Skaičius 13 man turi simbolinę reikšmę. Nuo 2012-ųjų šešerius metus paeiliui buvau rinktinės pasiruošimo stovykloje. Tačiau net penkis kartus buvau atkabintas paskutinis – tryliktas.
Tiesa, po atkabinimo du kartus sugrįžau į rinktinę ir važiavau į čempionatus. Tai yra likimas.
Visada yra negeras jausmas, kai tave atkabina. Tačiau metams bėgant į tai reaguoji vis lengviau. Patirtis daro savo.
Pergyvenimo būna, tačiau jei nepatekau, vadinasi nesu vertas. Tai paprasta. Tikrai nepuolu kaltinti kitų, pirmiausia visada žvelgiu į save. Žinoma, pagalvoji, kad gal galėjai gauti daugiau progų pasirodyti, galbūt tavęs pakankamai neišnaudojo, tačiau galutiniame variante kaltini save. Privalėjai stengtis labiau.
2014-aisiais prieš pasaulio čempionatą Ispanijoje vėl buvau atkabintas paskutinis. Tai buvo trečias kartas paeiliui. Nemalonu, bet gyvenimas tuo nesibaigia. Treneris Kazlauskas draugiškame turnyre Kroatijoje paskelbė dvyliktuką, tačiau norėjo, kad būtume su komanda iki galo, jeigu kas netikėto įvyktų.
Įvyko. Draugiškose rungtynėse su Kroatijos ekipa Mantas Kalnietis patyrė peties traumą.
Lengvas šokas, bet emocija – realistiška. Suvoki, kad komandos draugas susižeidė, o tai yra neišvengiama krepšinio dalis. Nei džiaugies, nei liūdi. Tiesiog supranti, kad teks važiuoti į čempionatą. Tokia realybė.
Aš visada buvau su komanda, nebuvau išvykęs. Kartu pusryčiavome, pietavome, vakarieniavome. Rungtynių metu sėdėjau ant suoliuko. Visada buvau šalia.
Netikėtas patekimas į dvyliktuką, po to, kai jau buvai atkabintas, neabejotinai prideda motyvacijos. Norisi parodyti, jog gali būti naudingesnis, nei kiti galvojo. Norisi įrodyti, kad esi vertas būti pasaulio čempionate.
Grįžimas vienareikšmiškai motyvuoja, o ne demotyvuoja. Pamenu Kazlausko žodžius, kurie man labai įstrigo: „Adai, nebūk kvailas, pasinaudok šia proga“.
Visada būna jaudulys. Vieniems didesnis, kitiems mažesnis. Ypač, kai debiutuoji oficialiose rungtynėse Lietuvos rinktinėje. Tai – svajonės išsipildymas.
Pirmosios rungtynės yra labai svarbios psichologiniu požiūriu. Tiek komandai, tiek asmeniškai.
Jei laimime, o tau sekasi, visada vėliau lengviau plaukti ta vaga, įsibėgėti. Jeigu pralaimi, tuomet prasideda nesklandumai ir panika. Niekas to nenori.
2014-ųjų pasaulio čempionate man sekėsi neblogai nuo pirmojo mačo su Meksika. Tuomet nuo pirmųjų minučių buvau ramus ir susikoncentravęs.
Krepšinis yra psichologija. Manau, kad daugiau negu 50 proc. sėkmės priklauso ne nuo tavo galimybių, o nuo psichologijos. Jei neatlaikysi įtampos, tuomet negalėsi varžytis su varžovais, kurie yra aukštesniam psichologiniame lygmenyje.
Tiek sporte, tiek visam gyvenime, tai yra nepakeičiamas dalykas. Psichologiją lemia charakteris, o tu jo nepakeisi. Gali pakeisti mentalitetą, bet ne charakterį. Žinoma, kaip ir daugelį dalykų, tai galima kažkiek išdirbti, užsigrūdinti, bet pagrindas yra tai, ką tu atsineši į šį gyvenimą.
Pasaulio čempionatas komandai nebuvo lengvas, bet viskas dėliojosi žingsnis po žingsnio. Tik rungtynės su Australija buvo labai prastos. Pralaimėjome jas, pridarėme labai daug klaidų, jų kieta gynyba tiesiog išmušė mus iš vėžių. Australai visada žaidžia fizine jėga paremtą kontaktinį krepšinį. Pamenu, kad pridalinau perdavimų australams į rankas. Norėjosi kuo greičiau pamiršti šį mačą.
Pirmenybėse nužygiavome iki pusfinalio, o ten – JAV svajonių komanda.
Būti ant parketo su tais krepšininkais pradžioje buvo labai keistas jausmas. Aikštelėje varžaisi su žaidėjais, su kuriais anksčiau tekdavo žaisti nebent kompiuteriniame žaidime. Mačui įsibėgėjus supranti, kad jie irgi žmonės. Jie irgi klysta. Gali žaisti, galbūt net gali laimėti. Svarbiausia laikytis plano ir kovoti iš paskutiniųjų sukandus dantis.
JAV, kaip ir kiekviena komanda, turi silpnybių. Amerikiečiams prieš pozicinį žaidimą yra daug sunkiau žaisti. Privalu juos įvelti į lėtesnį žaidimą, kuris jiems neparankus. Tuomet gal pavyktų užsikabinti.
JAV rinktinės žaidimas paremtas greitomis atakomis ir fizine jėga, tad svarbiausia neleisti jiems bėgti į greitas atakas.
Pradžioje laikėmės neblogai. Kuzia žaidė gerai. Visiems buvo aišku, kad Hardenas nėra pats geriausias žaidėjas gynyboje, tad stengėmės per ten atakuoti. Manau, kad ir Mindaugui jie per daug dėmesio neskyrė. Kuzia sužaidė tikrai puikias rungtynes.
Antroje mačo dalyje pradėjome priiminėti skubotus sprendimus. Galbūt praradome koncentraciją, galbūt varžovų gynyba mus išmušė. Tiesiog pradėjome klysti, o JAV krepšininkai to tik ir laukė. Jie įjungė greitą puolimą, kuriame yra nesulaikomi. Pabėgo akimirksniu. Negali veltis į greitą žaidimą su JAV, nes pralaimėsi rungtynes 30 taškų skirtumu. Viskas.
Apmaudu, bet pralaimėjome labai stipriai komandai.
Dvikovoje dėl bronzos medalių žaidėme su prancūzais. Buvo atkaklus mūšis, man irgi sekėsi gerai, pelniau 14 taškų. Visgi, po įtemptos kovos pralaimėjome. Labai apmaudu. Buvome per žingsnį nuo medalių, o likome ketvirti. Tai pati nedėkingiausia vieta.
Tą čempionatą priimu kaip gerą pamoką. Man asmeniškai tai buvo neįkainojama patirtis.
2015-aisiais aš vėl buvau atkabintas tryliktas, tačiau 2016-aisiais pagaliau prasimušiau į rinktinės dvyliktuką.
Atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse yra neapsakomai didžiulė garbė. Pirmenybės susiklostė tragiškai tiek komandai, tiek man. Rungtyniavau mažai, mano rolė buvo menka, o mes iškritome jau ketvirtfinalyje.
Šią vasarą sudariau sutartį su Panevėžio „Lietkabeliu“. Jie man linkėjo sėkmės rinktinėje ir sakė, kad džiaugsis bet kuriuo atveju. Jei važiuosiu į Europos pirmenybes – „Lietkabelis“ turės rinktinės žaidėją, jei ne – būsiu su panevėžiečiais nuo pasiruošimo pradžios. Jie būtų laimingi abiem atvejais.
Rinktinės stovykla ir pasiruošimas klostėsi neblogai, tačiau vėl buvau atkabintas tryliktas, prieš draugišką mačą su Islandija.
Mintimis palikau rinktinę ir paskambinau „Lietkabelio“ vadovams pasiteirauti kada man būti Panevėžyje. Mane atkabino ketvirtadienį, o jau susitarėme, kad kitą trečiadienį būsiu treniruotėse.
Gyvenimas nenuspėjamas. Lukas Lekavičus patyrė pėdos traumą, o tai reiškė mano sugrįžimą.
Paskambino Adomaitis, pokalbis buvo trumpas. „Adai, situaciją žinai, matei, kas įvyko. Laukiam tavęs sugrįžtant“, – tuomet sakė treneris.
Už mažiau nei paros po atkabinimo grįžau į rinktinę. Per tą dieną niekas nepasikeitė. Viską žinojau, tad problemų nebuvo.
Rinktinės krepšininkai pasitiko ir juokavo, kad turiu vudu lėlę. Mat tokiu būdu vis patenku į komandą.
Krepšinyje, kaip ir gyvenime, viskas gali pasikeisti tiek į gerą, tiek į blogą pusę per vieną sekundę ar per vieną minutę. Tu privalai visada būti pasiruošęs.
Skridau į Tel Avivą, tai buvo trečiasis mano čempionatas vilkint žaliai baltus rinktinės marškinėlius. Tai fantastika, juk kiekvienas krepšininkas mūsų šalyje svajoja atstovauti Lietuvai. Tai pagrindinis tikslas, to neatstos jokie pinigai.
Pirmasis mačas Europos pirmenybėse buvo sudėtingas, pralaimėjome gruzinams. Lengvas šaltas dušas, po kurio įsivažiavome.
Antrajame mače į Izraelio krepšį pataikiau metimą iš kitos aikštės pusės. Tai nepriduoda papildomo pasitikėjimo, nes tai sėkmės dalykas, to neišdirbsi per treniruotes. Tačiau, neabejotinai, atsiranda gerų emocijų man ir komandai. Čempionato metu jų labai reikia.
Kitose rungtynėse su Italija pelniau 20 taškų. Įmečiau pora sudėtingų metimų, o internautai man davė pravardę „Vadas“.
Turiu internetą, turiu prieigą prie visų socialinių tinklų, tad matau kaip žmonės mėgaujasi tais metimais, sugalvoja man pravardę. Jie tiki ir pasitiki manimi. Tai tik teigiami dalykai. Ačiū jiems.
Apskritai mano rolė komandoje buvo keisti Mantą bei kaip įmanoma geriau išlaikyti žaidimo ritmą. Pilnai atsiduoti rungtynėms ir stengtis, kad žaidimo lygis nekristų, o galbūt ir kiltų aukštyn.
Pagrindinis darbas viską pradėti nuo gynybos, o puolime tiesiog atakuoti, kuomet turiu tam situacijas. Mūsų žaidimas grįstas per aukštus žaidėjus, bet situacijų yra ir mažiems. Mano metimai daugiausiai buvo iš bendro žaidimo.
Kuo labiau artėjo aštuntfinalis, tuo labiau tikėjome komanda. Jautėme, kad žaidžiame vis geriau, kad jaučiame aikštelėje vienas kitą vis labiau. Sportinė forma gerėjo.
Labai tikėjome savo komanda ir galvojome, kad esame gerame kelyje.
Visgi, tokie yra aštuntfinaliai ir ketvirtfinaliai. Tai labai slidu. Užėmėme pirmąją vietą grupėje ir gavome graikus. Stipri ir patyrusi komanda, kuri grupių etape neparodė tikrojo veido.
Tokiose rungtynėse labai svarbi yra mačo pradžia. Jas reikia pradėti stipriai, parodyti, kas yra kas. Negalima leisti varžovams pasijusti padėties šeimininkams. O būtent tai mes ir padarėme. Deja. Pralaimėjome psichologinį mūšį graikui, kuris mus perlaužė.
Graikija favoritais tapo nuo pirmo kėlinio. Jie nuo pirmųjų minučių ėmė diktuoti savo sąlygas. Mes vijomės, tačiau nepagavome.
Pralaimėjimas buvo velniškai skaudus. Labai. Baigėsi rungtynės, o aš sėdėjau ant atsarginių suolelio. Reikia padėkoti fanams, jų susirinko tikrai nemažai. Sėdėjau ir stebėjau sirgalių akis. Sunku nupasakoti tą emociją. Tai ne liūdesys. Jų akyse atsispindėjo mūsų beviltiškumas, atrodė, kad labai juos nuvylėme.
Daugiau niekada nenorėčiau to pamatyti.
Nors ir vėl oficialiai buvau tas „tryliktasis“, važiavau ir į čempionatą, ir man asmeniškai jis gerai susiklostė. Aišku, kai pelnai taškus, kai pataikai metimus iš aikštės vidurio ar paskutinėmis sekundėmis, žmonės ima kalbėti apie tavo tolesnę karjerą.
Po Europos čempionato išgirdau kalbas, kad turėčiau žaisti ne „Lietkabelyje“. Manau, kad tokios kalbos yra natūralios. Jei žaidi rinktinėje ir gerai sugebi jai atstovauti, taip įrodai, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje. Visgi, aš neturiu jokios minties šiuo metu palikti Panevėžio klubą. Aš labai tikiu „Lietkabeliu“.
Prieš pasirašydamas sutartį domėjausi, kokie renkami žaidėjai, kokie keliami komandai tikslai. Mane tai tenkina. Aš labai tikiu šia komanda. Tikiu, kad galime pasiekti didelių pergalių Lietuvoje bei gerų rezultatų Europoje.
Turime labai daug žaidėjų, kurie žaidė arba žaidžia aukščiausiame lygyje. Tokių žaidėjų lūkesčiai visada yra aukšti arba aukščiausi. Mes turime patirties, mes turime kokybės, mes siekiame aukštų rezultatų. Tikiuosi bent pakartoti praėjusių metų komandos pasiekimus.
Labai tikiu ir Lietuvos rinktine.
Atstovauti jai yra didžiulė garbė ir privilegija, net jeigu ir nepasiseka. Dėl pergalės norisi eiti keliais, motyvacijos tam niekada netruks.
Jei tik leis sveikata, visada važiuosiu į rinktinės stovyklas. Niekada neatsisakysiu. Vis dar svajoju su rinktine iškovoti medalį. Tai neabejotinai būtų pagrindinis karjeros pasiekimas.
Atkabinimai manęs negąsdina. Galiu ir dar kartą pabūti tryliktu. Tik užsispyrę pasiekia savo tikslus.
