Pagalvojus apie 2010-ųjų pasaulio čempionatą, širdis suvirpa dar dabar. Geriausias turnyras, kuriame kada nors dalyvavau. Geriausia komandos atmosfera, kurioje kada nors žaidžiau. Geriausias mačas, kuriame kada nors žengiau į aikštelę.
Tuomet prieš 7-erius metus net nežinojau ar pateksiu į galutinį rinktinės dvyliktuką. Buvau ką tik pabaigęs savo pirmąjį profesionalų sezoną Kauno „Žalgiryje“. Prieš tą sezoną, Duke’o universitete daugiausia sėdėjau ant suolo ir pabaigęs studijas beveik neturėjau pasitikėjimo savimi. Kamavo mintys, ar galiu žaisti. Ar moku žaisti? O dabar jau esu rinktinės stovykloje.
Rugpjūčio 21-oji diena. Madridas. Žaidėme priešpaskutines kontrolines rungtynes su JAV krepšininkais. Pralaimėjome. Po mačo Kęstutis Kemzūra rūbinėje paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką. Tiksliau, pranešė, kad į pasaulio čempionatą nevažiuos Mindaugas Lukauskis ir Arvydas Eitutavičius.
Aš likau. Visi sušaukėm „Mes už Lietuvą“. Džiaugsmo buvo daug, iškart po to nubėgau tiesiai į JAV rinktinės rūbinę. Susiradau trenerio asistentą Chrisą Collinsą, kuris treniravo mane Duke’o universitete ir su kuriuo sutardavome labai gerai, ir šaukiau jam: „Aš tai padariau!”.
Tiesą sakant, į rinktinę patekau, nors draugiškose rungtynėse neatrodžiau taip gerai. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Kartais tu tiesiog nepataikai, kartais prisirenki pražangų. Krepšinis – toks sportas. Galbūt mane veikė ir psichologinis spaudimas. Tačiau manau, kad K. Kemzūra matė, kad treniruočių procese atrodžiau geriau nei rungtynėse.
Per rinktinės išlydėtuves į Turkiją, A. Guoga palinkėjo mums pasirodyti garbingai. Iš mūsų niekas nieko nesitikėjo. Niekas galbūt ir netikėjo.
Į čempionatą dėl to, kas nutiko Lenkijoje prieš metus, galėjome net nevykti. Bet vykome. Vykome kovoti už visą Lietuvą. Tarpusavyje apie tai, ar galime nuveikti ką nors ypatingo, nekalbėjome. Buvome laimingi tiesiog galėdami ten būti. Turėjome vieną išreikštą lyderį – Liną Kleizą. Žinojome, kad jis mus temps, o mes visi buvome pasiruošę jam padėti, prisidėti kaip tik galėsime.
Jau pirmas mačas rugpjūčio 28-tą dieną su Naujosios Zelandijos komanda parodė mums, kad Izmyre turėsime palikti savo kūnus ir sielas, jei norėsime laimėti. Nors pergalę šventėme 13 taškų skirtumu, buvo labai sunku ir rungtynės pareikalavo daug jėgų. Kirkas Penney mums įmetė 37 taškus.
Antrasis mačas. Kanada. Galvojome, kad bus lengviau. Blogai galvojome. Buvo dar sunkiau. Trečiojo kėlinio viduryje buvome atsilikę 17-os taškų skirtumu. Rezultatą sugebėjome išlyginti ketvirtojo kėlinio pabaigoje. Drama baigėsi palankiai mums. Paskutinėje atakoje kanadiečiai nepataikė, o mes šventėme pergalę 70:68.
Prieš rungtynes su ispanais galvojome, kad „dabar tai pasitikrinsime, ko mes verti“. Pasitikrinimas didžiąją rungtynių dalį sekėsi labai nekaip. Iki trečiojo kėlinio pabaigos likus mažiau nei 4 minutėms ispanai mus tiesiog daužė. Atsilikome 18-os taškų skirtumu.
Per minutės pertraukėlę treneris bandė mus užvesti. Atrodo, nebuvo pasakyta nieko ypatingo. „Pirmyn, vyrai, mes galim, aš jumis tikiu“. Linas irgi ragino nepasiduoti… Ir mes išgirdome.
Mes Lietuva. Mes nepasiduosim. Trečiąjį kėlinį užbaigiau metimu su sirena. Lemiamą ketvirtį pradėjome dar labiau užsivedę.
Jonas Mačiulis – du taškai! Jonas Mačiulis – perimtas kamuolys. Dėjimas per R. Fernandezą. Reikia dar? Jonas Mačiulis – vėl perimtas kamuolys. Dar vienas dėjimas. Mes grįžome. Mačas prasideda iš naujo. Taškas į tašką. Minčių apie „paleistas“ rungtynes nebebuvo. Rankose laikėme visą inciatyvą.
Likus 16 sekundžių iki mačo pabaigos pirmavome 73:71. Aš stojau prie baudų metimo linijos. Prisipažinsiu, pirmą kartą pajutau tokį spaudimą. Ėjau mesti baudas ir supratau, kad į mane žiūri visa Lietuva. Tikėjau, kad įmesiu.
Pirma bauda skriejo pro šalį. „Negali taip būti“, - galvojau. Bet prametus pirmają baudą, spaudimas dingo. Antrą baudą įmečiau.
Dvi baudas tuomet sumetė J. C. Navarro. Mes pirmavome, bet tik vienu tašku.
Dar vienas momentas prie baudų metimo linijos. Šaltakraujiškai abu metimus sumetė Linas. Rezultatas mūsų naudai - 76:73.
Paskutinė ispanų ataka...Perimame kamuolį. Viskas. Keliu rankas į viršų. Triumfuojame.
Po tų rungtynių galvojome, kad taip nebegalime daryti. Pradėdavome žaisti tik tada, kai varžovai išsiverždavo į priekį dideliu taškų skirtumu.
Mačas su prancūzais. Ir vėl tas pats. Po pirmojo kėlinio atsilikome 13 taškų, po antrojo – 6.
Bet visąlaik žinojome, kad galime. Paskutinių 11 minučių atkarpą laimėjome 33:12 ir užsitikrinome pirmąją vietą grupėje. Mačas su Libanu, kurį laimėjome, jau nieko nebereiškė.
Komanda buvo neįtikėtina. Linas Kleiza visada iššaudavo, kai reikėdavo. Į priekį patempdavo Mantas Kalnietis. Tomas Delininkaitis prišaudydavo varžovams tritaškių. Jonas Mačiulis buvo Jonas Mačiulis. Visi, kas tuo metu būdavo aikštelėje, žaidė puikiai.
Aštuntfinalis su Kinijos rinktine. Nors rungtynes laimėjome, tikrai nebuvome patenkinti. Buvo daug įtampos ir žaidimas atrodo nesirišo. Tai buvo vienos prasčiausių mūsų rungtynių čempionate.
Po šito mačo arenoje stebėjau mūsų būsimų varžovų mačą tarp Argentinos ir Brazilijos. Tai buvo aukščiausio lygio krepšinis. Neįtikėtina kova. Argentiniečiams pavyko laimėti.
Ėjau namo į viešbutį ir galvojau: „Jie tikrai geresnė komanda nei mes. Turėsime pademonstruoti nerealų krepšinį, kad bent jau neatsiliktume nuo jų“.
Kitą dieną turėjome komandos susirinkimą. Žiūrėjome ištrauką iš filmo „300“. Po 2010-ųjų čempionato aš dalyvavau dar keliuose turnyruose ir galiu pasakyti, kad tų filmų rodymų buvo ir vėliau. Pavyzdžiui, 2011 m. po pralaimėjimo makedonams. Bet tada pasitaikydavo ir visokių šypsenų, susižvalgymų, maždaug – „vaikų žaidimai“. 2010-aisiais mes buvome susikoncentravę. Nežiūrėjome į tai kaip į juoką. Mums tai buvo emocinis užtaisas. Visi tikėjome vienu tikslu.
Per tą mačą aš negirdėjau ir nemačiau nieko, kas vyko aplink. Tik aikštelė. Tik krepšys ir komandos draugai.
Po trijų kėlinių pirmavom 32 taškais. Tik tada mane aplankė mintis: „Ar gali būti, kad laimėsim?“.
Galbūt ta mintis šiek tiek ir išgąsdino. Mes leidome varžovams mus pasivyti, tačiau buvome pabėgę per toli. Paskutinę rungtynių sekundę švystelėjau kamuolį per visą aikštelę į viršų, kitoje aikštės pusėje stovėjęs Mantas Kalnietis kaip futbole jį atmušė su galva į viršų, mes visi puolėme džiaugtis.
Ekstazė. Jaučiau pačią didžiausią ekstazę, kokią tik galima patirti krepšinyje. Niekas netikėjo.
Mes patys netikėjome. Bet jau patekome tarp keturių geriausių pasaulio komandų.
Į pusfinalį su JAV, aišku, nėjome pralošti, tikėjome kad galbūt galime įkąsti. Bet spaudimo nejautėme. Amerikiečiai nuo pat pradžių atsiplėšė, užsiautė K. Durantas, ir rungtynės buvo baigtos. Pasibaigus mačui neturėjome laiko liūdėti. Turėjome pamiršti ir ruoštis svarbiausioms čempionato rungtynėms.
Visiškai kita situacija buvo antrame pusfinalyje. Serbai pralaimėjo turkams po teisėjo klaidos, kai galinę liniją užmynęs K. Tunčeri pelnė pergalingus taškus.
Kova dėl bronzos mums buvo gyvenimo rungtynės. Serbams tai buvo neišnaudotas šansas finale susikauti su JAV. Tik vėliau sužinojau, kaip po mačo su Turkija išgyveno serbai. Kai žaidžiau Madrido „Real“, N. Veličkovičius man papasakojo, kad po rungtynių su Turkija absoliučiai visi Serbijos rinktinės krepšininkai nemiegojo. Jie verkė. Buvo palaužti ir emociškai mirę.
Aišku, dėl to nereikia nuvertinti mūsų pasiekimo. Mes demonstravome puikų žaidimą. Netikėjome, kad galime pralošti. Turėjome pasitikėjimą savimi, turėjome tikėjimą vienas kitu, turėjome nenugalimą komandinę dvasią. Po mačo dėl bronzos apėmė nerealus jausmas. Ko gero, vienas geriausių jausmų pasaulyje. Vienas mano brangiausių karjeros momentų ir laimėjimų.
Tačiau reikia suprasti ir dar vieną dalyką. Gali turėti kokią tik nori superkomandą, tačiau bet kokiame čempionate tau reikalinga ir sėkmė. Sėkmė, kuri tam tikrus dalykus sudėlios tavo naudai. Pavyzdžiui, šiame čempionate žaidėme prieš argentiniečius, kai jie dar nebuvo fiziškai ir emociškai atsigavę po mačo su Brazilija. Kovoje dėl bronzos, serbai irgi buvo palūžę. Žinoma, tai neatima nuopelnų iš mūsų ir iš to, kokį žaidimą demonstravome. Bet norint gerai pasirodyti bet kokiame čempionate reikia, kad daug mažų dėlionės detalių susijungtų į vieną didelę sėkmę.
Po mūsų susitikimo dar laukė finalo rungtynės, todėl turėjom daug laiko švęsti. Tiesa, man pačiam iškart po mačo reikėjo skubėti duoti mėginį dėl dopingo. Grįžau į rūbinę, kai finalas buvo įpusėjęs. Nėra ko slėpti, visi jau buvo neblogai „pašventę“. Jautėme euforiją. Norėjosi prisijungti prie šventės, bet šypsojausi ir galvojau: „Gi dar reikės ant pakylos lipti“.
Tuo metu, ko gero, nesuvokėme, ką padarėme. Suvokimas ateina tik dabar, kai prisimeni tą puikų čempionatą, tą komandinę dvasią, kuri tvyrojo mūsų rūbinėje. Kai prisimenu, kaip atrodė Vilniaus gatvės, kai mes sugrįžome… Tūkstančiai žmonių. Vėliavos. Stovi autobuse ir nesupranti, kas vyksta.
Buvome laimingi, kad Lietuvai suteikėme tiek džiaugsmo. Ir tai buvo pats geriausias jausmas.
