Nepatyrė nė vieno sutriuškinimo
Prieš turnyrą maniau, kad Lietuvos čempionai Eurolygoje iš viso laimės 7-8 kartus ir užims galutinę 14 ar 15 vietą. Tikrai neliūdžiu, kad šios mano prognozės griūva. Elitiniame žemyno turnyre šį sezoną žaidžia jau ne 24, o 16 pačių stipriausių Europos klubų. „Žalgiris“ pagal biudžeto dydį (8 mln. eurų) yra priešpaskutinis. Maždaug šioje pozicijoje Lietuvos čempionai rikiuojasi ir vertinant komandų sudėtis popieriuje.
„Žalgiris“ neturi nė vieno vidurio puolėjo, kuris puldamas duotų apčiuopiamos naudos renkant taškus. Komandoje yra tik vienas tikras lengvasis puolėjas (Edgaras Ulanovas). Trūksta žaidėjo, galinčio prasiveržimais draskyti varžovų gynybą. Ekipoje nestinga silpnai besiginančių krepšininkų (Brockas Motumas, Artūras Milaknis, Kevinas Pangosas).
Išskyrus Paulių Jankūną, kuris irgi nėra pirmo ryškumo žvaigždė, Kauno klubui iš esmės atstovauja Europos klubinio krepšinio vidutiniokai. Tačiau „Žalgiris“ pirmajame rate nė karto negavo į kaulus beviltiškai (didžiausia nesėkmė patirta 14 taškų skirtumu), sužaidė tik vieną kokybės prasme labai prastą mačą iš 15-os (su Tel Avivo „Maccabi“). Dar šešeriose pralaimėtose rungtynėse kauniečiai kaip lygūs su lygiais kovėsi su daug turtingesniais klubais.
Praėjusį sezoną per 12 dvikovų, kai komandai dar dirigavo Gintaras Krapikas, „Žalgiris“ net trečdalyje mačų oponentams nusileido 21-35 taškų skirtumu, nors nesakyčiau, kad pernai sudėtis buvo daug prastesnė.
Svarbus faktorius – trenerio charizma
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos čempionus prikėlė Šarūnas Jasikevičius. Jis įrodinėja, kad geras treneris nebūtinai tas, kuris yra sukaupęs daug šio darbo patirties. Šaras su asistento Dariaus Maskoliūno pagalba „Žalgirį“ pavertė komanda, turinčia savo braižą – su nušlifuotais iki smulkmenų efektyviais deriniais, nuostabiu kamuolio judėjimu. Komanda žaidžia apgalvotą krepšinį, kur visi tiksliai žino savo vaidmenis.
Puolimas remiasi ne vien pikenrolo (derinio dviese prieš du) situacijomis, bet taip pat kombinacijomis metikams (pirmiausia – A. Milakniui), P. Jankūno, E. Ulanovo „centravimu“. Kauniečiai neretai pasitelkdavo greitąjį puolimą, o pozicinėse atakose neperskubėdavo – rungtyniavo itin racionaliai.
Daugelį priešininkų „Žalgiris“ įveikė taktiškai. Kartais susidaro įspūdis, kad dabartiniai ekipos nariai kartu rungtyniauja jau kokius penkerius metus, o juk po praėjusio sezono pasikeitė pusė žaidėjų.
Kitas itin svarbus dalykas – Š. Jasikevičiaus charizma. Kai krepšininkas pamato dėl prasto žaidimo išgyvenančio Šaro akis, tas žaidėjas, kad ir koks būtų pavargęs, iš kažkur vis tiek suras savyje papildomų jėgų ir dantimis ars parketą. Šaras šaukia, rėkia, keikiasi, tačiau šios jo emocijos ne gniuždo, o įkvepia auklėtinius. Š. Jasikevičius beveik niekada nesutrinka ir visada per minutės pertraukėles ramiai ir konstruktyviai dėsto mintis.
Nebekankina gimdymo kančios puolant
Kalbant apie patį žaidimą Šaras pirmiausia atgaivino „Žalgirio“ puolimą. Kauniečiai pagal pelnomus taškus Eurolygoje užima 6 vietą (vid. 81,13). Praėjusį sezoną žalgiriečius puolant nuolat užklupdavo gimdymo kančios – tada jie rinko net 10 taškų mažiau nei dabar. O tuomet „Žalgiriui“ atstovavo ir mokantis pulti techniškas vidurio puolėjas Ianas Vougiuokas.
Šaras labai dažnai keičia žaidėjus ir naudoja didelę rotaciją siekdamas palaikyti intensyvų tempą. 10 krepšininkų rungtyniavo nuo 13 iki 25 minučių. Ši taktika visiškai pasiteisino. Žaidimą pagreitino ir tai, kad „Žalgiris“ nemažą rungtynių dalį rungtyniavo be tikro „centro“ – su dviem sunkiaisiais puolėjais: P. Jankūnu ir B. Motumu.
Prie Š. Jasikevičiaus nuopelnų priskirčiau radikaliai po praėjusio sezono pagerėjusį Luko Lekavičiaus ir ypač B. Motumo žaidimą puolant. Jų veiksmuose dingo baimė ir susikaustymas. Pavyko iš esmės atgaivinti ir K. Pangosą, kuris turnyro starte atrodė tragiškai. Šaras šiems krepšininkams įpūtė drąsos ir pasitikėjimo. Š. Jasikevičius niekada neduos velnių, jei atakuosi būdamas laisvas, nors ir nepataikysi.
Šį sezoną net kone keturis kartus sumažėjo Renaldo Seibučio rezultatyvumas, bet jis buvo efektyvus gindamasis ir pritemdė ne vieną Eurolygos žvaigždę. Šis atakuojantis gynėjas gauna mažiau minučių nei pernai, nes Š. Jasikevičius šioje pozicijoje labiau pasitiki Leo Westermannu ir A. Milakniu – geriau puolančiais žaidėjais. Vis dėlto R. Seibučio indėlis puolant akivaizdžiai per skurdus.
Pasitempė įvairiose srityse
„Žalgiris“ yra viena geriausiai dėl atšokusių kamuolių besigrumianti ekipa. Pagal kovą po varžovų lenta Lietuvos čempionai rikiuojasi antri. Tai, kad akivaizdžiai pagerėjo komandinis žaidimas, palyginti su praėjusiu sezono, rodo rezultatyvių perdavimų statistika (vid. 18,53, 5 vieta). Pernai šioje srityje „Žalgiris“ buvo priešpaskutinis, 23-ias (vid. 14,67).
2015-2016 m. turnyre kauniečiai buvo akivaizdūs autsaideriai pagal pelnytus tritaškius (5,38). Dabar jie iš toli vidutiniškai įmeta po 8,33 karto (8 vieta). Iš esmės pagerėjo ir tritaškių taiklumas (37,76 – 32,82 proc.). Taigi visiškai pasiteisina A. Milaknio ir K. Pangoso įsigijimas.
Nors Kauno komanda negali pasigirti prasiveržimais gynybą draskančiais krepšininkais, ji užima aukštą 6 vietą išprovokuotų pražangų grafoje. Be to, „Žalgirio“ krepšininkai neturi sau lygių Eurolygoje mesdami baudas (83,64 proc.).
Trikdė skylėta gynyba, pražangos, klaidos
Kita vertus, reikia pripažinti, kad pirmajame rate ne viskas buvo tobula. Pirmiausia turiu omenyje gynybą. Žalgiriečiai leido varžovams pelnyti po 82,33 taško (12 vieta). Taip nutiko ne tik dėl jau minėtos kai kurių žaidėjų asmeninės, bet ir dėl jų prastos komandinės gynybos. A. Milakniui ginantis asmeniškai tiesiog trūksta staigumo ir greičio. Ypač reikia pasitempti B. Motumui bei K. Pangosui. Tikėsimės, kad Š. Jasikevičius išmokys juos ir gintis.
Žalgiriečiai paprastai neblogai gindavosi prieš varžovų lyderius (Shane‘ą Larkiną, Bogdaną Bogdanovičių, Jamesą Andersoną, Rudy Fernandezą, Jaycee Carrollą, Vassilį Spanoulį), tačiau tuomet dažnai suteikdavo per daug laisvės kitiems žaidėjams, kurių dalis rungtyniaudami su „Žalgiriu“ gerino asmeninius sezono ar karjeros rezultatyvumo rekordus. Tada atrodė, kad kauniečiai parengė gynybos planą A, bet neturi B.
Lietuvos komandai gyvenimą gadino kaip iš gausybės rago besipilančios pražangos (vid. 25,07). Taip dažnai neprasižengdavo nė viena ekipa. Varžovai baudomis pelnydavo net po 20,93 taško. O tai juk yra lengvi taškai. Nemažai pražangų buvo visiškai nereikalingos.
„Žalgirį“ klampino ir klaidos (14,33). Už mūsiškius dažniau kamuolius prarasdavo tik du klubai. Daug klaidų lėmė tai, kad žalgiriečiai stengdavosi žaisti aklai pagal derinį, atlikdavo tiesmukus perdavimus, o priešininkai juk irgi nuodugniai analizuoja mūsiškų žaidimą. Antrosios linijos krepšininkams, išskyrus Leo Westermanną, trūksta kūrybingumo. Beje, prancūzas per pirmąsias penkias dvikovas rinko beveik po 14 taškų, o vėliau – tik po 6.
Menkas „centrų“ indėlis
Puolimas pirmajame rate buvo solidus, tačiau ir šioje srityje yra neišartų dirvonų. Pavyzdžiui, Antanas Kavaliauskas visiškai neatakuoja iš vidutinio nuotolio ar juolab tolimų distancijų. Vilniaus „Lietuvos ryte“ jis tokiu būdu rinko nemažai taškų, nors ir nėra stabilus metikas.
Augusto Lima duoda nemažai naudos ginantis, bet brazilui, kuris buvo pirktas kaip pagrindinis „centras“, pelnyti po 3,7 taško – katino ašaros. A. Lima net atsidūręs dviejų ar metro atstumu nuo krepšio prieš galva žemesnį varžovą nežaidžia nugara į krepšį, o numetinėja kamuolį komandos draugams.
Buvę gynėjai Š. Jasikevičius ir D. Maskoliūnas, ko gero, negali išmokyti A. Limos vidurio puolėjui reikalingų apgaulingų judesių, tad reikia paprotinti legionierių, kad jis, tarkim, samdytųsi specialistą, galbūt iš užsienio, kad šis padresuotų brazilą šioje srityje. Kaip sako Vladas Garastas, net meškas galima išmokyti čiuožti pačiūžomis. Taigi tikriausiai – ir A. Limą krapštyti ne po 3,7, o bent 5,7 taško.
Žalgiriečiai po šešių turų buvo išstenėję tik vieną pergalę, bet paskui per devynerias rungtynes triumfavo penkis kartus. Vadinasi, kauniečiai įgavo pagreitį ir tampa vis grėsmingesne jėga. Tai leidžia tikėtis antrajame rate dar daugiau varžovų skalpų. Prieš sezoną patekimas į atkrintamąsias varžybas atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Dabar ji gali virsti realybe. O tai jau būtų iš koto verčianti, bet neįtikėtinai smagi sensacija.
