Sostinės komanda Europos varžybose iškovojo 7 pergales ir patyrė 8 pralaimėjimus. Ne fontanai. Šis balansas galėjo būti ir prastesnis, jei pirmajame etape nebūtų tekę žaisti su skystu Belgrado „Partizan“ klubu.
Pralaimėjimas „Top 16“ varžybose eilinei Turino „Fiat“ komandėlei buvo tiesiog gėdingas. Taip galima apibūdinti ir „Lietuvos ryto“ žaidimą per pirmuosius du kėlinius trečiadienį Sankt Peterburge. „Zenit“ krepšininkai pasityčiojo iš svečių gynybos, kai pirmoje dvikovos dalyje atseikėjo jiems 62 taškus!
Reikia pripažinti, kad Vilniaus ekipai iškopti į ketvirtfinalį buvo sudėtinga, nes Miuncheno „Bayern“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“ lenkia vilniečius ir sudėtimi, ir biudžetu. Kita vertus, Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje nuolat klupdo turtingesnius ir potencialiai pajėgesnius varžovus.
Antrajame etape didžiausia Vilniaus klubo bėda tapo gynyba. Tiksliau tariant, jos apskritai nebuvo.
Pavyzdžiui, „Zenit“ Lietuvoje įsūdė 98 taškus, namie – 113. Reguliariajame sezone Rimo Kurtinaičio auklėtiniai varžovams vidutiniškai leisdavo įmesti po 80,8 taško, o „Top 16“ turnyre – net po 88,6 (trečioji vieta nuo galo).
Be to, kaip iš gausybės rago pasipylė klaidos. Pirmajame etape vilniečiai klysdavo 11,5 karto, o antrajame – 14,2. Trečiadienį „Lietuvos rytas“ pametė 15 kamuolių, o šeimininkai – vos 5. Pastarasis faktas irgi iškalbingai byloja apie kiaurą kaip vargetos kišenė sostinės komandos gynybą.
Svečiai itin dažnai tiesiog nespėdavo grįžti prie savojo krepšio. Jei spėdavo, nežinojo, kam prie kurio varžovų žaidėjo reikia prišokti. „Lietuvos rytas“ buvo visiškai nepasirengęs uraganiniam „Zenit“ puolimui. „Top 16“ turnyre vilniečiams oponentai įmeta 24,6 dvitaškio (blogiausias rezultatas).
Vilniaus ekipa tikrai neprikimšta gynybos asų.
Gerai ginasi tik Chrisas Krameris, neblogai Artūras Jomantas, Mindaugas Lukauskis, daugelis kitų prie savojo krepšio atlieka statistų vaidmenį, bet, manau, kad „Lietuvos rytas“ gali gintis geriau. Reikia tik labiau sustyguoti komandinę gynybą ir įdėti daugiau pastangų. R. Kurtinaitis griežtas ir reiklus treneris, bet turbūt jam reikia nusipirkti rimbą ir būti dar piktesniam.
Iš kitos pusės, šiuolaikiniame krepšinyje nelengva apsiginti, kai komandoje yra du lėti vidurio puolėjai – Lukas Mavrokefalidis ir Egidijus Mockevičius. Mano nuomone, tai yra komplektavimo klaida. Graikas nors neretai ir verčia po 15-20 taškų, bet dėl jo nejudrumo varžovams lengviau išsklaidyti „Lietuvos ryto“ gynybą.
Du nemobilūs „centrai“ gali būti ekipoje nebent tada, kai kiti priekinės linijos žaidėjai yra greiti, atletiški ir patikimai besiginantys. Martynas Echodas tobulėja kaip ant mielių, bet ginantis jam dar trūksta fizinės jėgos. O Travisą Petersoną tikriausiai apstumdytų ir moterys.
R. Kurtinaitis propaguoja modernų, greitomis atakomis paremtą krepšinį, jo dėka smarkiai patobulėjo ne tik M. Echodas, bet ir Rokas Giedraitis, „Lietuvos rytas“ Kaune paklupdė žalgiriečius (nors ir pavargusius bei nepakankamai motyvuotus), ir apskritai pats treneris per karjerą net triskart yra laimėjęs Europos taurę, tačiau kol kas strategas, mano galva, dar neįgijo geriausios sportinės formos.
Turiu omeny ne tik gynybą, bet ir keitimus. Pavyzdžiui, šį sezoną ne kartą aikštėje buvo perlaikytas Jimmy Baronas. Šis snaiperis Europos taurės turnyre tritaškius meta varganu 28,6 proc. taiklumu. Praėjusį sezoną amerikietis pataikė 43,9 proc. tolimų bombų! Aikštėje vienu metu kartais laikomi L. Mavrokefalidis ir E. Mockevičius – tai varžovams paprastai palengvina gyvenimą puolant.
Žinoma, ne viskas buvo blogai. Per daugumą mačų puolimo mašina veikė sklandžiai ir be sutrikimų. Antrajame etape R. Kurtinaičio auklėtiniai renka po 88,4 taško (antras reultatas). Tik norėjosi solidesnio tritaškių pataikymo. Būrį snaiperių turintis „Lietuvos rytas“ Europos varžybose iš tolimų nuotolių atakuoja tik 34,7 proc. taiklumu (14 vieta).
Sostinės krepšininkai „Top 16“ varžybose užima pirmąją vietą pagal atkovotus kamuolius (vid. 41,4). Jie Europos taurės turnyre rikiuojasi tarp lyderių ir daugiausia rezultatyvių perdavimų atliekančių ekipų rikiuotėje (20,1).
Nereikia pamiršti, kad palyginti su praėjusiu sezonu, „Lietuvos ryto“ gretose liko tik trys žaidėjai – R. Giedraitis, J. Baronas ir A. Jomantas. Styguoti žaidimą iš naujo reikėjo ir tada, kai klube neliko Marco ir Roberto Carterių, vėliau – kai atvyko Mindaugas Girdžiūnas ir Arnas Butkevičius.
Kai po praėjusio sezono klubą buvo priverstas palikti tuometis prezidentas Gedvydas Vainauskas, komandoje tvyrojo visiška nežinomybė. Ekipoje nebuvo sporto direktoriaus, todėl spaudžiant laikui žaidėjus ilgą laiką turėjo rinktis vienas R. Kurtinaitis. Tik paskui pasijungė Linas Kleiza. Natūralu, kad skubant neišvengta komplektavimo klaidų.
Kita vertus, sudėtis tikrai nėra prasta. „Lietuvos rytas“, manau, privalo rimtai pakovoti dėl Karaliaus Mindaugo taurės su Eurolygos fronte daug jėgų paliekančiu „Žalgiriu“. Ir, aišku, vilniečiams būtina ne tik patekti į LKL finalą, bet ir jame padraskyti akis žalgiriečiams. Kitu atveju, dalis sirgalių, kurių šį sezoną naujosios klubo valdžios dėka gerokai pagausėjo, vėl atsuktų komandai nugarą.
