metus?
– Dabar, kai žiūri atgal, viskas atrodo kaip ir paprasta, o tada buvo išlikimo klausimas tiek komandai, tiek apskritai „Žalgiriui“. Buvo daug pasiūlymų daryti bankrotą, pradėti vėl nuo žemiausios lygos ir kilti į viršų. Būtų reikėję pradėti nuo regionų lygos. Žiūrint į finansus, grynai į skaičius, realybė buvo tokia. Mes žinojome blogiausią scenarijų, bet galvojome, kodėl nepabandžius geresnio. Po truputį, po truputį visos administracijos pagalba pavyko pasiekti tai, ką turime dabar.
– Tada „Žalgiris“ turėjo daugiau kaip 11 mln. eurų skolų, o dabar jau visos skolos grąžintos?
– Po šio sezono be paskolų bankui bus grąžintos visos skolos.
– Koks yra šio sezono „Žalgirio“ biudžetas?
– 8,5 mln. eurų. Čia kalbu apie skaičių, kurį planavome, bet jis kiek koreguojasi, nes praradom kai kuriuos rėmėjus, bet daugiau uždirbome iš bilietų. Visus skaičius sudėsim po sezono, bet planuota išlaidų buvo – 8,5 mln. eurų. Jau įtraukus išlaidas skoloms.
– Atmetus visas skolų grąžinimo ir kitas išlaidas, kiek lieka lėšų grynai krepšiniui?
– Grubiai skaičiuojant apie 5 mln. visoms reikmėms: algos, skrydžiai, mokesčiai ir t.t.
– Kaip jūs atrodote Eurolygos kontekste?
– Esame antri nuo apačios. Belgradas už mus turi mažiau, o Eurolygos vidurkis yra 21 mln. eurų.
– Tai yra 3-4 kartus daugiau nei jūsų komandos biudžetas. Su turimais ištekliais pasiekti tokių rezultatų – tam tikras stebuklas?
– Mums tai yra realybė. Mes visada žinome, kad neturėsime 20 mln. eurų biudžeto. Turime suprasti, kokiomis sąlygomis reikės dirbti, nereikia galvoti, kad kažkas ateis ir dės ant stalo dešimt milijonų – tokių jau buvo. Tiesiog skaičiuojant pinigus žinome, kad daugiau kaip 9,5-10 mln. mes niekada neturėsime.
– Stebint rungtynes gyvai arenoje iš tiesų galima sakyti, kad viskas suorganizuota nepriekaištingai. Esu matęs ir kelias NBA lygos rungtynes – tikrai niekuo nenusileidžiame. Jūs važinėjate, domitės kaip organizuoti pačią pramogą? Juk negana to, kad Kaunas – krepšinio sostinė. Surinkti sausakimšą tokio dydžio areną – rimtas uždavinys.
– Taip, daug priklauso nuo komandos rezultatų. Kuo geriau sekasi, tuo daugiau ateinančių palaikyti ir tuo maloniau stebėti rungtynes. Administracijoje dirba nemažai, kurie rūpinasi visomis detalėmis ir pramogomis. Žmonės tiek arenoje, tiek klube – visi turi būti savo srities specialistai ir jie domisi tuo, kas vyksta. Praėjusį sezoną buvome Niujorke, lankėme ir Bruklino areną, ir „New York Knicks“ rungtynes matėm – kažką išmoksti, kažką nukopijuoji. Pavyzdžiui, ta marškinėlių akcija – ji NBA daroma metai iš metų, o mums vis pritrūkdavo drąsos. Pabandėme ir pamatėme, kad gražiai viskas gavosi.
– Tikrai neįtikėtinai atrodė. Tai buvo jūsų klubo iniciatyva?
– Taip.
– Bet 15 tūkst. marškinėlių yra ir nemažos išlaidos klubui?
– Kartą per sezoną pabandyti tikrai yra smagu. Tai atsiperka tiek emocine prasme, tiek vaizdu, tiek tuo, kad padarei kažką naujo. Kiek aš žinau, Eurolygoje jokia kita komanda to nėra dariusi. Norėtųsi tikėti, kad esame pirmi, nebent kažką praleidome.
– Ar kiti metai jau yra jūsų galvos skausmas, ar kol kas koncentruojatės į finalo ketvertą?
– Kitiems metams turime kelis scenarijus, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Yra aplinkybių, kurių mes nekontroliuojame. Pagrindinis klausimas bus treneris. Turbūt trečius metus iš eilės. Kai išsisprendžia trenerio klausimas, būna daug lengviau ir sudėtį dėlioti.
– Š. Jasikevičius spaudos konferencijoje po pergalės turbūt tyčia pasakė, kad reikia prisiminti tą akimirką, kai ateityje kas sakys patraukti tą trenerį. Jam retai kas nors išsprūsta nenorom, tai, suprantu, kad yra jau apsitarta, jei dar nepasirašyta?
– Ką mes galime pasiūlyti, Šarūnas puikiai žino. Jis taip pat puikiai žino, kokios pas mus yra sąlygos. Bet yra dar 15 klubų Eurolygoje – vieni jų ieškos trenerio, kiti neieškos. Klausimas, ką jie pasiūlys, kokie tai bus klubai.
– Na, turbūt finansiškai jūs tik sąlyginai galite konkuruoti su kitais klubais Iš to, kokias sumas įvardijote, turbūt tik apie dešimtadalį galite skirti treneriui, ne daugiau.
– Taip, bet Šarūnas jau ne pirmi metai mums parodė, kad ne pinigai jam yra svarbiausia. Svarbiausia tai, ką gali pasiekti su komanda, kiek turi laisvės formuojant komandą. Tikrai tikiu, kad jis neitų bet kur tik dėl to, kad pasiūlytų daugiausiai pinigų. Daug kas priklauso nuo to, kaip šis sezonas mums baigsis. Įsivaizduoju, kad kiekvieno trenerio tikslas, ir jo, kaip žaidėjo, tikslas visada buvo laimėti Eurolygą. Kas pasiūlys geriausius šansus tai padaryti, tas ir turės, manau, daugiausiai šansų jį kviestis.
– Iš Šarūno Jasikevičiaus lūpų girdėti, kad „Žalgirio“ organizacija yra viena geriausių Europoje ar net pasaulyje – esate ką nors malonesnio girdėjęs?
– Smagu girdėti, tikrai. Tačiau tai pasakyta tikrai ne tik man, o visiems darbuotojams, kurie kasdien dirba atiduodami visas jėgas. Mūsų visų pagrindinis tikslas, kad komanda laimėtų. Kai taip įvyksta, laimingi esame taip pat visi.
– Finalo ketvertas. Ką jūs jaučiate, jei jau jūsų žodžiai pildosi?
– Aš pasakysiu tik kaip Šarūnas pakeitė mūsų mąstymą. Anksčiau buvo, kad mes iš karto keldavom tikslus visam sezonui, o dabar tikslas būna tik kitos rungtynės. Pirmos rungtynės su treneriu, eisim kautis ir atiduoti visą save – taip mes sakome savo žaidėjams, taip orientuotas visas klubas.
