Pasibaigus LKL sezonui, žiniasklaida dažnai dalina įvairias nominacijas žaidėjams. Po praėjusio sezono neabejojau, kad būsiu išrinktas nešvariausiu žaidėju. Ta tema žiniasklaidos buvo labai iškelta, apkalbėta, tad viskas buvo aišku jau prieš rinkimus. Tiesą sakant, šiandien (antradienį) startuoja LKL sezonas ir vėl neabejoju, kad apie mane bus dažnai kalbama.
Bet šiais laikais visus epizodus galima peržiūrėti internete įvairiais rakursais. Kiekvienas gali susidaryti savo nuomonę. Aš žiūriu juos ir nematau kažko nešvaraus. Toks yra mano žaidimo stilius.
Gyvenime esu ramus, tačiau aikštelėje emocijų daug. Žaidžiu kibiai, kovingai, nevengiu kontakto, bet niekada nesistengiu traumuoti ar žeminti varžovo.
Kita vertus, nesistebiu, kad gavau nešvaraus žaidėjo etiketę. Aš to nesureikšminu, nes man nerūpi, ką kalba varžovai. Aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Kietu žaidimu pasižymėjau visą karjerą, net tada kai rungtyniavau Moksleivių lygoje.
Žaisdamas A. Sabonio krepšinio mokyklos antroje komandoje buvau aukščiausias jos žaidėjas. Nors centimetrų iki tipinio vidurio puolėjo man trūko, bet žaidžiau būtent šioje pozicijoje. Kiekvieną kartą turėjau kautis su krepšininkais, kurie už mane buvo 5-10 centimetrų aukštesni. Į kovą stodavau ir su tuo pačiu J. Valančiūnu.
Tai išugdė mano charakterį. Privalėjau kovoti dėl vietos po saule. Nuo to viskas gimė ir tai nesikeičia visą mano karjerą. Viskas paprasta – noriu įveikti stipresnius ar aukštesnius varžovus – turiu stengtis labiau ir žaisti kiečiau. Kitų pasirinkimų nėra. O laimėti aš tikrai noriu, tad privalau juos kažkaip įveikti. Toks ir užaugau, tas nepasikeitė ligi šiol.
Su „Lietkabeliu“ žaidėme fantastišką sezoną, gerai pasirodėme Europos taurėje, reguliariajame sezone namie nenusileidome nė vienam iš LKL lyderių. Viename iš mačų, žaidžiant prieš „Lietuvos ryto“ komandą, gimė konfrontacija, kuri ne tik visuomenės akyse sustiprino mano, kaip nešvaraus žaidėjo, įvaizdį, bet ir persikėlė į atkrintamąsias varžybas.
Tai buvo trečiosios reguliaraus sezono rungtynės Panevėžyje. Pirmosios žiežirbos skilo, kai gyniausi prieš Drew Gordoną ir išprovokavau dvi ar tris jo pražangas. Vyksta dvikovos įkarštis, stumdymaisi po krepšiu, neprovokuoju jo, stumdomės vienodai, tempiame vienas kitą už marškinėlių ir naudojame kitus, krepšinyje įprastus dalykus. Kieta, vyriška kova. Gordonas susinervinęs persistengia stumdamas mane, aš, žinoma, nukrentu, o tai jam kainuoja dar vieną pražangą.
Jis buvo jų priekinės linijos pagrindinė jėga, bet dėl greitų pražangų greit iškrito iš to mačo. Tai buvo didelis nuostolis jų komandai, o tas rungtynes mes laimėjome.
Emocijos tada virė ne tik aikštelėje, tačiau ir už jos ribų. „Ryto“ sirgaliai mušėsi su vietiniais aistruoliais, apsaugos darbuotojais. Po rungtynių radau pora piktų žinučių Facebooke, telefone – praleistų skambučių. Nesureikšminau to.
Sezonas susidėliojo taip, kad su vilniečiais susitikome ir pusfinalyje, o aistros pasiekė aukščiausią tašką jau pirmajame susitikime. Pamenu, kad bėgau į greitą ataką, persivariau aikštę, o Gordonas bandė mane blokuoti. Aš mesdamas į krepšį su kita ranka blokavausi nuo jo. Taip jau gavosi, kad netyčia įvažiavau jam į nosį. Dar turiu nuotrauką – klubas padovanojo. Vėliau buvo dar vienas epizodas – su T. Brownu susipynėme rankomis ir aš jam ją užlaužiau.
Amerikiečiai emocijų nevaldė, pašėlo ir sirgaliai.
Šioje dvikovoje išgirdau ir sirgalių skanduotę: „Jeigu Skučas p***rastas – tu suplok“. Sykį atsisukau ir suplojau jiems kartą. Tos skanduotės pro ausis tikrai nepraeina. Stengiesi užsiblokuoti ir nekreipti dėmesio, tačiau pasąmonėje vyksta dalykai. O aš toks žmogus – kovotojas. Niekada nepasiduodu, niekada neleidžiu, kad man būtų lipama ant galvos.
Kuomet girdi fanus skanduojant tokius dalykus, tu turi du variantus: arba tai tave sužlugdys ir žaisi į minusą, arba užmotyvuos. Tarp šių dalykų yra labai plonytė riba. Ačiū dievui, tuomet mane tai sumotyvavo, sužaidžiau teigiamai, nesudegiau.
Po dvikovos Kurtinaitis mane pavadino „metų problema“, o Maksvytis juokaudamas įvardino kaip visuomenės priešą numeris vienas.
Tokia visuomenės reakcija nebuvo teisinga. Žinau, kad žaidžiu kietai, visada taip dariau, tačiau nematau tikslo kelti tokio ažiotažo. Žaidėme pusfinalyje prieš rimtą ekipą, prieš svarbius žmones, tokius kaip Kurtinaitis, tad jie viską iškėlė į viešumą. Manau, kad taip buvo bandoma spausti teisėjus, daryti jiems įtaką.
Jomantas eilę metų buvo laikomas nešvariausiu žaidėju lygoje. „Žalgiris“ turėjo su juo problemų, „Lietuvos rytas“ laimėdavo titulus, bet ar buvo toks dalykas, kad kauniečiai organizuotų susitikimą, kad kviestų klubų valdybas, teisėjus ir jiems rodytų vaizdo įrašus, kuriuos galima rasti internete? Aiškino, kad reikėtų jį suspenduoti, jog jis nežaistų? To nebūdavo, tačiau tai patyriau aš.
Man nesvarbu, ką sako varžovai. Pro vieną ausį ateina, o pro kitą – išeina. Man svarbiausia, ką sako mano komandos draugai, treneriai, valdyba. Jų nuomonę aš labai priimu ir į tai reaguoju. Gal tai ne visada parodau, bet susinervinu ir galvoju apie gautą kritiką. Džiaugiuosi, kad mano komanda „Lietkabelis“ mane palaikė ir skatino žaisti. Jie sakė: „Mes pasakėme, kad tave įspėsime, tą ir darome, bet viskas yra super – žaisk savo žaidimą.“
Man daugiau nieko ir nereikėjo. Mūšis dėl patekimo į finalą buvo tik prasidėjęs. Žinojau, kad likusiose rungtynėse kontakto bus tik daugiau. Tam pasiruošiau. Turėjau pasidaręs dantų apsaugą, tačiau jos nebuvau naudojęs ketverius metus. Po pirmų pusfinalio serijos rungtynių ją išsitraukiau, išsivaliau, išsidezinfekavau – buvau pasiruošęs kovai.
Lygiai taip pat žinau, kad buvau ir esu teisėjų sąrašuose. Turint nešvaraus žaidėjo etiketę, privalai žaisti dvigubai taisyklingiau už likusius, kad negautum pražangos. Tai yra labai sudėtinga, tačiau nieko dėl to nekaltinu, esu pats kaltas.
Antrąsias serijos rungtynes „Ryto“ amerikiečiai pradėjo grubiomis pražangomis, taip lyg siųsdami man žinutę. Trečiame mače jie nesiterliojo bandydami išmušt kamuolį – kirto ir per veidą, ir per rankas. Žinojau, kad taip bus, tikėjausi to. Manęs tokiais bajeriais nepalauši.
Žiniasklaida išpūtė burbulą, kad yra didžiulė konfrontacija tarp manęs ir Gordono. Taip, mes turėjome momentų, bet tai buvo tiesiog vyrų kova krepšinio aikštelėje. Kova dėl bilieto į finalą. Manau, kad pagrindinė konfrontacija buvo ne su juo, o su Tayloru Brownu.
Gordonas nebuvo labai šnekus, gal kažką pasakydavo, gal kartais jo nesuprasdavau. Su juo aikštelėje apsistumdydavome, kažkas kažkurį pastumia, pasikarščiuoji 5 ar 10 sekundžių ir viskas. Žaidi toliau. Jis nebuvo nešvarus žaidėjas, manau, kad tiesiog – per daug emocionalus.
Su Brownu buvo kitaip. Jis ėjo spardytis, o po paskutinio švilpuko bėgiojo iš paskos norėdamas išsiaiškinti santykius. Jis buvo tikras trashtalkeris. Mačo metu iš jo girdėdavau nuo „I‘ll kill you“ iki „pussy, I‘m gonna break your arm“. Ir dar daug kitų dalykų, kurių net nesinori čia rašyti. Nekreipiau į tai dėmesio, buvo svarbesnių dalykų. Reikėjo sėkmingai užbaigti seriją ir patekti į finalą. Toks buvo mano tikslas.
Asmeniškai pats trashtalko nenaudoju. Jei kažkas po baudos rėkia, tai būna, kad atsakau atgal, bet pats tokiais būdais varžovų neprovokuoju. Trashtalką dažniausiai naudoja amerikiečiai, metant baudų metimus jie mėgsta kalbėti. Lietuviai to nedaro.
Kaip sakė Kurtinaitis, tai taip ir buvo. Amerikiečiai vienas kitą užvedė, kad reikia suvesti sąskaitas su manimi. Vyksta pusfinalio trečias grajus, svarba didžiulė, tačiau jie eina ne žaisti, o pamokyti mane. Kurtinaičiui tuomet sunkiai sekėsi juos suvaldyti. Manau, kad toks amerikiečių išsiblaškymas, dėmesio koncentravimas kitiems dalykams, buvo viena iš jų pralaimėjimo priežasčių. Žmonės gali sakyti, ką nori, bet aš šioje situacijoje išėjau kaip nugalėtojas.
Tokia „Ryto“ amerikiečių reakcija mane nudžiugino. Nesiekiau to, nesistengiau jų išprovokuoti, taip gavosi netyčia, bet dėl to esu laimingas. Aš žinojau, kad esu jų galvose. Jie buvo susinervinę, blaškėsi ir nesugebėjo koncentruotis įvykiams aikštelėje. Tokia jų reakcija mūsų ekipai išėjo tik į naudą.
Ant parketo visada žengiu žinodamas savo tikslus, ar eiti į pagalbą nuo Jomanto, ar pasiimti kamuolį ties kažkuriais deriniais, ar atiduoti perdavimą, kur reikia, ir dar daugybė kitų dalykų. Tikrai ne provokuoti žaidėjų. Žaidžiu kietai, neleidžiu lengvai priimti kamuolio ar atsitverdamas pastumiu. Leidžiu žinoti, kad lengva nebus.
Pusfinalio serijoje buvome labai kovingi. Reguliariajame sezone pagal atkovotus kamuolius buvome paskutiniai, gaudavome nuo visų. Serijoje su „Rytu“ viskas buvo kitaip, dėl kamuolio kovoti ėjome visi, tiesiog labai norėjome laimėti. Lipome per galvas.
Ši serija buvo labai sudėtinga. Ačiū dievui, kad turėjau daug palaikymo, be jo tikrai nebūčiau ištempęs. Būčiau sužlugęs po pirmo grajaus. Grįžti namo ir galvoji, persuki epizodus galvoje, juos analizuoji. Labiausiai pergyvenau dėl mamos ir tėčio. Juk jiems dėl to buvo didžiausi nervai. Jie dėl to jaudinosi.
Kažkam galbūt esu priešas, kažkas mane palaiko. Faktas tas, kad ši serija atvedė mane į karjeros laimėjimą. Užaugau stebėdamas „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“, o atėjo toks metas, kai turėjau galimybę įveikti pastarąją komandą vienoje svarbiausių sezono serijų. Medaliai iškovoti su jaunimo rinktinėmis prieš LKL sidabrą neabejotinai nublanksta.
Trenerio Maksvyčio frazė „visuomenės prieš numeris vienas“ man asocijuojasi su didžiausiu karjeros laimėjimu.
Aš galiu drąsiai pasakyti – laikykite mane nešvariu žaidėju, laikykite provokatoriumi, bet visuomenės priešas numeris vienas į aikštelę eina kovoti ir laimėti. Taip bus visada.
