Prieš trečiadienio vakarą Vilniuje vykusią sportinės dramos „3 sekundės“ premjerą vienas iš tikrosios 1972 metų Miuncheno olimpiados finalo tarp Sovietų sąjungos ir JAV krepšinio rinktinių istorijos herojų M. Paulauskas susilaikė nuo komentarų, tačiau po seanso sunkiai tramdė ašaras.
„Momentų buvo daug, kurie griebė, supurtė mane. Pabaigoje galvojau, kad nepatogu bus išeiti, ašaros pradėjo sunktis, galvojau nepatogu bus. Sujaudino gilūs prisiminimai, – Krepsinis.lt kalbėjo M. Paulauskas. – Sveikinu ir dėkoju Žilvinui, kuris ne pateisino, o viršijo visus mano lūkesčius“.
Jau penktą kartą filmą „3 sekundės“ didžiajame ekrane žiūrėjęs Ž. Tratas tikino šįkart analizavęs kiekvieną sekundę, kiekvieną savo išraišką, repliką ir prisipažino, kad jei filmuotųsi iš naujo, darytų kažkiek kitaip.
„Tačiau svarbiausia, ko laukiau, buvo Modesto Paulausko verdiktas, nes filmas dedikuotas ne tik tų laikų Sovietų sąjungos rinktinei, bet ir jam. Modesto reakcija buvo teigiama, tai mano misija išpildyta. Aš labai patenkintas“, – su palengvėjimu atsikvėpė aktorius.
Tų laikų krepšiniui nebūdingais įspūdingais dėjimais į krepšį iš viršaus pagardintame filme vietomis atsiskleidžia daugiau ne Modesto krepšininko, bet lietuvio už aikštės ribų siužetinė linija. Anot Ž. Trato, toks buvo režisieriaus sumanymas.
„Režisierius pasakė, kad mane aikštėje rodys kultūringą, nes buvau ryškus už krepšinio aikštės ribų. Todėl nė vieno mano dėjimo iš viršaus ir nebuvo, tik gražūs metimai iš toliau su įvairiais triukais. Manau, kad tai labai teisingas sprendimas“, – tvirtino jis.
„Prieš pora savaičių buvo pas mane atvykęs Ivanas Jedeška (paskutinio pergalingo ir auksinio perdavimo per visą aikštę istoriniame olimpiados finale autorius – Krepsinis.lt), kalbėjomės apie kitą, dokumentinį tos istorijos filmą. Jis man šiek tiek papasakojo apie Žilviną, tačiau tai, ką dabar pamačiau, buvau apstulbęs. Jis tiek daug Lietuvą išreklamavo, vietomis mūsų šalies net daugiau nei Rusijos“, – įspūdžiais dalijosi M. Paulauskas.
– Kiek ši kino juosta atitinka istorinę tikrovę? – Krepsinis.lt paklausė M. Paulauską.
– Tas paskutinis šurmulys arenoje, jaudulys, išties buvo. Realiai buvo ir tas faktas, kad Sergejui Belovui mostelėjau kamuoliu į veidą. Tai buvo treniruotės metu. Jis kažką man padarė ir teisėjai neužfiksavo. Tai nieko nereiškia, po trijų sekundžių su juo apsikabinome.
Aišku, nebuvo tikrovėje to fakto, kad manęs laukė lietuviai Miunchene ir aš galėjau išvažiuoti. Tai jau kūryba. Jie galbūt rėmėsi tuo, kad kur tik nuvažiuočiau – net į Pietų Ameriką – visur susitikdavau su lietuviais. Todėl ir išspaudė įdomesnį momentą – lyg norėjau pabėgti.
– Krepšinio atmosferos aikštėje atkūrimas jums patiko?
– Aktoriams sudėtingiau atlikti tuos visus krepšinio veiksmus. Man pasirodė sveikintinas amerikiečių požiūris. Kiek girdėjau, važiavo kūrybinė grupė ir į Ameriką. Amerikiečiai surinko komandą filmavimui. Tai savotiškas pripažinimas, kad pralaimėjo tame finale. Mane maloniai nustebino.
Filmas – ne pusvalandžio dokumentas – „tas laimėjo“ ir viskas. Tuos gruzinus gražiai parodė. Jų indėlis finale tikrai buvo didelis. Čia buvo staigmena, kai treneris Vladimiras Kondrašinas išleido juos į starto penketą, nors jie rungtynėse iki tol visuomet buvo atsarginiai žaidėjai.
Tokių momentų buvo ir daug, kurie griebė, supurtė. Pabaigoje galvojau, kad nepatogu bus išeiti, ašaros pradėjo sunktis, galvojau nepatogu bus. Sujaudino gilūs prisiminimai. Galbūt dar daugiau. Žinote, kai esi aikštėje, tiek neišgyveni – tas kamuolys lekia. Filme kamuolys sustingsta. Žilvinas sakė, kad Maskvoje per premjerą visi salėje atsistoję plojo ir verkė.
– Kokie jūsų jausmai iš tikrųjų buvo Miuncheno olimpiados finale? Juk pirmavote prieš nenugalima vadintą JAV rinktinę, kuri iki tol olimpinių žaidynių rungtynėse iškovojo 63 pergales ir nepatyrė nė vieno pralaimėjimo?
– Buvome nusiteikę laimėti. Kai eini į rungtynes, negalvoji apie pralaimėjimą. Pabaigoje tik pasimetėme. Žiūrėjau į švieslentę ir galvojau, kodėl tas laikas taip lėtai eina. Paskutines rungtynių minutes sustojome, pradėjome kamuolį stumdyti, praradome žaidimo intensyvumą ir vis galvojome, nejaugi dabar laimėsime, negi mums užteks tų kelių taškelių. Tai ir sukaustė mus. Pabaigoje buvome lyg ne savi.
– Ilgiausiai olimpinių krepšinio turnyrų istorijoje trukusios 3 sekundės užminė daug mįslių. Kaip jūs jas matėte?
– Tas I. Jedeškos perdavimas buvo „iš kosmoso“. Ten visai kita programa buvo ir filme to neparodė. Filme rodė, kad liko viena sekundė, bet iš tikrųjų tos trys sekundės ir buvo likusios. Pirmą perdavimą I. Jedeška turėjo arba man, arba Sergejui Belovui atiduoti, o mes turėjome kamuolį toliau perduoti Aleksandrui Belovui.
Perdavimą jis atidavė Sergejui, šis sumušė kamuolį ir iš karto pasigirdo finalinė sirena. Taip nutiko todėl, kad rungtynių sekretoriatas laikmatį įjungė tuomet, kai Ivanas išleido kamuolį iš rankų, o laikas pagal taisykles turėjo būti paleistas tik tuomet, kai kamuolį pagauna Sergejus.
FIBA generalinis sekretorius Williamas Jonesas teisingai parodė, kad turi būti peržaistos tos trys sekundės. Tik panikos tokios ir diskusijų nebuvo, kaip rodoma filme. Aišku, pergalę šventę amerikiečiai tą triukšmą kėlė.
– Kaip klostėsi įvykiai po istorinės pergalės. Jūs pirmą kartą įveikėte JAV rinktinę, ar varžovai bent paspaudė ranką?
– Ne. Amerikiečiai pateikė protestą ir tą vakarą net medaliai nebuvo įteikiami. Galėjo tai filme irgi parodyti. Tą vakarą iki 3-ios ar 4-os valandos nakties sėdėjome rūbinėje. Buvo neaišku, galbūt kitą dieną būtų reikėję iš naujo žaisti rungtynes. FIBA komisija pusę nakties žiūrėjo tas tris sekundes, kol priėmė galutinį sprendimą.
– Kino juostoje matėme daug dėjimų iš viršaus. Kiek realiai per tas finalo rungtynes jų buvo?
– Nebuvo įdėta nė vieno karto. Kamuolys buvo labai tausojamas abiejų komandų. Aišku, Sergejaus Belovo žaidimas buvo fantastinis – 21 taškas iš 51. Kiti rinktinėje po nedaug taškų rinko.
– Su kuo dar iš tos legendinės rinktinės palaikote ryšius?
– Liko tik I. Jedeška ir Alžanas Žarmuchamedovas. Pastarojo nepasiekiu – jis Maskvoje. Su I. Jedeška susitinkame ir pasveikiname su gimtadieniu vienas kitą. Anksčiau kiekvienais metais atminimui vykdavo turnyras Sankt Peterburge, ten susitikdavome. Tuomet buvo ir daugiau žaidėjų, bet mūsų gretos retėja ir turnyras išnyko.
KOMENTARAI
Saulius Kuzminskas, buvęs krepšininkas:
„Parodoma istorija, kurios negalime pamiršti. Negalime visuomet lyginti sporto su politika, kaip dažnai yra daroma. Pačiam Modestui malonūs prisiminimai. Ta pergalė buvo neeilinė. Ir mes, lietuviai, buvome to dalis.
Galima buvo netgi įžvelgti, kad rusai pašiepė patys save – neturėjo tinkamų medikamentų, nebuvo pažengę tiek visose srityse. Jie tai aiškiai parodė – nebuvo tobula ir aukščiausios rūšies. Ir tai buvo juokinga. Tai nebuvo propagandinis filmas. Jis geras, jautrus ir turėtų žmonėms patikti.
Galbūt užkliuvo dėjimai iš viršaus. Kiek teko matyti tų laikų rungtynių, žaidimas buvo daug lėtesnis. Tie epizodai nelabai tikroviški aikštėje – kad per rungtynes įdėtų „per klyną“ prieš tiek metų? Tuo metu dėjimas iš viršaus apskritai buvo kažkas unikalaus.
Tačiau tai yra filmas, šou dalis, patrauklus akiai. Kiek tai profesionalu iš krepšinio pusės – spręsti kiekvienam. Tikro krepšinio gal jis ir neperteikia, tačiau pateikia istoriją, yra jautrių vietų, kurios yra gražios“.
Andrius Pauliukevičius, kultūristas ir rašytojas:
„Kultūristu tapau todėl, kad netapau krepšininku. Labai norėjau žaisti krepšinį paauglystėje, tačiau net savo klasėje nebuvau geriausias. Krepšiniui nebuvau tinkamas, tačiau juo labai domėjausi.
Šią istoriją puikiai žinojau, nepaisant to, iki pačios pabaigos sėdėjau kino salėje su pakilusiu kraujo spaudimu ir permušinėjančia širdimi. Labai didelė drama. Labai džiaugiuosi Žilvino Trato sėkme. Mes pažįstami nuo 2011 metų, kai susitikime ir treniravomės kartu toje pačioje sporto salėje.
Kai kas galvoja, kad šis filmas yra propaganda. Esu istorikas pagal išsilavinimą ir negaliu pasakyti, kad čia buvo propaganda. Man atrodo, kad realybė filme pateikiama gana objektyviai.
Kalbama apie Sovietų Sąjungą, tačiau parodoma ir jos bėdos, skylės. Vyriausiasis treneris nori operuoti sūnų užsienyje, nes šalyje nėra tokių gerų daktarų ar įrangos. Taip pat neištrinamas ir kontrabandos vežimas. Filme parodomi ir Sovietų sąjungos trūkumai.
Geras filmas apie sportą, draugystę, meilę. Kaip ir kiekvienoje istorijoje yra tam tikrų pagražinimų, tačiau pats filmas labai arti tikrovės. Vienas geriausių filmų, kokius esu matęs.
Jei visų laikų geriausias sporto motyvacinis filmas yra „Rokis“ („Rocky“, 1976 metai), tai šis filmas pagal scenarijų ir įtampą gali su juo lygiuotis“.
