Kelių komandų susidomėjimo sulaukusi aukštaūgė galiausiai karjerą nusprendė pratęsti Slovakijoje, viename garsiausių šios šalies moterų klubų Košičės „Good Angels“. Jos teigimu, tokiam žingsniui įtakos turėjo ir D. Šarauskaitę Vilniaus „Kibirkšties“ klube treniravusi Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.
„Slovakijoje jau buvau apsilankiusi ir tos komandos atstovai man buvo palikę gerą įspūdį. Kai su „Kibirkštimi“ žaisdavome prieš „Good Angels“, Jurgita visada girdavo šį klubą ir išskirdavo kaip vieną geriausių. Dėl to jaučiau mažiausią riziką, kad man čia nepatiks, ar netobulėsiu“, – prisiminė ji.
Karjerą LMKL ji pradėjo būdama vos 16 metų, atstovaudama „Jaunųjų talentų“ komandai. Joje praleidusi du sezonus, mergina 18-os metų debiutavo „Kibirkštyje“. Čia praėjusį sezoną ji jau buvo viena komandos ir lygos lyderių, per rungtynes pelniusi vidutiniškai po 10,2 taško, atkovojusi po 8,8 kamuolio, blokavusi po 2,7 metimo ir rinkusi po 17,1 naudingumo balo.
Nors ji turėjo dar metus galiojančią sutartį su Vilniaus ekipa, naujų iššūkių troškimas paėmė viršų ir 196 cm ūgio mergina pakėlė sparnus į Centrinę Europą.
Žvelgiant iš statistinės pusės, D. Šarauskaitės karjera Slovakijoje prasidėjo išties puikiai. Vietiniame fronte ji vidutiniškai per mačą žaidžia po 20 minučių, pelno po 12,8 taško, atkovoja po 8,7 kamuolio, blokuoja po 1,9 metimo bei renka po 23,8 naudingumo balo. Pagal blokuotus metimus sau lygių neturinti lietuvė yra ir antra geriausiai dėl kamuolių kovojanti krepšininkė, o pagal pelnomus taškus – ketvirta.
Visgi tai – tik gražioji medalio pusė. Kaip prisimena pati D. Šarauskaitė, pirmieji įspūdžiai svetur nebuvo pernelyg malonūs, o savotiško chaoso netrūko ir klausant vyriausiojo trenerio Peterio Jankovičiaus nurodymų.
„Nesakau, kad komanda manęs nepriėmė, bet mes ir nesame artimos, – atviravo D. Šarauskaitė. – Aikštelėje viskas gerai, bet už jos ribų taip nebendraujame. Neskaitant amerikiečių, visos yra vietinės, jos čia gyvena su šeimomis, vaikinais, jos kaip namie. Mes joms – tik legionierės, po sezono išvažiuosime, o vietoje mūsų atvyks naujos.
Sunkumų yra dar ir dabar. Lietuvos, šeimos ir viso, kas artima, ilgesys, taip pat iš pradžių sunku buvo treniruotėse, nes amerikietės atvažiavo vėliau, tad apie mėnesį treneris šnekėjo tik slovakiškai, o merginos kartais porą žodžių paversdavo, truputį suprasdavau pati iš kūno judesių ir dėl panašumo su rusų kalba. Bet kai atvažiavo amerikietės, treneris daugiau pradėjo šnekėti angliškai.“
Vėlyvas Košičės komandos pastiprinimas, Darxia Morris ir Devereaux Peters, atvyko ne iš bet kur, o iš moterų NBA. „Prieš tai Vilniuje taip pat turėjome žaidėjas iš ten, tad jau naujo įspūdžio nebuvo. Taip, jos yra labai geros, jų krepšinis kitoks, jos individualios, labiau metikės, bet man kažkokių pamokų nesuteikia, jos žaidžia ne mano pozicijoje“, – apie komandos drauges kalbėjo Daugilė.
Be vietinių pirmenybių, „Good Angels“ taip pat varžosi Rytų Europos moterų krepšinio lygoje (EEWBL) ir Europos moterų taurėje. Kaip komandos treneriams pavyksta suderinti krepšininkių krūvius?
„Treniruotės savaitės pradžioje būna įtemptos, visą savo pasiruošimą skiriame Europos taurės varžovių analizei. Jei žaidžiame namie, treniruočių tą savaitę būna daugiau, jei išvykoje, tai daug skraidome ar važiuojame. Per savaitę kartais gauname laisvą dieną, bet krūvį, sakyčiau, paskirsto gerai, nes retai kada jaučiuosi pervargus. Nors kartais galvoju, kad taip jaučiuosi dėl to, nes neturiu papildomų veiklų“, – pasakojo ji.
Lietuvės atstovaujama ekipa per iš viso 18 šio sezono rungtynių pralaimėjo tik sykį bei visuose frontuose užtikrintai pirmauja. Kai komanda rungtyniauja šitaip, ekipa nestokoja didelių ambicijų, o pati D. Šarauskaitė – noro tapti pripažinta.
„Didžiausias tikslas – iškopti į Eurolygą, o Slovakijos lygoje ir EEWBL taip pat tik aukščiausi, – uždavinius vardijo pašnekovė. – Asmeniškai noriu įrodyti sau, kad galiu būti gera ne tik Lietuvoje, tobulinti save dar labiau, kad galėčiau kilti aukščiau. Bet mano didžiausias tikslas – pasiekti norimą žaidimo lygį, kad galėčiau sudalyvauti olimpinėse žaidynėse Tokijuje. Taip, manęs dabar nėra dvyliktuke, bet po poros metų, tikiu, kad galiu jį pasiekti. Dabar galiu tik pasikliauti esama rinktine, kad ji ten prasibraus.“
