Olimpinių žaidynių krepšinio turnyro B grupėje buvo įveiktos Brazilija (82:76), Nigerija (89:80) ir Argentina (81:73), bet tuomet sekė gniuždantys pralaimėjimai ispanams (59:109) ir kroatams (81:90), o kančias užbaigė galingai rungtyniaujantys Australijos krepšininkai (64:90).
„Jeigu kalbame apie momentinį įsikišimą, labai abejoju, kad tai galėjo ką nors pakeisti. Jeigu kalbame apie žmogaus, kuris komandoje būtų dirbęs jau anksčiau – stovyklose, Europos čempionate ir pan., tikrai taip. Nežinau, kuo jis galėjo baigtis, bet tikrai ne 50 taškų skirtumu.
Lietuvos rinktinė prieš olimpines žaidynes du kartus įveikė ispanus. Antrasis pralaimėjimas namie Ispanijos ekipai buvo šaltas dušas. Dažnai sporte taip būna, kad vieną kartą įveiktas varžovas vėliau nebetraktuojamas kaip labai rimtas ir stiprus – aš jį įveikiau.
Po to pralaimėjimo iš krepšininkų pareiškimų man atrodė, kad jie dar bando susiimti, ieško vidinių išteklių. Rūta po pusfinalio, kuriame plaukė blogiau nei atrankoje, kalbėjo, kad rytoj viskas bus geriau. Gal ir krepšininkai save ramindami taip kalbėjo. Gal jie buvo susitaikę su absoliučiu pralaimėjimu...
Vienas esminių komandinių sporto šakų dalykų – komanda. Kad ir mūsų irkluotojų dvivietė – tai jau komanda. Kas iš to, jeigu turėsime du atskirus stiprius sportininkus, bet jie nebus komanda – jeigu nebus vieno tikslo, palaikymo, jie kaltins vienas kitą ar nekęs, rezultato nebus. O čia turime ne du, o penkis žaidėjus, dar septyni sėdi ant suolo.
Ir kai matai aikštelėje, kaip vyresni rėkia ant jaunesnių, kaip šie pasimeta ir nebežino, ką daryti, kaip tada treneris rotuoja žaidėjus ir išleidžia kitus, kurie gal pažais šiandien ir tiks žaidžiančiai trijulei, duetui ir pan., apie komandiškumą kalbos nėra. Mes matome nesveiką konkurenciją. Tad vienas iš svarbių faktorių buvo komandiškumo nebuvimas“, – sportas.info žurnalistei Linai Daugėlaitei žodžių į vatą nevyniojo psichologė Aistė Žemaitytė, pastebėjusi, jog visą naštą komandoje nešė vos 6-7 žaidėjai.
Ši moteris buvo pirmoji šios srities specialistė, su Lietuvos delegacija vykusi į olimpines žaidynes. Visgi toli gražu ne visi sportininkai rėmėsi jos paslaugomis. Ne išimtis – ir krepšininkai. Ir tai jiems skaudžiai kainavo.
„Nesusitvarkiau savo paties galvoje“, – prisipažino savo paties šešėlyje visą Rio olimpinį krepšinio turnyrą pratūnojęs Jonas Valančiūnas.
6,7 taško, 7 atkovoti kamuoliai, 2,8 pražangos, 2,2 klaidos, vos 39 proc. pataikymas iš dviejų taškų zonos ir vidutiniškai tik po 8,5 naudingumo balo – 24-erių centras nė iš tolo nepriminė aukščiausio lygio žaidėjo, turėjusio tapti lyderiu.
„Viena mano įžvelgiamų priežasčių, dėl ko griuvo Jono žaidimas – sėkmės sutapatinimas su pasitikėjimu savimi. Jeigu man sekasi, aš stiprus, pasitikiu savimi, o jeigu nepavyko padaryti užtvaros, įmesti ar pan., pasitikėjimo savimi nelieka. Šiandien nepavyko, rytoj atsikeliu su vidiniu nerimu, o gal net tam tikra baime: kas bus, jei ir vėl?..
Pasitikėjimas savimi negali būti formuojamas švytuoklės principu. Šią klaidą daro daug sportininkų. Tinkama formulė šiek tiek kitokia, nesusijusi su tuo, ar tau pasisekė, ar ne. Ji susijusi su tuo, ką reikia keisti. Apie Joną negalima pasakyti, kad jis ko nors nemoka. Na, gal ir yra, bet ko nemoki, to per tokį trumpą laiką ir neišmoksi. Bet tai, ką puikiai mokėjai, niekur nedingo.
Tad kodėl to negali panaudoti? Dėl to, kad įjungtas vidinis stabdys, užblokuota. Kodėl užblokuota? Iš šono žiūrint atrodė, kad jis rėmėsi ta logika, kuria labai dažnai klaidingai remiasi treneriai: sekasi – pasitikiu savimi, nesiseka – nepasitikiu savimi. Kas tokiu atveju lieka? Nežaisti, sėstis ant atsarginių suolelio ir laukti tos dienos, kai vėl galėsi žaisti. Neabejoju, kad tai itin talentingas sportininkas, kuris savo žaidimu dar džiugins visą Lietuvą“, – analizavo ji.
